Skirta apleistam Berlynui

Tekstas Giedrės Steikūnaitės

Nuotrauka Ciaráno Fahey (AbandonedBerlin.com)

Ciaránas Fahey fotografuoja apleistus Berlyno pastatus, kurie slepia daugiasluoksnę miesto istoriją. Daugelis jo lankomų vietų gyvena pasiskolintu laiku: vienas negrįžtamai keičia gamta – vėjas, lietus, augalija, kitoms gresia buldozeriai. Yra ir nebebus. Su Ciaránu kalbamės apie atminties svarbą, (ne) paklusnumą ir kur link veda Berlyno gijos.

Imperinis, kariaujantis, pakvaišęs, nacistinis, padalytas, suvienytas, pigus, brangstantis, griaunantis ir griaunamas, kuriantis ir kuriamas, gyvas, aitrus, kompleksuojantis, palaidūniškas, nuolat kitoks Berlynas tyli tol, kol kažkas pradeda jo klausyti. Miestas, iš kurio kariauti du pasauliniai karai ir kuriame 28-erius metus stovėjo žmones kankinanti baisioji siena, yra tas pats miestas, kuriame gyveno ir kūrė Erichas Maria Remarque’as, Franzas Kafka, Bertoldas Brechtas, Davidas Bowie. Miestas, kuriame niekas niekada nėra tik tai, kas yra šiandien.„Apleistas Berlynas“ (angl. „Abandoned Berlin“) – taip vadinasi Ciaráno tinklaraštis, rašomas nuo 2009 m., ir neseniai išleista geriausias istorijas talpinanti jo knyga. Per tiek metų aplankyta, fotografuota ir tyrinėta dešimtys apleistųjų, tačiau, kai susitinkame Berlyno „Cafe Cinema“ (arba „Cafe Kino“, kaip ji buvo vadinama anksčiau), Ciaránas sako, kad objektų užteks dar ilgam.

Jeigu draudžiama, vadinasi, smagu

„Apleisto Berlyno“ istorija prasidėjo 2009 m., kai iš Airijos atsikraustęs Ciaránas išgirdo apie „Spreepark“ – kraupų, tvora ir spyna nuo pasaulio aptvertą kažkada buvusį linksmą atrakcionų parką. Žinoma, „Eintritt Verboten“ (liet. „Įėjimas draudžiamas“) – „kvietimas, kurio negali atsisakyti“ yra Ciaráno humoras, arba šiek tiek humoras. Su fotoaparatu išvaikščiojęs teritoriją, kurioje būti kažkodėl negalima („Koks paklusnumo lygis! Kažkas parašė, kad draudžiama, ir visi paklūsta nė kiek nekvestionuodami“), jis pradėjo ieškoti kitų panašių vietų, tyrinėti jų praeitį. Berlyne tokių nuolat yra. „Man tai tapo dokumentacijos projektu: kadrais gaudau tam tikras vietas tam tikrame laike žinodamas, kad jų gyvenimas yra labai trumpas. Netrukus jų nebeliks – bus nugriautos arba nugrius pačios, – pasakoja Ciaránas. – Tačiau man svarbi ne tik pati vieta, o ir jos istorija. Kai vietos nebėra, dingsta ir istorija, prarandame ryšį su praeitimi ir gebėjimą atminti, kas buvo anksčiau.“

Mąstau, ar būna kartais, kad verčiau neprisiminti? Ypač turint omenyje destrukcijos persmelktą Berlyno istoriją. „Pamiršti niekad nėra gera idėja, nesvarbu, kokia tragiška ta patirtis būtų. Tik atmindami ir mokydamiesi iš to, kas buvo, galime užkirsti kelią tragedijoms pasikartoti, – sako Ciaránas. – Tai, ką šiandien matome Europoje – dešiniųjų jėgų stiprėjimą, neapykantą pabėgėliams, sukarinamas sienas, taip pat (JAV prezidentą) D.Trumpą – iš dalies atsirado todėl, kad žmonės nepakankamai išmano istoriją ir kur tai veda.“

O vesti gali toli ir blogai. Heilstätten Hohenlychen yra XX a. pr. įkurta sanatorija sergantiesiems tuberkulioze, kuri iki išrandant antibiotikus žudė nevaldomai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui čia buvo gydomi karo sužeistieji. Artėjant 1936 m. olimpinėms žaidynėms, kuriose jas rengianti tauta norėjo gerai pasirodyti ir pagal tuomet valdžioje jau buvusių nacių ideologiją įrodyti savo viršenybę prieš visus kitus – įrengtas baseinas ir sportinės medicinos departamentas. Sanatorijoje lankėsi ir SS vadas Heinrichas Himmleris, ir Tokijo meras, ir Graikijos karališkoji pora, ir dar velniaižin kas. „Daugiau nei 25 tūkst. pacientų čia gydyta nuo 1933 iki 1942 m., kai karas jau buvo gerokai įsisiautėjęs ir pagrindinis tikslas buvo kaip galima greičiau pagydyti kareivius, kad jie grįžtų į frontą ir į kitas ligonines pasiųstų kitus kareivius“, – rašo Ciaránas apie Hohenlychen. Žiaurūs eksperimentai su netoliese įkurtos Ravensbriuko koncentracijos stovyklos kalinėmis pradėti 1942 m. liepą, fronte susidūrus su nauja problema: kraujo užkrėtimas laidojo vis daugiau vokiečių karių. „Tad Gebhardt’as (ligoninės vadovas) simuliavo karo sužeidimus ant 57 kalinių kūnų: laužė ir pjaustė jų kojas, į atviras žaizdas įsiūdavo skeveldrų, stiklo ar audinio atraižų. Po kelių dienų duodavo vaistų, kad ištirtų jų efektyvumą.“

Mirties istorijos

Šiandien, sako Ciaránas, ši vietovė yra atvirukinė idilė: dailūs medžių apsupti pastatai ant ežero kranto kaip tik remontuojami ir taps vasaros nameliais turtingoms šeimoms. „Esu tikras, kad niekas nepakabins lentos su užrašu: „Sveiki atvykę į savo naujus namus. Čia naciai medicininiais tikslais kankino kalinius. Gerų atostogų!“ – sako Ciaránas. – Mano nuomone, nereikėtų apsimesti, kad tokia praeitis neegzistavo. Žmonės privalo žinoti.“

Tokių buvusių teroro vietų, šiandien naudojamų kitoms reikmėms nepri(si)menant praeities, Berlyne apstu. „Vienas gydytojas darė eksperimentus su kalinių smegenimis. Siaubingos istorijos. Skaitau ir galvoju: „Velnias, negaliu patikėti!“ – pasakoja Ciaránas. – Vėliau jis gavo medalį, jo tyrimai buvo labai svarbūs šiuolaikinei medicinai, kuria naudojamės šiandien. Žinoma, lengviau nutylėti, kaip tos žinios buvo gautos, tačiau aš manau, kad istorinę tiesą privalome nuoširdžiai pripažinti. Žmonės turi išmokti su tuo susitvarkyti.“

Griunvaldo miške Berlyno vakaruose yra Teufelsbergas, išvertus – Velnio kalnas. 120 m aukščio kalva, suręsta iš 12 mln. kub. m karo griuvėsių (manoma, iš maždaug 400 tūkst. subombarduotų namų liekanų). Apačioje, po žeme – tai, kas liko iš planuotos nacių karinės mokyklos. Kadangi sunaikinti nepavyko, po Antrojo pasaulinio karo nuspręsta ją tiesiog palaidoti po griuvėsiais, kurių mieste, deja, netrūko. Ant kalvos viršūnės stūkso balti gaubliai: sveiki atvykę į Šaltojo karo šnipų buveinę. Čia JAV ir britų šnipai (labai nesislėpdami) klausėsi, kas vyksta sovietų pusėje. Po Berlyno sienos griuvimo šnipavietėje atsirado grafičiai ir sienų tapyba, režisierius Davidas Lynchas lyg ir planavo įkurti Laimės koledžą, tačiau neįkūrė. Kas toliau – nežinia.

Teufelsbergo istorija – viena tų, kurias atkapstyti Ciaránui padėjo joje tiesiogiai dalyvavę žmonės. Šiuo atveju – vienas JAV pareigūnas, savo anuometes pareigas įvardijęs nekaltai: lingvistas. Jis papasakojo kasdienių šnipinėjimo stoties gyvenimo detalių – suprantama, nutylėdamas tas, kurias agento priesaika draudžia viešinti. Tačiau net tai puikiai suprasdamas Ciaránas džiaugiasi išgirdęs liudijimų, kurių nerasi laikraščių ar interneto archyvuose: „Ši praeitis yra labai netolima, todėl džiugu, kai joje dalyvavę žmonės nutaria pasidalyti savo patirtimis.“

Dažniausiai Ciaránas į žvalgybą eina vienas. Kartais – su draugais, kaip tada, kai užėjo apžiūrėti nebeveikiančios Rytų Vokietijos laikais populiarios alaus daryklos. 1994 m. ji uždaryta kaip bankrutavusi, daryklai būtų suėję 112 metų (1882 m. vadinta „Borussia Brauerei“). „Po karo ją, kaip ir visa kita, perėmė valstybė. Pervardijo „VEB Bärenquell“ (VEB – Volkseigener Betrieb, žmonėms priklausantis verslas. Žinoma, žmonės su juo neturėjo nieko bendro)“, – rašoma „Apleistame Berlyne“. Čia Berlyno daug ir jis visoks: skubiai palikta su visais popieriais stalčiuose Irako ambasada nebeegzistuojančioje Rytų Vokietijoje; didžiausia vaikų prieglauda „Kinderheim Makarenko“, kur ant tvoros išlikę metalinės voverės-papuošalai; žydų šeimai priklausęs, nacių nusavintas cigarečių fabrikas „Garbáty“ (dabar konvertuojamas į prašmatnius daugiabučius); šokių salė „Ballhaus Riviera“ Grünau rajone, kurioje paskutinis šokis sušoktas prieš daugiau nei du dešimtmečius, o pirmasis – 1890 m.

Nešlovinga praeitis

„Pasmerktas nuolat tapti ir niekad nebūti“ – taip Berlyną prieš daugiau nei 100 metų apibūdino meno istorikas Karlas Scheffleris. Pasmerktas bėgti tolyn, į priekį, bėgti… nuo savęs? Klausiu Ciaráno, kodėl parašė, kad Berlynui „nerūpi jo praeitis“?

„Prieš keletą metų investuotojai nugriovė dalį išlikusios menininkų darbais nutapytos Berlyno sienos, kad šalia jos ant upės kranto išdygtų prabangūs apartamentai. Kilo didžiuliai protestai, žmonės bandė sustabdyti tokius veiksmus, bet veltui, – atsako jis. – Kitas pavyzdys yra skvotas – meno centras „Tacheles“ Oranienburgo gatvėje. Smirdantis, pilnas žiurkių ir turistams pardavinėjamų marškinėlių, tačiau ta vieta buvo arčiausia, kiek miesto lankytojai galėjo prisiliesti prie alternatyviosios Berlyno kultūros. Žmonės mėgo „Tacheles“. Prieš keletą metų pastatą įsigijusi Niujorko investicijų bendrovė išvijo visus menininkus ir jiems prijaučiančiuosius.“

Didžiulis penkiaaukštis pastatas miesto centre gyvenimą pradėjo 1907 m. kaip vienas pirmųjų prekybos centrų. 1928 m. jį perėmė technologijų įmonė AEG, vėliau – naciai. Karo metu sužalotą pastatą prieš pat planuotą jo nugriovimą 1990 m. perėmė grupė menininkų ir pavertė alternatyvios kultūros centru, kurio dienos jau irgi baigėsi.

„Daugeliu atvejų istoriniai pastatai nugriaunami, jų vietoje išdygsta prekybos centrai arba daugiabučiai, – sako Ciaránas. – Jei šis procesas tokiu pat greičiu vyks ir toliau, mieste turėsime tik prekybcentrius ir daugiabučius. Todėl ir sakau, kad Berlynui nerūpi jo praeitis.“

Svarstau, ar tai – politikų ir verslininkų godumas bei trumparegiškumas, o gal čia veikia ir kokios klastingos jėgos? Juk Berlyno praeitis dažnai nebuvo šlovinga, tad gal norima jos atsikratyti? „Atvirkščiai: miesto valdžia puikiai žino, kad turistus traukia kraupi, tragiška Vokietijos, ypač nacistinės, istorija. Žinoma, miestas negali atvirai iš jos pelnytis ar ja didžiuotis, tačiau jei atvykėliams įdomu – jie juk apsistoja viešbučiuose, valgo restoranuose, leidžia pinigus, kodėl ją reikėtų slėpti?“ – atsako Ciaránas ir priduria, kad praeities naikinimo šaltinis yra kitas: tai sena bloga korupcija, įtartini politikų ir verslininkų ryšiai. Štai berlyniečių mėgstamas Mauer (Sienos) parkas turėjo būti plečiamas į šiaurę, tačiau miesto valdžia tą žemės plotą atidavė nekilnojamojo turto vystytojams. Panašus likimas laukė ir uždaryto Tempelhofo oro uosto, tačiau gerai organizuoti žmonių protestai išgelbėjo milžinišką atvirą plotą ir šiandien jis vis dar tebėra skirtas visiems, ne tik tiems, kurie gali įpirkti. Ir nors buvo bandoma įrodyti, kad statybos viešose erdvėse padės išspręsti butų trūkumo mieste problemą, žmonės perprato bandymų pasipelnyti kitų sąskaita užmojus ir jiems sėkmingai pasipriešino.

„Berlyniečiai yra socialiai gerai informuoti ir politiškai aktyvūs, – sako Ciaránas. – Jei kažkam nepritaria, jie ne tik tarpusavyje pasipiktina, bet ir protestuoja: kovoja už tai, kuo tiki.“

O apie apleistą Berlyną rašo: „Laikas yra prieš mus. Kol šie pastatai tebestovi, kol jie pūva ir trupa, dar galime pasinaudoti galimybe juos pamatyti ir įsivaizduoti, kokie jie buvo kitada.“

 

Apleisto Berlyno istorijos: abandonedberlin.com

 

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top