Rašė Jurgita Kviliūnaitė
Turėjau mintį pirmojoje šių metų redakcinėje apžvelgti svarbiausius 2017-ųjų kultūrinio gyvenimo įvykius, kartu su bendraautoriais išrinkti geriausius šių metų spektaklius, albumus, filmus, knygas ir pan. O paskui pagalvojau: mat jį šunes tuos topus – mūsų skaitytojai nėra kvaili, patys atskiria blogą turinį nuo gero, svarbų įvykį nuo nesvarbaus.
Ko gero, nemaža dalis mūsų skaitytojų patys internete skelbia savo mėgstamiausiųjų dešimtukus, penketukus ar trejetukus, reiškia nuomones apie perskaitytas knygas, pamatytus filmus ar perklausytus albumus.
Tiesą sakant, aš tos mados vaidinti visažinius kritikus ar meno žinovus nelabai suprantu: kadaise yra tekę žurnalams rašyti muzikos albumų recenzijas ir puikiai žinau, koks tai sunkus ir laikui imlus užsiėmimas. Tad labiausiai mane ir stebina, kaip visi tie žmonės, nebūdami profesionaliais kritikais (puikiai žinome, kad net ir pastarieji vien tik iš kritikos nepragyvena ir yra priversti dirbti kitus darbus), suranda laiko ir, svarbiausia, noro reikšti savo nuomonę feisbuke. Ir dar už dyką! Kas tai? Mazochizmas ar savirealizacija? O gal viso labo noras pasidemonstruoti, koks esi kietas?
Paauglystėje aš apskritai nesupratau kritikų misijos, netgi nekenčiau jų, ypač tų, kurie pavarydavo ant mėgstamos grupės. „Kas tu toks, kaip drįsti man aiškinti, kad naujas albumas blogas! Juk pats turbūt nesugebėtum net dainos teksto parašyti, ką jau kalbėti apie melodiją!“ – širsdavau savyje, nes feisbuko juk nebuvo…
Žinoma, ilgainiui požiūris į šią profesiją pakito, ypač po to, kai kritiko duoną išbandžiau pati. Ir vis dėlto dabar pasitikiu tik patyrusiais, iš to duoną valgančiais, o ne feisbuko kritikais. Žinoma, net ir populiariose svetainėse pasitaiko tokių „profesionalų“, besiskelbiančių, kad peržiūrėjo tūkstančius populiarių Holivudo filmų, rašytų kritinių straipsnių. Tik vietoj portalų redaktorių tokių tekstus dėčiau į vox populi, o ne į pramogų ar juo labiau – kultūros skiltį.
Tik nepamanykit, kad kritikams keliu itin aukštus reikalavimus. Vis dėlto manau, kad muzikos kritikas privalo bent turėti klausą, kad koncerte atskirtų, kada atlikėjas plėšia pro šalį. Dar geriau, jei būtų baigęs bent muzikos mokyklą – tokiu atveju jis jau būtų kietesnis už nemažą dalį mūsų fonograminių popatlikėjų, kurie paprašyti turbūt net „Dviejų gaidelių“ pianinu nesugrotų. Netgi vienu pirštu ir bent jau iš klausos, apie natas nėra ko kalbėti…
Tad visiškai suprantu Ericą Jennings, neseniai pareiškusią, kad „Eurovizijos“ atrankoje nenori dalyvauti vien tik dėl komisijos komentarų, kurių klausydamasi ji jaučiasi it mokinukė, nors turi daugybę patirties ir sykį jau išbandė net ir didžiąją šio konkurso sceną.
Nesiryšiu vertinti komisijos profesionalumo, nors ir įtariu, kad kai kurie nacionalinėje atrankoje dalyvaujantieji (ar dar dalyvausiantieji) neatitinka net ir mano menkučių reikalavimų kritikams. Bet juk nesudarysi dabar komisijai komisijos ir neprašysi parodyti diplomų…
Gink Dieve, nesakau, kad komisija nereikalinga – taip, profesionalai turėtų padėti žmonėms apsispręsti, kas atstovaus Lietuvai tokiame svarbiame (bent jau politiškai) konkurse, kad neapsijuoktume prieš visą Europą. Bet kritika turėtų būti trumpa ir labai konstruktyvi. Ir vertinti leisčiau vien tik svečiams iš užsienio, kurie neturi jokių išankstinių nusistatymų ar, priešingai, simpatijų.
O dabar tai tikrai ima zlastis (taip sako mano baba iš Telšių), kai supranti, kad, užuot klausęsis muzikos, tu didžiąją laidos dalį girdi visišką briedą, kuris su dainos žanru dažnai net neturi nieko bendra.
Beje, drįsčiau pastebėti, kad toks „truputį muzikos / šokio ir daug komisijos kalbų“ laidų formatas buvo išrastas ne kur kitur, o būtent LRT. Ar kas nors prisimena, kuri įžymybė laimėjo pirmąjį šokių projektą? Aš net nebežinau, kaip jis vadinosi. Užtat puikiai pamenu, kad 4/5 laidos eterio savo šnekomis užimdavo Jurijus Smoriginas ir Vytenis Pauliukaitis.
Bet užteks kalbų, eikime prie darbų: laikas pristatyti naują mūsų numerį. Šį kartą parengėme interviu su rašytojais Daiva Čepauskaite ir Deividu Preišegalavičiumi, fotografe Neringa Rekašiūte, režisieriumi Arūnu Mateliu. Jorė nepatingėjo panaršyti po legalias filmų platformas, o Auksė pasidomėjo, ką pamatysime „Žiemos ekranuose“. Tradiciškai rasite naujausių muzikos albumų apžvalgą, spektaklių recenzijas, Alisos stebuklų lentyną. Gero skaitymo ir puikių jums 2018-ųjų!