Klausykla Nr. 62

Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

 

MIGLOKO

Sacred Tears

Tilto namai

Jau bene dešimtmetį Lietuvos scenoje žinoma, tačiau vis dar lyg debiutantė vertinama Miglė Vilčiauskaitė, akivaizdu, subrendo. Paskaičius interviu ji vis dar atrodo kaip gamtos vaikas, tačiau antrasis Migloko albumas įrodo, kad muzikine prasme mergina yra pasikausčiusi, pasiruošusi ir ne tik gabi, bet ir labai produktyvi. „Sacred Tears“ man buvo labai malonus atradimas, puikiai tinkantis šaltiems žiemos vakarams, kuriam energijos užtenka ne tik porai kūrinių. Albumo pradžioje ji tęsia Amy Winehouse tradicijas, vėliau ji skamba kaip Janis Joplin, Skye (ex-„Morcheeba“) ar netgi Erykah Badu. Daug džiaugsmo kelia, kad pirmojoje dalyje atlikėja nenusprūsta į popmuzikos pusę, kaip tai daro kai kurios kitos Lietuvos atlikėjos. Galbūt jos dainos netaps superhitais, kuriuos niūniuos ir mažas, ir didelis, tačiau šių kūrinių muzikinio turinio galėtų pavydėti ne vienas dažnai talentingas, tačiau ant seklumos užplaukiantis moteriškas vokalas. Svarbu ir tai, kad soulo, ritmenbliuzmo ar džiazo įkvėpti vokaliniai pasažai nėra Migloko galimybių riba: „Cow Song“ parodo vis didesnį merginos susidomėjimą house muzika, tačiau šie pokyčiai vis tiek yra daromi subtiliu Migloko stiliumi. Pastarieji kūriniai, pvz., „Right One“ dvelkia nostalgišku 2000-ųjų bumčiku visomis geriausiomis prasmėmis, o „I Know It“ skamba lyg elektroninis regis. Tačiau būsim biedni, bet teisingi – sodrus ir pilnas oro Miglės vokalas yra esminis „Sacred Tears“ elementas, kuris per kiekvieną perklausą vis maloniau glosto ausis  ir verčia sukti albumą dar ir dar kartą.

86/100

 

U2

Songs of Experience

Universal

U2 karjeroje būta visko: nuo mesianistinės misijos išspręsti visas pasaulio problemas iki visuotinės neapykantos, kai tiesiog į gerklę (arba jūsų „iTunes“) savanoriškai privalomai buvo kišamas albumas „Songs of Innocence“. Ir nors mano asmeninis santykis su šia grupe visad buvo problemiškas, faktas lieka faktu – U2 jau nebėra aktualūs ir naujos dainos niekaip nepasiekia tų populiarumo ir kokybės aukštumų kaip devintojo ar dešimtojo dešimtmečio grupės hitai. „Songs of Experience“ yra dar vienas šio nuopuolio pavyzdys ir net prisikviesti jaunimo dievukai čia nieko padaryti negali. Airiams į pagalbą ateina ir „Haim“, ir Kendrickas Lamaras, ir hitų kepėjas Ryanas Tedderis iš „One Republic“, bet 14-as jų albumas skamba lyg antrinis produktas, pagamintas iš perdirbtų geresnių ilgagrojų. Neabejotinai U2 bando būti šiuolaikiški, net galima išgirsti duetą su DJ Kygo, tačiau šis lindimas bandant parodyti, kokie mes „up to date“, skamba taip dirbtinai, lyg šeimos baliuje įkaušęs dėdė, vis bandantis prisitaikyti prie jaunimo nevykusiai vartodamas šiuolaikinį žargoną.  Iš muzikinės pusės „Songs of Experience“ yra neįtikimai blankus ir prėskas, neturintis ryškesnio akcento, o muzika yra vėl pastatyta ant stadioninių pašūkavimų, jau tikrai erzinančių The Edge rifų, ir iki gyvo kaulo įgrisusių pamokslavimų, kurie yra tiek pat gilūs, kiek ir motyvaciniai paveikslėliai ar tas vaizdo klipas „Tu esi gyvas, turi rankas, kojas ir t.t.“ Teko matyti teiginių, kad tai geriausias po 2000-ųjų sukurtas jų albumas, bet tai menkas komplimentas, nes ar galėtumėte tuos naujojo tūkstantmečio albumus išvardyti? U2 pasenęs rokas yra letargo būsenos, lyg patys grupės nariai bandytų ne ieškoti naujo priėjimo, naujo įkvepimo, o tik imtų tai, kas dabar lyg ir jėga (jėga, jų nuomone, yra tai, kas daugiausia radijuje skamba), ir kažkaip bandytų įteigti, kad tai yra naujas produktas. Pripažinkime, kad seniau jie valdė traukinio lokomotyvą, o dabar telieka suprasti, kad tiek pavėlavusių jų traukinys nebelaukia. Jei vis dėlto jums patinka vėlyvoji U2 kūryba, galbūt ir šis darbas bus priimtinas, tačiau man užtenka ir senojo repertuaro.

52/100

 

EMINEM Revival

Aftermath

Kažkada Eminemas buvo balsas, leidęs kelti pavargusias galvas ir atsigauti sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Tai buvo seniai, labai seniai ir devintasis jo albumas yra tik šlovingų laikų aidas, patvirtinantis, kad Marshalas Mathersas nebėra nei įdomus, nei aktualus. „Revival“ yra vienas nykiausių, nuobodžiausių ir labiausiai kankinančių šiais metais darbų, kurio klausymas prilygsta egzistencinei tuštumai, kai laikas sustoja, o kiekviena sekundė virsta valanda. Nuo siaubingai perdirbtų „The Cranberries“ ir Joan Jett dainų iki populiarumo besivaikančių kolaboracijų su Edu Sheeranu ar „X Ambassadors“, „Revival“ yra persunktas poprepinio nuobodulio, labiau spinduliuojančio kritimą į bedugnę nei atgimimą. Net sunku patikėti, kad šį darbą prodiusavo legendinis Rickas Rubinas, nes „Revival“ yra albumas, kuriame viskas yra blogai. Neįkvepiantys Eminemo tekstai ir bandymas repuoti trapą šauna pro šalį, ir to net negali išgelbėti nei Beyonce, nei Alicia Keys, nei Kehlani – vokalistės, suteikiančios deguonies bet kokiam, net blogiausiam kūriniui. Ištemptas iki negalėjimo „Revival“ virsta kantrybės išbandymu, kuriame nėra nieko įdomaus, smagaus, grėsmingo ar aktualaus – visų tų savybių, kuriomis lyg ir turėtų pasižymėti Eminemo dainos. Žodžius reperis dėlioti moka, ir kartais juose blysteli rimuotojo genijus, tačiau akivaizdžiai per ilgos ir niekur nevedančios instrumentuotės ištempia ir taip neišmoningas dainas iki viduramžių kankinimams prilygstančios amžinybės. Trumpo keiksnojimai, atsiprašymai, skirti buvusiai žmonai, neva melodramatiškos ir tragiškos meilės istorijos – visa tai jau buvo atlikta ir tai darė pats Eminemas, todėl dar ir dar kartą klausyti tą patį per tą patį tampa ne nuobodu, o skausminga. O žinot, kas baisiausia? Šio repo tyrų kaleidoskopas karaliauja topuose ir nieko dėl to padaryti neįmanoma.

15/100

 

N.E.R.D.

NO ONE EVER REALLY DIES

Columbia

Džiugu, kad šis gruodis pasiūlė ne tik Eminemo ar G-Eazy apgailėtinas nesąmones, tačiau ir „Brockhampton“ ar „N.E.R.D.“, apie kurių po septynerių metų išleistą albumą ir pakalbėsiu, opusus. Kaip žinia, N.E.R.D. vienu metu valdė hiphopo pasaulį o Pharellas Williamsas atrodė lyg muzikinis mesijus. Tačiau galiausiai popsas užvaldė eksperimentinio hiphopo kūrėją ir persona tapo svarbesnė už asmenybę. „No One Ever Really Dies“ grąžina grupę į šlovingus laikus: energija ir azartas grįžo su kaupu, ir nors albume galima rasti tradicinių klišių, jis vis tiek skamba be proto smagiai ir aktualiai. Nenutoldama nuo politinių aktualijų, N.E.R.D. neskamba lyg niekam nereikalingi pastoriai, pamokslaujantys ir auklėjantys nesupratas. Eksperimentiškumo nėra tiek daug, tačiau grupei būdingas požiūris „think outside the box“vis dar valdo, o gebėjimas sukurti pagaulius „beatus“ ir vėl vyrauja, ypač su Kendricku Lamaru įrašytame ir iškart užkrečiančiame „Don’t Do It“ ar paprastame kaip trys kapeikos „Lemonade“, kuriam pakviesta Rihanna. N.E.R.D. sugeba, paimdami jau pažįstamą trafaretą, jį atnaujinti. Ir šie triukai veikia, pavyzdžiui, dainoje „1000“ ar „Kites“. Net ir Gucci Mane ar Edo Sheerano balsai, nuo kurių veidas ima rauktis lyg atsikandus citrinos, skamba toleruotinai. Nors neatpažintų tolių „No One Ever Really Dies“ nepasiekia ir sunku pasakyti, kokia bus jo išliekamoji vertė, dabar ir būtent dabar jo klausytis yra kaip reta malonu. Kai visi yra tokie rimti ir dvasingi, kažkas, kas nepamiršta, kad be rimtumo reikia ir trupučio smagumo, yra vertas plojimų. Mes žinome, kad sunku, liudykime tai, bet nepamirškime ir linksmintis.

79/100

 

TILLAE

LATE NIGHT GROCERY SHOPPING

S. r.

Jaunų lietuvių Godos Sasnauskaitės ir Jokūbo Tulabos duetas, nors ir žinomas savuose ratuose, plačiojoje, kiek tai įmanoma sakyti, Lietuvoje yra visai nepažįstamas. Labai viliuosi, kad jų debiutinis darbas atkreips ne vieno įdomesnės elektronikos gerbėjo dėmesį. Downtempinis, ambientinis grupės skambesys pirmiausia patraukia savo nuoširdumu ir vieniša šiluma, kurią tobulai atspindi albumo pavadinimas. Tingus ritmas ir svajingas Godos balsas turi magijos užkerėti, ir tai puikiai tinka neskubiems pasivaikščiojimams tamsoje, kurią apšviečia tik gatvių žibintai ir kelios krintančios snaigės. Geriausi albumo kūriniai, pvz. „Lay Down“ ar „77 Easy Steps To..“ žada grupei gražią pradžią, tačiau tam, kad būtų pasiekta visavertė satisfakcija, grupei kažko pritrūksta. Nežinau, bet ilgėliau klausant man vis išlįsdavo „Morcheeba“, „The XX“ ir alternatyvaus ritmenbliuzo įtakos, kurios užgoždavo pačių „Tillae“ individualumą. Kaip EP „Late Night Shopping“ būtų skambėjęs puikiai, tačiau leisdami beveik 40 minučių darbą jie galbūt užsimojo truputį per daug. Vis dėlto, iš kitos pusės, lyg delionės dalys „Tillae“ muzika po truputį jungiasi: kaleidoskopiški elementai dera su labai vientisu Godos balsu, akustika sėkmingai papildo elektroninę muziką, nors kartais liūliuojantis ir pulsuojantis tekėjimas tave tiesiog užslopina ir imi girdėti sofistikuotesnius „Leon Somo&Jazzu“. Paprastai tariant, šiek tiek energijos nebūtų pakenkę. Mano nuomone, duetas dar nerado aukso vidurio, kas yra labai normalu tokiai jaunai grupei, tačiau žingsniai yra drąsūs ir teisingi, todėl reikia tik tikėtis, kad „Tillae“ užteks entuziazmo tęsti pradėtą darbą.

75/100

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top