Ambicijos vardan Kauno

Rašė Edvinas Grin

Nuotrauka Gerdos Žemaitytės

Jau kurį laiką Kaunas skelbia apie atsinaujinimą. Šalia augančio miesto pastebima ir kita, atsijauninimo, tendencija. Miesto kultūros institucijoms pasitelkiami vadovauti jauni ir progresyvūs profesionalai. Rugsėjį kalbinome atbundančio Kauno muziejaus direktorių. Šį kartą apie ambicijas ir naujas teritorijas Kauno kultūros žemėlapyje kalbamės su edukatore, kultūros vadybininke Rūta Stepanovaite, praėjusią vasarą tapusia Kauno menininkų namų vadove.

Esi įvairialypė asmenybė. Apie tai sufleruoja ir veiklos sritys, kuriomis užsiimi. Anksčiau dirbai prie viduramžių kultūrą propaguojančių renginių, studijuoji taikomąją grafiką, esi itin aktyvi kultūros vadybos ir šiuolaikinio meno projektų lauke. Kaip tai suderini? Galbūt visa tai ir atvedė tave į tašką, kuriame esi dabar?

– Tai tik keletas sričių, kuriose veikiu. Kad ir ką daryčiau, tai visada yra tam tikras ribų ir galimybių išbandymas – tiek savo pačios, tiek pasirinktos srities. Iš kitos pusės, kad ir kokios skirtingos mano veiklos atrodytų, tokio didelio atstumo, koks gali pasirodyti iš šalies, tarp jų nematau. Visos įgytos žinios, kaip ir pastebėjai, susiveda į vieną galutinį tašką. Čia, kur esu dabar (Kauno menininkų namų vadovės pozicijoje – aut. past.), turimos patirtys atsiskleidžia itin ryškiai.

Veiklos tašku pasirinkai Kauną. Atrodytų, daug paprasčiau ir karjeros prasme efektyviau būtų veikti Vilniuje, kur jau įsigalėjusi šiuolaikinio meno tradicija. Kodėl renkiesi Kauną?

– Prieš porą metų buvau atsidūrusi kryžkelėje, galvodama, ką rinktis tolesnei veiklai – Kauną ar Vilnių. Tuo metu gal labiau intuityviai su kolege, sese Vaida Stepanovaite pasirinkome Kauną, įkūrėme nepriklausomą šiuolaikinio meno projektų erdvę „Kabinetas“. Tai buvo didesnis iššūkis ir čia matėme poreikį edukacijai, o kartu ir galimybę padaryti ryškesnį pokytį. Edukacija man – tai tam tikrų žinių susisteminimas ir perdavimas kitiems. Nesvarbu, ar tai direktoriaus pozicija Kauno menininkų namuose, ar veikla „Kabinete“, ar kur kitur. Žinių perdavimo procesas yra labai svarbus mano veiklos aspektas.

Kelerius metus „Kabineto“ veiklą vykdžiusios vienoje vietoje, pernai nusprendėte atsisakyti fizinės erdvės ir veikti pagal nomadišką strategiją, t.y. skirtingus projektus pristatyti skirtingose erdvėse ir nebūtinai viename mieste. Ar toks sprendimas sąmoningas? Ar įtakos padarė ir ekonominis faktorius?

– Pradėjome 2015 m. pabaigoje, per vienus metus padedant savanoriams surengėme apie 40 įvairių renginių. Galiausiai pajutome, kad veikla akumuliuojama labiau automatiškai, stinga laiko kūrybiniam procesui. Dėl to sąmoningai priėmėme strategiją mažinti veiklos apimtis, išsigryninti, kur link mes einame. Supratome, kad norime bendradarbiauti su kitais kuratoriais – to per tuos metus Kaune mums trūko. Tai pasitvirtino atsisakius nuolatinės erdvės, tapus nomadams, prisijungė kitų kuratorių, atsirado daugiau bendradarbiavimo. Kitas aspektas yra ekonominis. Nekomercinei jaunai iniciatyvai reikia resursų – tiek patalpoms išlaikyti, tiek gerinant infrastruktūrą. Tokia yra nepriklausomos projektų erdvės specifika – tarsi turi kažką įrodinėti, nes esi nuo nieko tiesiogiai nepriklausomas. Įrodyti kuriamų praktikų ir veiklos prasmę užtrunka, todėl laikas, kai tampi įvertintas kultūros lauko dalyvis, užsitęsia. Įdomu, kad pirmąjį projektinį finansavimą „Kabinetui“ gavome būtent jau nusprendusios tapti klajojančia erdve. Tad gal tai buvo savotiškas lūžio momentas ir suteikė galimybę koncentruotis į kokybinį matymą, o ne į kiekybę.

Nuo 2017 m. antros pusės esi Kauno menininkų namų (toliau KMN) direktorė. Kokia buvo pagrindinė motyvacija teikti kandidatūrą šiai pozicijai? Ar tiki šios įstaigos atsinaujinimu?

– Kai pamačiau skelbimą, pagalvojau, kad jame rašoma apie mane (juokiasi). Suvokiau, kad turiu šiai pozicijai reikalingų žinių ir norą veikti. KMN tuo metu jau buvo pradėję keistis. Teko organizuoti keletą renginių šioje vietoje, turėjau progą žvilgtelėti į čia vykstančius procesus iš vidaus. Tai padėjo įžvelgti potencialą ir, atėjus laikui, suvokti, kaip galėčiau padėti šiai institucijai augti. Šiuo metu KMN įgauna savo veidą ir pradeda užimti tam tikrą vietą Kauno kultūros žemėlapyje. Atrandame naujas kryptis ir žinojimą, kur einame. Iš kitos pusės, tai yra labai atviras etapas, kai institucijos veiklas gali formuoti ir pati bendruomenė, išreikšdama poreikį, į kurį galime reaguoti.

KMN gyvuoja jau daugiau kaip 40 metų. Kodėl kai kurie net Kaune gyvenantys žmonės apie šią vietą išgirsta tik dabar? Ir ką apie KMN turėtų žinoti žmogus, kuris šį pavadinimą girdi pirmą kartą?

– Manau, tai lūžio taškas, kritinis momentas, nuo kurio galime pradėti naują etapą. Visiems smalsu, kaip tiek metų veikusi institucija dar gali pasiūlyti kažką nauja. Tikiu, kad KMN turi potencialo parodyti daugiau negu kai kurios visai neseniai įsikūrusios organizacijos. Kauno menininkų namai turi tikslą ugdyti žmonių poreikį kultūrai. KMN erdvės atviros šiuolaikiškam turiniui, kurio Kaune ne tiek ir daug – tai netradiciniai formatai, jų turinys kokybiškas ir profesionalus. Daug naujų kultūros formų ir šiuolaikinio meno tendencijų, besiskleidžiančių aplink mus, lieka nepastebėtos ir todėl iki šiol nepraktikuojamos. Mes turime galimybę parodyti, kas vyksta pasaulyje, ir formuoti natūralų žmonių poreikį šiuolaikiniam menui. Kultūra nėra tokia savarankiška kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ji keliauja ir veikia kartu su kitomis sritimis.

Kokių naujienų ir pokyčių galima tikėtis naujame Kauno menininkų namų etape?

– Startuoja keletas bandomųjų platformų, kurios yra naujos KMN arba Kauno miesto kontekste. Nuo sausio jau veikia kuruotos rezidencijos, kurių metu menininkai skatinami atsižvelgti į miesto kontekstą ir vietos bendruomenes, bendradarbiauti ir kurti unikalų turinį. Programos dalyviai nėra tik vietiniai menininkai, tai ir svetur kuriantys lietuvių kūrėjai, taip pat užsienio menininkai. Rezidencijų programa yra iššūkis ir didelė galimybė mums kaip institucijai, norinčiai tapti matomai tarptautinėje meno scenoje, kartu ji veiks kitų KMN repertuaro renginių kontekste.

Antroji įgyvendinama platforma – kultūrinės informacijos centras, kuris veiks kaip fizinė erdvė. Čia galės apsilankyti tiek miestiečiai, tiek miesto svečiai ir gauti pačią aktualiausią informaciją apie kultūros reiškinius, renginius, vykstančius Kaune. Šios platformos išskirtinumas yra tame, kad tai bus ne tik fizinis taškas, kuriame informacija kaupiama ir komunikuojama, infocentro veiklą lydės renginių programa, orientuota į bendruomenės kūrimo praktikas, kurios gali būti labai įvairios. Ieškosime kuo įvairesnių būdų, kaip žmones įtraukti į kūrybą.

Gruodį kartu su Nacionaline dailės galerija ir Surdologijos centru surengėte kūrybinių dirbtuvių „Menas mano mieste – patiriu ir dalinuosi“ parodą, kurioje pristatyti klausos ar regos negalią turinčių dalyvių maketai-pasiūlymai įvairioms viešosioms Vilniaus ir Kauno erdvėms, pritaikant jas įvairiems poreikiams. Ar tai reiškia, kad skirsite dėmesio ir neįgaliųjų poreikiams?

– Taip, mums labai svarbu į kultūrą įtraukti žmones, kurie į procesus įsilieti negali dėl tokių pragmatiškų priežasčių kaip erdvių nepritaikymas ar informacijos neprieinamumas. Šiais metais turime tikslą pamažu dalies renginių turinį padaryti pasiekiamą kurtiesiems, KMN komandą edukuoti kurčiųjų kultūros klausimais, mokysimės gestų kalbos. Tai labai didelė atsakomybė ir įsipareigojimas. Tačiau šiuo žingsniu norime rodyti pavyzdį ir kitoms Kauno kultūros institucijoms.

– Ar Lietuvoje keičiasi stereotipai apie menininkus ir ar tai daro įtaką didesniems kultūros pokyčiams?

– Dauguma mano aplinkoje esančių menininkų visiškai neatitinka menininko kaip bohemos atstovo stereotipo. Tai sveiką gyvenimo būdą propaguojantys žmonės, turintys savo darbo tvarką ir taisykles. Manau, dabar, besikeičiant vyravusiems stereotipams, atsiveria puiki galimybė edukuoti visuomenę ir taip užsiauginti meno vartotojus, būsimus mecenatus, kolekcionierius, aukcionų dalyvius ir t.t. Šiandien menas reaguoja į politines aktualijas, gali tapti protesto forma, apžvelgti socialinius reiškinius. Menas neturi atlikti išskirtinai estetinės funkcijos, kūrybos procesai gali tęstis kelerius metus, būti atvirai aptariami ir nebūtinai turi būti baigtiniai. Apie tai per savo pristatomą turinį tikimės kalbėti ir KMN.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top