A.Šileika: rašyti išmokau sėdėdamas prie pietų stalo ir laužaviečių

Rašė Jurga Tumasonytė

Nuotrauka Liudo Masio

Lietuvių kalba ką tik pasirodė Kanadoje gyvenančio Antano Šileikos atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ („Baltos lankos“, 2018). Vėliausiame, jau penktajame, savo kūrinyje autorius atvirai ir ironiškai pasakoja apie įvairius gyvenimo epizodus skirtingais dešimtmečiais Kanadoje ir Lietuvoje, šeimos santykius, rašytojo karjerą ir nutrūktgalviškus nuotykius. Pasakotojas su humoru žvelgia į save ir vengia patetikos kalbėdamas apie nesėkmes ar nemalonius įvykius, tad skaitytojų laukia maloni akistata su vingiuojančiu ir žaismingu tekstu.

  Kokią vietą „Basakojis bingo pranešėjas“ užima kitų jūsų knygų kontekste?

–  „Basakojis bingo pranešėjas“ yra pirmasis mano negrožinės literatūros kūrinys knygos pavidalu. Esu parašęs daugelį esė, recenzijų ir kitokių straipsnių, tačiau niekada nebuvau sukūręs didelės apimties negrožinės literatūros darbo, ypač tokio, kuriame pagrindinis objektas būčiau aš pats. Autobiografijoje iškyla narcisizmo pavojus, todėl rašydamas mėginau surasti savo gyvenimo epizodų, kurie galėtų parodyti išsamesnį vaizdą – tokį kaip jaunų vaikinukų trauką moterims, paauglių pastangas atitikti tų laikų dvasią, rašytojų troškimą parašyti vertingus kūrinius. Norėjau užfiksuoti skirtingų dešimtmečių nuotaikas. Stengiausi būti nuoširdus, tačiau kitaip, nei tai būčiau daręs rašydamas grožinį kūrinį. Ne kartą gyvenime išgyvenau nesėkmes, kurių nesistengiau paslėpti ar pagražinti tekste. O juk daugelis žmonių, kurie mėgina kažko siekti ir dėl to kovoti, kaip kad aš dariau literatūros pasaulyje, į savo pastangas žvelgia truputį patetiškai. Mano požiūris į tai, priešingai, dažniausiai komiškas.

– Kodėl atsiminimų rinkiniui pasirinkote būtent šį pavadinimą?

– Kaip tik mėginau išvengti, bet mano leidėjas Kanadoje ir mano žmona atkakliai tvirtino, kad toks pavadinimas bus juokingas. Nors man tai atrodė truputį gėdinga. Tarkime, neseniai ėmiau interviu iš Tomo Weberio – labai rimto vokiečių istoriko, Hitlerio biografo. Įsivaizduokite, buvau jam pristatytas kaip „Basakojo bingo pranešėjo“ autorius! Nejaugi truputį nekomiška? Tačiau žinau, kad mano redaktoriai ir leidėjai išmano šiuos dalykus, todėl pasitikėjau jais, teigiančiais, kad skaitytojai tokį pavadinimą tikrai atsimins. Įsivaizdavau, kad verčiant knygą lietuviškai pavyks pabėgti nuo jo, tačiau lietuvių leidėjai buvo tokios pačios nuomonės. Taigi dar kartą tapau basakoju.

– Su kokiais iššūkiais teko susidurti rašant atsiminimų knygą? Galbūt teko perlaužti vidinę kartelę, kad galėtumėte rašyti apie konkrečius žmones arba įvykius?

– Buvo sunku rašyti apie savo sūnus ir žmoną. Jie vieninteliai, kuriems leidau perskaityti tekstą prieš jį išleidžiant. Ypač jaudinausi, kad mano jaunesnysis sūnus Gintaras nebus patenkintas, jog atskleidžiu jo seksualinę orientaciją. Kitaip tariant, kodėl mano siekis būti nuoširdžiam turėtų peržengti ir jo privatumo ribas? Bet sūnus pasakė, kad jeigu nutariau kūrinyje būti atviras, jis palaiko mano sumanymą, leisdamas atvirai rašyti ir apie save. Šiaip ar taip, Kanadoje būti gėjumi nėra kažkas ypatinga – beveik tiek pat nereikšminga kaip kad plaukų spalva. Daugiau niekieno leidimo neatsiklausiau ir pasirengiau dėl savo atvirumo laukti išpuolių, tačiau kol kas visi iš mano brolių ir buvusių kolegų man atleido. Nežinau, ar taip pat bus ir Lietuvoje. Pamatysim.

– Ar kūryboje turite tabu?

– Jei tik įmanoma, visuomet draudžiu sau būti nuobodžiam. Kiekvienas rašytojas yra apsėstas kokių nors dalykų, apie kuriuos rašo. Mano atveju – tai Lietuva, bet ši tema nėra įdomi tiesiog savaime. Mačiau daugybę lietuvių rašytojų, kurių kūrybos šaltinis – rašyti apie tai, kaip daug Lietuva kentėjo. Tai jie nebūtinai daro įdomiai ar patraukliai. Rūtai Šepetys pasisekė, tačiau daugybei rašytojų nepavyko. Taip pat turiu tabu rašyti apie seksą. Darau tai apgailėtinai. Netgi yra blogai aprašyto sekso literatūroje apdovanojimas, kurį, bijau, vieną dieną galėčiau pelnyti, jei tik apie tai rašyčiau. Dėl to kaltinkite mano katalikišką pradinį išsilavinimą! Ir turiu dar vieną tabu – man nepatinka, kai norėdami išgarsėti rašytojai tyčiojasi iš kitų žmonių.

– Kūrybinio rašymo užduotyse dažnai sakoma, kad rašant reikia turėti savo įsivaizduojamą skaitytoją. Ar turite tokį?

– Mano rašymo impulsai išsivystė iš tėvų, brolių ir draugų pasakojimų prie pietų stalo arba aplink laužavietes stovyklose. Be to, turiu draugų iš CBC žinių. Tai sąmojingi ir protingi žmonės ir, jeigu praversi burną kalbėti, turėsi labai mažai laiko pasirodyti juokingas, protingas ar įdomus. Jei nesugebėsi – kažkas prie stalo greitai užims tavo eterį. Tad sėdėjimas prie pietų stalo ir laužaviečių išmokė mane rašyti stengiantis pelnyti auditorijos dėmesį.

– Knygos pabaigoje konstatuojate, kad turite dvi tėvynes – Kanadą ir Lietuvą. O kaip jūs suprantate sąvoką „patriotiškumas“?

– Liūdna, kad ši sąvoka prarado savo gerą vardą, kai ja neatsakingai piktnaudžiavo primityvūs nacionalistai ir diskreditavo hipsteriai ir sofistikuoti intelektualai. Buvimas patriotu yra savo mylimų šalių interesų rėmimas, pripažįstant padarytas klaidas ir siekiant tas klaidas taisyti. Niekas iš mano draugų neturėjo sūnų, kurie tarnautų Kanados armijoje, o maniškis ten buvo ir kariavo Afganistane. Sūnaus kolegos žūdavo mūšiuose ir jų kūnai sugrįždavo į tėvynę keliu, pavadintu Herojų magistrale – verkdavau kiekvieną kartą, pamatęs per televiziją žinias apie dar vieną mirtį. Žinojau, kad kitą kartą jų vietoje gali būti ir mano vaikas. Verkiau ir tada, kai, būdamas Toronte, telefonu bendravau su Tomu Žižiu, kuris pasakojo, kad Vilniuje po tankais traiškomi Televizijos bokšto gynėjai. Kai lankausi Lietuvoje, prisimindamas žuvusiuosius sustoju prie monumento, skirto Sausio 13-osios aukoms. Būti patriotu reiškia ne tik mylėti savo šalį, bet ir gerbti tuos, kurie dėl jos pasiryžo paaukoti gyvybę – tokių juk labai nedaug.

– Viename iš atsiminimų pasakojate apie sunkų jūsų kaip rašytojo debiutą, kai į literatūros lauką pavyko patekti tik su ketvirtuoju romanu. Kur dingo tie pirmieji bandymai? Ar panaudojote kituose tekstuose, o gal teko negailestingai atsikratyti?

– Trys pirmieji mano nebaigti romanai ir mažiausiai vienas vėlesnis nepavykęs romanas dūlėja  stalčiuose – ten turėtų ir likti. Tie tekstai buvo geriausia, ką tuo metu galėjau parašyti, tačiau dabar tikiu, kad jie nebuvo pakankamai geri. Juk gyvenau Kanadoje, o ne sovietmečio Lietuvoje, kurioje drausta žodžio laisvė. Čia galėjome rašyti apie bet ką, tačiau talentingai. To nebuvo mano pirmuose romanuose. Tarp kitko, ši tema primena man apie buvimą nuoširdžiam. Pažįstami rašytojai patyrė panašių dalykų, tačiau tikrai ne visi drįso apie tai prisipažinti. Pasirinkau atsisakyti kenčiančio genijaus vaidmens – truputį juokinga, kai tai mėgina daryti kiti.

– Jūsų knygas į lietuvių kalbą yra vertęs jau ne vienas vertėjas. Dažniau tekstą paliekate vertėjo valiai ar mėginate prisidėti prie vertimo proceso?

– Kadangi turiu ribotas lietuvių kalbos žinias, pasitikiu lietuviais, kurie papasakoja apie mano vertimų kokybę. Po to, kai išgirdau, kad buvo vertimo nesklandumų su dviem pirmosiomis mano knygomis lietuvių kalba, kreipiausi į Vitalijų Šarkovą, kuris vertė mano apsakymą  „Šiaurės Atėnams“. Pasak žinovų, tai geriausias mano kūrybos vertimas. Jaudinausi dėl dviejų savo pastarųjų knygų, kadangi jose buvo daug humoro, kurį gali būti sunku perteikti kita kalba, tačiau V.Šarkovas kantriai išklausė mano pastabas apie tai, kur turėtų būti įterpti pajuokavimai, ir padėjo juos išlaikyti suprantamus lietuviškai. Juk sąmojis yra tarsi subtili orchidėja, lengvai nuvystanti atsidūrusi svetimos kalbos lauke.

– Keliuose interviu esate minėjęs, kad džiaugiatės lietuvių skaitytojais. Kuo mūsų mažos šalies skaitymo įpročiai skiriasi nuo Kanados skaitymo kultūros?

–  Lietuva, kaip ir daugelis Europos valstybių, apskritai yra labiau skaitanti negu Šiaurės Amerika. Prieš keletą metų, kai važiavau į knygų mugę, lenkų kilmės taksi vairuotojas, sunkiai dėliodamas žodžius lietuviškai, pasakė man, kad dievina knygas. Lietuvoje per radiją ir televiziją kur kas daugiau kalbama apie literatūrą, menus ir klasikinę muziką negu Kanadoje ar Amerikoje. Nors prieš keletą metų dar būdavo, šiuo metu Kanados televizijoje išvis nebėra literatūrinių laidų. Europiečiai pripratę prie sudėtingų filosofinių veikalų, o amerikiečiai yra daug nekantresni. Vargšas literatūros agentas vis bando amerikietinti mano romanus, prašydamas, kad jie būtų dinamiškesni, lengviau skaitomi ir su didinga pabaiga.

– Ką reiškia būti rašytoju Antanu Šileika Kanadoje ir Lietuvoje? Kalbu ne tik apie jausmą, bet ir aplinkybes.

– Vilniaus knygų mugė yra mano mėgstamiausias renginys Lietuvoje, antroje vietoje būtų vasarą vykstantis „Santaros-Šviesos“ suvažiavimas. Knygų mugės Kanadoje yra kur kas retesnės ir sulaukia mažiau lankytojų, nebent ten pasirodantis rašytojas yra megažvaigždė. Pamenu, kai dalyvavau Leonido Donskio aforizmų knygos „Paralelinės tikrovės“ pristatyme Vilniuje ir, savo nuostabai, mačiau sėdinčią kelių šimtų žmonių auditoriją. Kanadoje nė vienas aforizmų knygos autorius negalėtų tikėtis daugiau kaip poros dešimčių žiūrovų. Lietuvoje esama kur kas didesnio literatūros kulto.

Apie autorių

Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

Straipsniai : 10

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top