Vienybė težydi

Rašė Toma Vidugirytė

Nuotraukoje: Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio minėjimas, Kaunas, gegužės 15 d., S. Sajausko archyvas

2018-ieji yra ypatingi metai Lietuvai – Vasario 16-ąją švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Dažnai šios datos minėjimas apsiriboja poilsiu namuose, vienu akies krašteliu žvilgtelėjant į vykstančių renginių transliacijas televizoriaus ekrane. Gal pabandykime paminėti Lietuvos valstybines šventes originaliau?

Idėjų, kaip paminėti Vasario 16-ąją ir kitas valstybines šventes, pateikia Istorinėje prezidentūroje Kaune dirbančios istorikės – dr. Ingrida Jakubavičienė ir Justina Minelgaitė. Pasak jų, minint šias datas svarbiausia yra ne ceremonijos, o visos tautos bendrumo ir vienybės jausmas bei atsakomybė visiems kartu puoselėti savo šalį.

– Kada ir kur atsirado pirmosios Lietuvos valstybinių švenčių minėjimų tradicijos?

J.Minelgaitė: Pirmasis Nepriklausomybės minėjimas įvyko 1919 m. vasario 16 d., minint pirmąsias Nepriklausomybės Akto pasirašymo metines. Turbūt nuo tada ir galime pradėti skaičiuoti valstybinių švenčių minėjimų pradžią. 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui, gimė dar viena valstybinė šventė – Steigiamojo Seimo sušaukimo ir nepriklausomybės paskelbimo diena, o vėliau pradėtos minėti ir kitos svarbios datos.

I.Jakubavičienė: Valstybinių švenčių minėjimo tradicijos pradėjo formuotis iš karto, nes tuometei Vyriausybei ir inteligentijai buvo svarbu viešai švęsti valstybinės reikšmės įvykių metines. Tada atsirado labai svarbūs ritualai, kurie šiandien gali atrodyti archajiški, tačiau to laiko visuomenei jie buvo priimtini, gražūs ir prasmingi. Labai džiaugiamės, kad artėjantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis žmones paskatino labiau domėtis, kaip valstybinės šventės buvo švenčiamos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, o mus tai inspiravo Istorinėje prezidentūroje Kaune surengti parodą šia tema: „Prioritetų pasiansas: Valstybės ir Tautos šventės Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.)“, kurioje galime ne tik pristatyti jų šventimo tradicijas, bet ir tam tikrus šių švenčių kalendoriaus pokyčius, kuriuos lėmė nauji politiniai sprendimai.

– Kas darė didžiausią įtaką šių tradicijų susikūrimui? Galbūt ėmėme pavyzdį iš kitų valstybių?

I.Jakubavičienė: Tradicijas kūrė patys lietuviai, nors tam tikri Vyriausybės narių ar prezidento ceremonialai ir kariuomenės paradai buvo nusižiūrėti nuo užsienio šalių. Įtakos turėjo ir religija. Lietuviai buvo uolūs katalikai, tad kiekviena valstybinė šventė prasidėdavo šv. Mišiomis bažnyčiose. Keitėsi ir minėjimo vieta. 1919 m. sausį Lietuva neteko Vilniaus ir visos valstybinės įstaigos persikėlė į laikinąją sostinę, todėl ceremonijų scenarijai buvo pritaikyti prie šio miesto erdvių. Kaune, nuo 1921 m. vasario 16 d. duris atvėrus paskubomis įrengtam Karo muziejui, būtent jo sodelis tapo svarbiausių ceremonijų vieta. Tais pačiais metais Karo muziejaus sodelyje buvo pastatytas Juozo Zikaro paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę, kuris tapo dar viena svarbia ceremonialo dalimi, nes po šv. Mišių bažnyčioje prezidentas ir Vyriausybės nariai susirinkdavo prie šio paminklo ir pagerbdavo kritusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą padėdami gėlių vainiką. Šis paminklas buvo svarbus ne tik minint Vasario 16-ąją, bet ir Lietuvos kariuomenės dieną lapkričio 23 d.

– Trumpai papasakokite, kaip Lietuvos valstybinės šventės buvo minimos tarpukariu. Kuo skyrėsi nuo to, kaip minime dabar?

J.Minelgaitė: Didelės valstybinės šventės per metus buvo vos kelios, o jų minėjimas buvo panašus. Pirmiausia ryte visus nudžiugindavo išpuoštas miestas ir pastatai. Pavyzdžiui, Kaune buvo pastatoma keletas laikinų garbės vartų, pro kuriuos praeidavo visi šventės dalyviai. Garbės vartai, kaip ir visi pastatai, buvo puošiami žalumynų vainikais ir įvairiais valstybės simboliais, t.y. Vyčiu ar trispalvėmis. Trispalvės buvo ir ant namų žėrėjusios lemputės. Namų languose ir parduotuvių vitrinose buvo kuriamos įvairios patriotiškos kompozicijos ir puošmenos. Pavyzdžiui, ant palangės statomi kunigaikščių, tautinio atgimimo veikėjų ar prezidentų portretai. Rytas prasidėdavo pamaldomis už valstybę, po jų vykdavo didžiulės eitynės nuo maldos namų  pasveikinti prezidentą ir Seimą šventės proga. Vėliau eitynės sukdavo Karo muziejaus sodelio link, kur buvo atiduodama pagarba žuvusiesiems už Tėvynę. Galiausiai visi traukdavo į P.Vileišio aikštę, kur vykdavo kariuomenės paradas.

– Kaip pasikeitė valstybinių švenčių reikšmė nuo tarpukario iki dabar?

J.Minelgaitė: Tarpukariu valstybinės šventės buvo visus piliečius vienijantis renginys. Puošmenos teikė estetinį džiaugsmą, o dalyvavimas bendrose eitynėse kėlė svarbaus Lietuvos visuomenės nario jauseną. Kita vertus, šalies valdžiai valstybinės šventės buvo ir propagandos įrankis. Ne veltui vienos šventės buvo minimos trečiajame dešimtmetyje (t.y. parlamentiniu laikotarpiu), o 1930 m. įsigalėjus prezidento Antano Smetonos autoritarizmui atsirado naujųs švenčių. Per minėjime sakomas kalbas ir estetinius dalykus – puošimo elementus ir juose naudotus simbolius – valdžia siųsdavo žinią apie tai, kas turėtų būti svarbu tuo metu ir kokių idealų reikėtų laikytis ir siekti.

I.Jakubavičienė: Lyginant dabartinę visuomenę su XX a. ketvirtojo dešimtmečio Lietuva, skirtumų išties nemažai. Dabartinė visuomenė yra kosmopolitiška: gyvename globalioje erdvėje, turime neribotas galimybes keliauti, skęstame plačiame informacijos vandenyne, tačiau išgyvename daug netikrumo. Prieš 80 metų statistinio lietuvio gyvenimas buvo kur kas paprastesnis ir sunkesnis, tačiau žmonės net ir mažose smulkmenose matė prasmę, vertino tas retas džiaugsmo akimirkas, turėjo daug vilčių, kad žingsnis po žingsnio kurdami Lietuvą jie sukurs modernią šalį, kurioje laimingai gyvens jų vaikai ir anūkai. Deja, sovietų okupacija ir Antrasis pasaulinis karas viską sugriovė, sunaikino didžiąją dalį tuometės Lietuvos kūrėjų ir šiandien mes esame paženklinti didelių traumų ženklu. Šalies piliečiams po Pirmojo pasaulinio karo buvo lengviau susitelkti, nes visos nuoskaudos buvo susijusios tik su svetimais okupantais. Visi lengviau galėjo pasitikėti vienas kitu, o dabar mums tenka pripažinti, kad nesame tokie ir vieningi, nes būta daug išdavysčių, kolaboravimo su priešu, ir tai mus trikdo. Tai galime pastebėti ir valstybinių švenčių dienomis, nes ne visiems jos vienodai brangios ir svarbios.

– Kokios minėjimų tradicijos, jūsų nuomone, svarbiausios?

I.Jakubavičienė: Švenčių minėjimo svarbą nulemia pati visuomenė. Šiandien būtent iš visuomenės ateina iniciatyvos rengti įvairias eitynes ar metus paskirti vieno ar kito Lietuvai svarbaus veikėjo atminimui. Tarpukario Lietuvoje pirmasis postūmis būdavo iš inteligentijos rato ir po diskusijų su Vyriausybe priimamas sprendimas plačiai minėti kokio nors reikšmingo įvykio metines ir į minėjimą įtraukti visuomenę.

Tarpukariu pati svarbiausia ir visus Lietuvos piliečius vienijanti šventė buvo Vasario 16-oji, o jos minėjimo tradicijos – tokios stiprios, kad net ir Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečių okupacijos laikais, ji buvo spontaniškai minima nedidelėse grupėse. Tas pats tęsėsi ir sovietmečiu: tai vienur, tai kitur buvo iškeliama trispalvė. Nepriklausomos Lietuvos nostalgija buvo labai didelė. Vasario 16-oji, manau, net ir dar po 100 metų bus svarbiausiu lietuvių istorinės atspirties tašku.

Svarbu ir tai, kad vis dėlto ne visos tarpukario lietuviams svarbios šventės išliko. Dalis jų buvo pamirštos. Pavyzdžiui, nuo 1925 m. spalio 9-oji buvo plačiai minima kaip Vilniaus gedulo diena, liūdint dėl prarastos sostinės, ir su labai stipria propaganda prieš kraštą okupavusius lenkus. Eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim“ labai stiprino lietuvių kovinę dvasią ir patriotizmą. Didelis dėmesys buvo skiriamas ir Klaipėdos kraštui. Kadangi Klaipėdos išvadavimo diena buvo minima sausio 15 d. ir žiemos orai trukdė organizuoti plačias iškilmes bei stiprinti lietuvių pasididžiavimą vartais į Baltijos jūrą, 1934 m. buvo nutarta į valstybinių švenčių kalendorių įtraukti Jūros šventę ir švęsti ją liepos paskutinį savaitgalį. Ši tradicija sėkmingai tęsiama ir dabar.

– Kodėl svarbu minėti Lietuvos valstybines šventes?

I.Jakubavičienė: Kiekviena šalis per valstybines šventes telkia ir tam tikra prasme auklėja piliečius. Šeimos ryšiai yra stiprinami susėdant prie bendro Kūčių ar Velykų stalo, o piliečių ryšiai ir jų bendruomeniškumas yra stiprinamas per valstybines šventes. Kai Vasario 16-ąją prie namų iškeli vėliavą, pasiimi į rankas vėliavėlę ar įsisegi trispalvį kaspiną į palto atlapą, išeini į gatvę ir sutinki dar tūkstantį tokių pat švenčiančiųjų, jautiesi esantis kartu su visa didele lietuvių šeima ir švenčiantis dar vieną Lietuvos gimtadienį. Sakyčiau, kad šalies nepriklausomybės dienos, kurias Lietuvoje pažymime dvi Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, yra lyg du didžiuliai gimtadieniai, į kuriuos pakviestas kiekvienas pilietis. Net ir tie, kurie gyvena emigracijoje, per šias valstybines šventes pasijunta esantys Lietuvos dalimi. Nepriklausomybės diena turi labai didelį prasmės ir džiaugsmo krūvį, tik ar visi vienodai jį juntame, čia kitas klausimas.

J.Minelgaitė: Valstybinės šventės primena mums, kas ir kodėl mes esame. Švęsdami valstybines šventes, švenčiame mūsų pačių atsiradimą, kovą už ar laisvę ir pasirinktą kelią bei demokratijos pergalę. Taip, kaip švęsdami gimtadienį mes džiaugiamės to žmogaus atėjimu į šį pasaulį, jo darbais ar tiesiog tuo, kad jis yra mūsų draugu, taip švęsdami valstybines šventes  išreiškiame pasididžiavimą, džiaugsmą ar liūdesį (jei proga liūdna). Tai parodo, kad mums tai rūpi, kad mums svarbi sava šalis ir jos istorija, kad nesame bejausmiai individualistai ir save suvokiame kaip tautos ir valstybės dalį.

– Kaip galėtume originaliai paminėti valstybines šventes ir labiau įsitraukti kaip piliečiai?

I.Jakubavičienė: Valstybines šventes nebūtinai turime švęsti pagal pateiktą savivaldybės scenarijų, t.y. ateiti į koncertą ir kitas ceremonijas ar žiūrėti tai per televizorių sėdėdami ant sofos. Galime sau ir bendraminčiams sugalvoti prasmingų veiklų, kurias dedikuotume būtent Lietuvos gimtadieniui. Lietuviai Vasario 16-osios proga visada tikisi daugybės nemokamų renginių, tačiau aš siūlyčiau kartais pabūti ne tik imančiu, bet ir duodančiu. Mes dirbame muziejuje, kuris Vasario 16-ąją nemokamai priima didelius lankytojų srautus. Su džiaugsmu sutinkame svečius, tačiau kartais pagalvojame, kaip praverstų keli ar net keliolika savanorių studentų, kurie galėtų teikti informaciją lankytojams, pažaistų su vaikais edukacinius žaidimus ar tiesiog maloniai pabendrautų. Manau, kad savanoriavimas dideliuose renginiuose suteikia nemažai įgūdžių jaunimui ir daug teigiamų emocijų, taigi švęsti galima ir būnant šventės dalimi.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top