Uždarame nuostabiųjų lūzerių pasaulyje

Rašė Auksė Podolskytė

Nuotraukoje filmo akimirka

Žinote posakį: „The winner takes it all“? Manau, kad dėl jo galima pasiginčyti. Apskritai kas yra laimėtojas? Su tokiais klausimais mintyse likus porai dienų iki Kūčių nužingsniavau susitikti su kino režisieriumi Arūnu Mateliu. Jo biure pilna nuorodų į Lietuvoje greitai pasirodysiantį filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ („Wonderful Losers. A Different World“, 2017): ant sienos kabo pora rožinių dviratininkų marškinėlių, prie kojų guli plakatas, kuris netrukus atsiras kino teatruose, režisierius parodo dar nepaskelbtą ir galbūt galutinę filmo anonso versiją. 

Daugiau nei 40 metų vienų svarbiausių dviračių lenktynių niekas nefilmavo – paskutinis filmas apie „Giro d‘Italia“ pasirodė 1973-iaisiais. A.Matelis kartu su komanda aštuonerius metus ėjo kryžiaus kelius, kad įamžintų ne nugalėtojus, o pralaimėjusiuosius. Vadinamuosius gregorius, kurie stovi laimėtojų šešėlyje. Apie dviračių sportui atsidavusius savotiškus vienuolius pasakoja naujausias jo dokumentinis filmas, kurio premjera Lietuvoje įvyks 2018 m. vasario 9 d.

– Arūnai, prancūzų „Tour de France“, italų „Giro d‘Italia“ ir Ispanijoje vykstančios „Vuelta a España“ yra svarbiausios varžybos dviračių sporte. Kodėl pasirinkote rungtynes Italijoje?

– Didžiųjų rungtynių pasaulis yra visiškai uždaras, į bet kurias iš jų patekti yra labai sunku. Po 43-ejų metų buvome pirmieji, kurie sukūrė filmą. Iki tol, kaip ir visas rungtynes, „Giro d‘Italia“ transliavo tik televizija. Transliacijos pardavimas yra pagrindinis jų verslas. Jie

Gintaro Beržinsko nuotr.

kontroliuoja visus vaizdus, dėl to išperka net kelio teises – neleidžia nė vienam nepriklausomam režisieriui kurti filmo apie lenktynes. Jeigu rengėjai norės, žiūrovą, pradėjusį prekiauti vaizdais iš ten, galės paduoti į teismą.

Kalbėjome su visų lenktynių organizatoriais. „Giro d‘Italia“ pasirinkome dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai yra labai gražios lenktynės – vyksta pavasarį, gegužės mėnesį, dar būna neištirpę ledynai, pro kuriuos reikia važiuoti. Tai nėra vien tik vasaros lenktynės kaip „Tour de France“. Čia dviratininkai važiuoja per keturis metų laikus. Žinoma, jeigu „Tour de France“ būtų sutikę, nebūtume atsisakę, nes apskritai negalvojome, kad gausime teisę filmuoti. Vien tik tam mums prireikė penkerių metų intensyvių derybų. Daugybę kartų keitėsi direktoriai, sąlygos, buvo prašoma šimtatūkstantinių sumų už teisę filmuoti. Kaina dažnai viršijo kitų filmų biudžetus. Pavyzdžiui, nedidelių rungtynių, kurios vyksta vieną dieną, organizatoriai prašė 3 tūkst. eurų. Taigi tiesiog taip susiklostė, kad filmavome „Giro d‘Italia“. Rinkodaros požiūriu, kurti filmą apie „Tour de France“ yra palankiau, nes šios lenktynės yra pačios populiariausios, jas seka daugiausia žmonių visame pasaulyje. Dviratininkų teigimu, „Giro d‘Italia“ yra pačios sunkiausios dėl sąlygų – statūs kalnai, sniegas, dėl kurio lenktynės kartais būna nutraukiamos.

– Tarptautinio Varšuvos kino festivalio direktorius Stefanas Laudynas jūsų filme „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ įžvelgė pasiaukojimo temą. Kaip jūs pats apibūdintumėte? Apie ką yra filmas?

– Pasiaukojimas sporte yra absurdas ir paradoksas – juk reikia laimėti. Sportas yra egocentriškas. Kita vertus, visi mes aukojamės, tačiau ne visuomet pasakome „ačiū“. Tik po filmo, kai mano artimas žmogus „išskrido“ į dangų, supratau, kiek visą gyvenimą mano mama aukojosi dėl manęs. Kartais per filmą pavyksta suprasti tam tikrus dalykus gyvenime.

Negalėčiau pasakyti, kad pasiaukojimo tema svarbi būtent dabar, ji svarbi visada. Apskritai autorius nebūtinai kuria apie tai, kas svarbu. Jis sau kelia meninius iššūkius. Man sunku rasti atsakymą, kodėl kūriau šį filmą. Tik baigęs gali suprasti, kodėl jį sukūrei. Šiandien žodžiais negaliu pasakyti, apie ką jis yra. Pats filmas yra atsakymas, ką ir kam darau. Taip, yra pasiaukojimo tema, bet jame yra ir man labai svarbi odisėja – kelionė pilna visko: sniego, kančių, vargo, ėjimo, džiaugsmo, ašarų, laisvės. Ji yra tokia, kokią norėjau sukurti, t.y. rungtynes parodyti ne tokias, kokios yra.

– Kaip sekėsi pažvelgti į dviratininkus iš arčiau?

– Šiuos žmones pamatyti tokioje aplinkoje, kurioje jų nėra matę net artimiausi komandos draugai, yra beprotiškai sunku. Nors mano herojai yra gregoriai, bet jie yra žvaigždės. Lenktynių metu su jumis niekas nešnekės, jeigu nebus gautas sutikimas iš atstovo spaudai. Jis duos, duok Dieve, laiko trims klausimams, kurie turi būti iš anksto atsiųsti.

– Kaip gyvena tie, kurie aukojasi dėl lyderio pergalės?

– Jie gyvena atskirai. Bendroms treniruotėms komanda susirenka tik prieš lenktynes, t.y. kartą ar du per metus. Tai šiek tiek primena kino kūrimo procesą – aktoriai taip pat negyvena su režisieriumi tame pačiame mieste prieš ar po filmavimo. Kaip ir kur gyventi, yra pačių gregorių reikalas. Vienas iš filmo herojų gyvena kalnuose Andoroje. Žiūrovai pamatys, kaip jis ruošiasi lenktynėms. Tai, ką jis daro, yra nerealu – miega 3 km aukštyje ant sniego. Tačiau tai yra švelniausias iš visų jo metodų. Kančioms, kurios jo laukia lenktynių metu, jis ruošiasi kitaip. Kai ateis sunkiausios akimirkos, jis žino, kad laimės ne kūnas, t.y. ne fizinė jėga. Laimės tas, kuris mentališkai galės daugiausia iškęsti. Ištvermę jis lavina sėdėdamas lediniame kalnų upelyje. Išbūdavo ten 7,5 minutės! Tai yra žmogus, į sportą atėjęs būdamas vyresnis nei 20-ies, devynis kartus tapęs Kanados čempionu. Iki tol, metęs mokyklą, kartu su šunimi keliavo po pasaulį. Gregoriai yra lyg samdomi kariai, gyvenantys pagal savo regulas ir tvarką. Kai ateina mūšis, jie susirenka.

– Koks yra jų santykis su lyderiais? Kaip lyderiai žiūri į juos?

– Kiekvienas mūsų turi svajonių. Vaikas nesvajoja būti gregoriu. Jis nori būti lyderiu. Dviračių sporte yra savitos, keistos taisyklės. Jeigu lenktynes laimi lyderis, sau jis nepasiima nė cento. Viską išdalija komandai. Jam lieka garbė. Tai nėra visai įprasta – laimėjęs kino festivalyje, prizo juk neatiduodi kitiems. Akivaizdu, kad tarp jų yra ryšys, abipusė pagarba. Gregoriai yra lyderio akys ir rankos. Bent vieną dieną jie stengiasi išbūti nesusižeidę, kad galėtų pasiaukoti dėl kito.

Dviračių sporte laimi ne stipriausias, o tas, kuris geriausiai išnaudoja savo pranašumus ir kitų trūkumus. Iš esmės vienas žmogus nieko negali – grupinėse startuoja 200 dalyvių. Įtakos turi daug dalykų: psichologija, tiekimas ir kt.

– Kaip jie save motyvuoja?

– Filmas bus atsakymas (juokiasi). Negaliu atsakyti.

Ar galutinė filmo versija stipriai skiriasi nuo jūsų pirminės vizijos?

– Paradoksalu, tačiau visi filmai, kuriuos sukūriau, iš esmės atitinka mano sumanymus. Nors niekad nedirbu pagal įprastą scenarijų, susiduriu su daug ieškojimų, nežinios, sustoju, tačiau atsivertęs penkerių metų senumo užrašus, supratau, kad filmas yra toks, kokį įsivaizdavau.

Vis dėlto filme daug ką taisyčiau. Dar dabar jį taisau po truputį. Žmona, kuri yra filmo prodiuserė, sako: „Kiek galima? Niekas nemato tos pusę sekundės“ (juokiasi).

– Filmas rudenį sėkmingai pradėjo kelionę nuo Varšuvos ir Minsko kino festivalių konkursinių programų, kur pelnė reikšmingus apdovanojimus, taip pat buvo parodytas Talino kino festivalyje „Black Nights“. Kas vyksta šiuo metu?

– Filmas kiekvieną mėnesį yra rodomas kokiame nors užsienio kino festivalyje. Pirmieji apdovanojimai buvo labai svarbūs. Kur konkrečiai juosta bus rodoma artimiausiu metu, kol kas negalime atskleisti, nes pirmiausia per spaudos konferenciją apie tai turi paskelbti festivalių organizatoriai. Tačiau galiu pasakyti, kad šiuo metu jis yra atrinktas į tris aukšto lygio užsienio kino festivalius Italijoje, Austrijoje ir Airijoje. Apskritai mums labai svarbus filmo platinimas. Juosta yra skirta žiūrėti kino salėje – įspūdis skiriasi, priklausomai nuo ekrano dydžio. Kino ekrane maksimaliai atsiskleidžia garso ir filmavimo niuansai. Ankstesnį mano filmą apie vaikų ligoninę („Prieš parskrendant į žemę“ – red. past.) galima žiūrėti įvairiai. Jis vis tiek išlieka svarbus. Norėtume, kad kino platintojai naująjį filmą pamatytų kino salėje. Varšuvos kino festivalio komandai nebaigtą versiją rodėme kino ekrane, tačiau tai pavyksta ne visuomet.

– Kodėl filmo premjerai pasirinkote vasario mėnesį?

– Iš dalies todėl, kad kino teatrų grafikai yra sudėliojami dvejiems metams į priekį. Atėjęs šiandien, negali jo parodyti rytoj. Jei filmas tinka, tuomet stoji maždaug į 2019 m. eilę. Kita priežastis – norėjome, kad viena iš mūsų tikslinių auditorijų – dviračių entuziastai – būtų pasiekiama, nors visi, matę filmą, sakė, kad jis nėra apie dviračius. Jame ryški pasiaukojimo metafora.

Žiūriu viską, kas susiję su dviračių sportu. Dėl to per metus apie pusantro mėnesio sustoja mano darbai. Kasmet kovo mėnesį būnu plente su dviračiu. Žiemą galiu svarstyti, ar važiuoti per sniegą, ar ne. Tad vasarį rodyti filmą tiems, kurie myli šį sportą, yra labai geras laikas.

Daugelis bijo konkurencijos. Tą pačią dieną pasirodys vaidybinis filmas „Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių“ („Fifty Shades Freed“, 2018). Manau, kad abu yra panašūs. Mūsiškiame yra epizodas, kurio rezultatas buvo neišvengiamas – vaiko gimimas. Jame daug nuogų vyrų, kvėpavimo – filmo klipas yra bene vieno kadro, jame girdimas tik kvėpavimas. Taigi abiejų filmų tikslinė auditorija – moterys – ta pati. Juokaudami sakome, kad mūsų filmas galėtų vadintis „Penkiasdešimt ružavų atspalvių“. Už jūsų nugaros yra „Giro d‘Italia“ marškinėliai, kurie yra ružavos spalvos. Visi kovoja būtent dėl jų.

– Kaip siejate moteris ir pasiaukojimo temą?

– Jeigu šeimoje atsiranda vaikas, moteris pasiaukoja ir jį augina. Jeigu šeimoje vienas siekia karjeros, labai dažnai moteris pasiaukoja dėl vyro, nors neaišku, kuris iš jų padarytų didesnę karjerą. Begalinis moters pasiaukojimas dėl kito, kuris yra tarsi užkoduotas, yra mano filmo atskaitos taškas. Vienintelis skirtumas, kad filme vyrai aukojasi dėl kito. Pavyzdžiui, tėvas plauna kojas savo sūnui. Tarsi grandinė: sūnus aukojasi dėl komandos draugo, kad atvežtų vandenį, o sūnui esant sunkioje situacijoje, tėvai aukojasi, kad jis galėtų grįžti į sportą ir aukotis dėl kito. Jie meta savo darbus, miega automobilyje, kai jis ligoninėje guli sužeistas. Gregoriai prisikelia ir vėl važiuoja. Dėl ko? Tam, kad dešimt kartų galėtų išdalyti vandenį savo komandos nariams.

– Lietuvoje dviračių sportas nėra populiariausia sporto šaka. Ar jaučiate susidomėjimą filmu?

– Tikrai taip! Žinau, kad gana stipriai perka bilietus į išankstinius seansus. Rudenį negalėdavau su dviračiu pravažiuoti, nes klausdavo, kada bus filmas. Kalbant apie susidomėjimą dviračių sportu, jis yra, tačiau nepalyginsi su Italija. Ten lenktynes vien tik gatvėje žiūri 6 mln. Iš kitos pusės, kaip ir minėjau, filmas nėra tik apie dviračius. Mums, dviratininkams, įdomu pamatyti kitą pasaulį, apie kurį nepasakoja televizija. Fotografas, kuris dalyvavo filmavimuose, pamatęs filmą, negalėjo patikėti, kad mes čia buvome. Sakė, kad tokių kadrų nematė, nors motociklu važiuodavo šalia. Mano nuomone, dviratininkus gali sužavėti kur kas daugiau aspektų nei su tuo nesusijusius žiūrovus. Epizodų iš lenktynių nėra daug.

Šiek tiek apmaudu, kad anksčiau dviračių sportas buvo labai populiarus, turėjome didelių pasiekimų. Dabar dviračių sportas yra primirštas. Tomas Vaitkus, merginų komanda – Edita Pučinskaitė, Diana Žiliūtė – kurią galima vadinti svajonių komanda… 1995–2005 m. buvo aukso amžius. „Tour de France“, „Giro d‘Italia“ varžybose jos kovodavo tarpusavyje. Iš tikrųjų Lietuva niekada neturėjo tokios komandos kaip ši – nei krepšinio, nei kitos sporto šakos.

– Ar nesvarstote sukurti filmo apie šią svajonių komandą?

– Taip, ruošiuosi jau kelerius metus. Tačiau šis filmas viską pristabdė. Reikia apsispręsti, ar tai turi būti dokumentinė, ar vaidybinė istorija.

– Jūsų filmavimo komanda buvo gana įvairiatautė ir labai gausi. „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ – aštuonių šalių bendros gamybos filmas.

– Taip, visi buvome iš skirtingų kraštų. Su kompozitoriumi pasimatėme tik per premjerą. Jis yra ispanas, gyvena Berlyne. Labai džiaugėsi savo darbu – sakė, kad tai geriausia, ką yra parašęs. Nebūtina bendrauti senu klasikiniu būdu, užtenka susitikti kūrybinei aistrai realizuoti. Aš pats gyvenu miške ir ne kasdien atvažiuoju į biurą.

– Užsibrėžėte tai, kas neįmanoma. Kaip manote, kodėl jums pavyko? Kokia jūsų sėkmės formulė?

– Dokumentiniame kine labai sunku, jei neturi angelo. Jei filmavimo mygtuką paspausi per anksti ar per vėlai, gali prarasti fantastiškus kadrus. Yra tūkstančiai kvadratinių metrų, gali atsidurti ne ten, kur reikia. Ne veltui yra pasakymas: „Vaidybiniame kine režisierius yra dievas. Dokumentiniame – dievas yra režisierius.“ Dokumentiniame kine nesunku tapti tikinčiu žmogumi. Manau, kad reikia padaryti daugiau nei galima, daugiau, nei įsivaizduoji. Privalu atiduoti visą save – turi gyventi su tais herojais, kartu verkti, juoktis, kentėti, laimėti, pralošti, važiuoti. Tik tada gali juos suprasti, įšokti į jų akimirkas, būti jų dalimi. Vienas iš operatorių su vienu herojumi miegojo 3 km aukštyje ant sniego. Dviratininkai nekviestų į savo pasaulį, jei nejaustų, kad esi to pasaulio dalis, kad tau daugiau nei svarbus jų gyvenimas. Aš nežinau sėkmės formulės – kiekvienas filmas man yra visiška nežinia.

Ar sėkmingas filmas, ar ne – tai gali paskaičiuoti rinkodarininkai. Paprasta. Kino salėje užgesus šviesai, žiūrovas pamato kitą pasaulį, kuris jį vilioja, t.y. nueina pusantros valandos kelionę ir kažką pasiima. Tai yra sėkmė. Kitokios aš nevertinu. Rinkodaros sėkmė nėra svarbi. Žinoma, bilietus parduoti norime, turime skolų. Jei žmogus, kuris važinėja dviračiu, po filmo peržiūros, įveikęs šią odisėją, pasako, kad tokiame pasaulyje iki tol nėra buvęs, manau, tai yra laimėjimas.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top