Skaitykla Nr. 63

Rašė Marijus Gailius

Šimtmečių melancholija

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017

Vaikinas myli merginą, bet jiems nieko neišeina. Liūdesys, netektis. Arba keli vaikinai nieko nemyli ir jaučiasi susvetimėję. Vėl negerai. Liūdnai gyvename.

Ši knyga ne apie tai. Tai istorija apie personažus, kurie gyvena pakylėti virš kasdienybės savitame, magiškame Vilniuje. Visi spalvingi, keistoki, patys sau nenusibodę, tad ir skaitytojui turėtų būti įdomūs.

Autoriaus vaizduotės žaidimas sukuriant spalvingą pasaulį su margais personažais pakeri. Knygoje sutinkame ir kenčiantį poetą, ir transvestitą Blondinę, ir chaotišką italą, ir du belaikius dvynius, kurie dar yra ir homoseksualūs mylimieji, daug įvairių veikėjų sutinkame. Jų gyvenimas – bohemiškas, marginalus, kartais perversiškas.

Personažų kasdienybę autorius įvelka į jautrią melancholiją, ilgesį ir liūdesį, kūrinyje įvardijamą kaip „galaktinis ruduo“. Erdvę sutirština įtaigiai vaizduojamas rūkas, nesiliaujantis lietus. Galima sakyti, romanas iš dalies yra depresijos alegorija, apie ją sufleruoja ir patys veikėjai, tardami, kad „šis galvojimas – tai bandymas susinaikinti, ieškant savo vietos šiame suskilusiame praeities dumble“ (p. 125), ir pan.

Melancholiškojo veiksmo centras – „Apokalipsės“ kavinė, iš kurios palėpės per paslaptingą liuką kiekvienas gali persikelti į paralelinį Vilnių: „Negalėjai pasakyti, kad grėsmingasis pacifistas nelaimingas, jis žinojo apie liuką trečiame aukšte, todėl neretai negrįždavo net keletą dienų iš antrojo plano Vilniaus, kol skaniai neišdulkindavo tos mergužėlės, kuri antrajame Vilniuje vis dėlto buvo ištikima Makso mergina“ (p. 19).

Kiek gaila, kad kelionės tarp dviejų realybių romane plačiau neplėtojamas – juk tokia fantastinė sąlyga sukelia neribotų galimybių nuotykiams ir konfliktams. Knygos vertę mažina atmestina struktūra ir kalbos klišių gausybė. Nepaisant trūkumų, „Šimtmečių melancholijoje“ išmoningai pastatytas įtraukiantis pasaulis, kuriame magiškai susivelia mums pažįstamos erdvės ir laikai.

 

Vytautas P. Bložė

Paveikslo restauravimas

(sudarytoja Elena Baliutytė)

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017

Poezija geriau veikia, kai sąmonę pasiekia keliomis juslėmis. Skaityti – viena, bet jeigu dar gali ir girdėti? Serijoje „Gyvoji poezija“ šalia spausdinto teksto pridėtas balso įrašas yra vertingas bonusas. Geriau nei tie keli centai, kuriuos gauni į prekybos centro kortelę įsipylęs degalų ar įsigijęs vaistų.

Poeto V.Bložės eilėraščių rinktinė „Paveikslo restauravimas“ – devynioliktoji šios serijos knyga. Stora, solidi. Kiek gaila, kad rinktinės tekstų nespėjo perskaityti pats autorius, miręs paskutinę 2016 m. dieną. Kita vertus, poeto tekstus įskaitė jo mokinys, aktorius ir rašytojas Alvydas Šlepikas. Puikiai pažinojęs patį autorių ir apie eilėraščių kūrimą girdėjęs iš pirmųjų lūpų, A.Šlepikas garsinei medžiagai suteikia ypatingo jautrumo ir švelnumo, atsakomybės kiekvienam kirčiui, niuansui, pauzei, kaip antai:

burtininke burtininke, aš tave pavaišinsiu geležim

tik apsvarstyk mano galvą, kuri verkia geležimi

tik pagirdyk mano galvą geležim–geležim

pasakyk man į ausį: g-l-ž-m

Štai paskutinį žodį skaitovas įgarsino jausdamas kiekvienos priebalsės svorį.

V.P.Bložė rašė daug, todėl ir rinktinėje – visko daug. Gal net per daug. Pastaruoju metu išeinančios rinktinės (kaip ir Jurgio Kunčino ar Donaldo Kajoko) yra enciklopedijos apimties verti foliantai. Poeto eilėraščiai apie tėvą, pokario skausmą – sukrečiantys. Garsiojoje „Baladėje apie gandrą“ itin meniškai suraišioti Antrojo pasaulinio karo žiaurumai su Naujojo Testamento įvaizdžiais.

Apstu siurrealistinio pasaulėvaizdžio, kurį turbūt pajėgs perkąsti ne kiekvienas skaitytojas, nors ir jie veikiausiai sutiks, kad lietuvių klasikas žodžiais tapė ne blogiau nei Dali – drobėje: eilėraščiuose pianinas „plaukiojo kūdroje“, o barzdaskučių krėslą pamatai „varpinės bokšte stovintį“, ir pan.

 

Lena Andersson

Be įsipareigojimų

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Nepabijokime šios knygos pavadinti meilės romanu. Taip ir yra – tai meilės romanas, atskleidžiantis vien dviejų asmenų santykių, trunkančių pusketvirtų metų, istoriją. Žinia, meilės romano žanrui priskiriami skaitiniai moterims, atostoginiai ir lengvi kaip šilkinė skraistė ant bikinio.

Tuomet ateinančioje Vilniaus knygų mugėje viešėsiančios švedų rašytojos L.Andersson tekstas nėra meilės romanas. Tai yra tiesiog gera knyga, kurioje niuansuotai ir smulkiai išplėtojama nepavykusių santykių tema.

Jiedu – ketvirtą dešimtį baigianti žurnalistė Estera ir vyresnis vedęs aktorius Olofas. Pažinčiai autorė skiria puslapį, o visą likusią knygos dalį metodiškai atskleidžia, kaip ji siekia paveržti įsipareigojusį vyrą. Jis pats viena koja leidžiasi į nesantuokinį ryšį, bet kur kas nuoširdžiau nuo artumo išsisukinėja.

Kas vyksta per daugiau nei 300 puslapių? Vis tas pats: kaip ji bando suprasti vyrą ir jam atiduoti savo meilę bei kaip nuolat ją atstumia. Kaip tai ištverti? Skaitytojui dėl to neturėtų kilti problemų, nes intriga susidaro iškėlus klausimą, kiek toli Estera su savo meile atšiauriam žmogui gali nueiti.

Būdama puiki psichologė, L.Andersson sukuria turtingą išsilavinusios ir aukštą statusą turinčios moters paveikslą. Turtingiausias šios paveikslo klodas – veikėjos fantazijos, kurias pati sau aiškina žinojimu: „Laiką ir jėgas ji skyrė intelektiniam darbui, kad suprastų pasaulį“ (p. 122). Seksuali, protinga, atsidavusi. Ir net mašiną vairuoja, meilužį pavežėja. Ko dar gali reikėti vyrui? Ar jai pavyks?

Jau pačioje knygos pradžioje ganėtinai aišku, kad nepavyks. Ir nepaisant to, skaitai istoriją su dideliu susidomėjimu, net numanydamas numanytum baigtį. Skaitai, kad pasibaisėtum finalu arba pasidarytum savo išvadas.

 

Han Kang

Vegetarė

(vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas)

Vaga, 2017

Pirmosios lietuvių kalba skaitytoją pasiekusios Haruki Murakamio knygos buvo išverstos iš anglų kalbos. Tai tas pat kaip vakarykštės dienos bandeles – dar skanios, bet jau nešviežios. Pagaliau tolimų kraštų autorius skaitome originalo kalba – verstus ne tik iš japonų, bet ir iš korėjiečių kalbos.

Maža to, mūsų leidėjai operatyviai išverčia arba perleidžia pagrindinių pasaulinių premijų laureatus – 2016 m. „Man Booker“ apdovanojimą pelniusi „Vegetarė“ lietuviškai išleista po metų. Ir tekstas „neantrinis“ – patiektas tiesiai iš korėjiečių.

Premijuota knyga – tai tamsi istorija, parašyta skaidriu stiliumi. Pasakojimas sukasi apie jauną moterį Jonghę. Jos likimas atskleidžiamas iš trijų perspektyvų: sutuoktinio, svainio ir sesers akimis. Tad trijų dalių romane veikia keturi pagrindiniai veikėjai.

Visi keturi žmonės dvasiškai sužeisti. Pamažu autorė nedideliu vienos šeimos masteliu atskleidžia savo visuomenės patologiją: susvetimėjimą ir negailestingumą vieni kitiems, kuris priveda prie susinaikinimo.

Nors pirmame plane labiausiai kenčia Jonhė, netikėtai nusprendusi nebevartoti mėsos, dėl savo pasirinkimo pasmerkta artimųjų ir galiausiai dėl vidinio ir išorinio spaudimo išvis sunykusi, nelaimingi lieka ir jai brangiausi žmonės. Nes jie visi – sužeisti.

„Vegetarė“ pasakoja apie šeimos psichopatalogiją ir nykimą, tik atitolintu rakursu – per alegoriją. Ir tas prasmės perkėlimas sukelia dar didesnį siaubą, negu sukeltų tiesmukas poelgių ir kančios vaizdavimas. Analogija su Franzo Kafkos kanoniniu kūriniu „Metamorfozė“ labai taikli.

Ryškiai jaučiamas azijinis romano kontekstas vis dėlto arti lietuviškų ir apskritai bendražmogiškų realijų. Knyga, verčianti rimtai susimąstyti, kaip mes griauname vieni kitus šioje, tik iš pirmo žvilgsnio patogioje ir sveikoje postmodernistinėje neoliberaliojoje epochoje.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top