Rašė Deimantė Tamutytė
Pusė pasaulio gyventojų gyvena mieste. Kartais gyvena, ir tiek. Kartais jiems kyla minčių, koks tas gyvenimas yra ar galėtų būti.
Kai nuvažiuoju į kokį miestą ar ieškau pramogos savajame, tikra atrakcija atrodo galimybė pažvelgti į jį iš viršaus ar iš tolo. Nenuostabu, nes žvelgiant į miesto vaizdą iš atstumo apima užburiantis didybės jausmas. Gausybė pastatų, gatvių tinklai, mažos žaislinės mašinėlės, dar mažesnės judančios figūros. Iš tolo viskas vyksta lėtai, gal net per lėtai. Galima užsihipnotizuoti. Bet jei šį vaizdą sujungi su jausmu, patiriamu stovint vidury judrios gatvės, suvoki, kiek daug nenutrūkstamo judėjimo, sukimosi ratais, grūdimosi į troleibusus, judėjimo su jais, stovėjimo vietoje užstrigus spūstyse, išsilaisvinimo iš jų. Kasdien.
Skubos, galingo judėjimo suvokimas dar labiau pasijaučia užsienio miestuose, ypač metro. Milžiniškos žmonių masės, skriejančios požeminėmis linijomis, kylančios eskalatoriais iš vieno metro aukšto į kitą. Vienoje eskalatoriaus pusėje žmonės ramiai stovi, kol bus užkelti, kita pusė palikta skubantiesiems lipti. Ištirpstantis laikas keičiant metro linijas ar net ilgą laiką skriejant viena linija. Gausybė išėjimo į vartų. Iškilus ant žemės srautai taip pat nemažėja. Visame šitame judesyje miestas pasirodo tarsi didelis mechanizmas, mašina. Viskas veikia pagal kažkokį planą.
Miestai su mašinomis pradėti lyginti dar prieš kelis tūkstančius metų. Jau tada suvokta, kad miestai teikia naudą visuomenei ir net dažnai architektūriškai planuojami taip, kad savo funkciją atliktų kuo geriau. Siekiama greitesnio susisiekimo, geresnio dalykų paskirstymo.
Mieste ne tik greitai keliaujama, bet ir vaikštoma greitai. Vaikštoma nesižvalgant ir nestoviniuojant, jei tam nėra reikalo. Išlaikyti tempą padeda ir maisto išsinešti kavinių gausybė. Greitis priklauso nuo miesto dydžio, ekonominės šalies padėties, sako mokslininkai.
Tobula mašina tas miestas, sakytum. Jei tik ne detalė, atsiskleidžianti žvelgiant į miestą iš aukšto. Greitis ir geras susisiekimas kol kas pralaimi miestų plotui. Laikas spūstyse, laikas, kai geriau veiktum kažką kita, nei tūkstantąjį kartą žiūrėtum į tuos pačius pro šalį lekiančius pastatus, gatves.
***
Atsimenu smagų jausmą, kai, pradėjus gyventi Vilniuje, po truputį galvoje kūrėsi miesto vaizdas. Tarsi kokiam kompiuteriniame žaidime atidengdavau naujos teritorijos plotus. Jaučiau, kaip su kiekvienu žingsniu ji veriasi, rašosi atmintin ir kartu tampa sava. Galbūt atrasti miestą savotiškai malonu ir todėl, kad tai darydamas keitiesi pats. Ir ne tik mintyse. Smegenų tyrinėtojai sako, kad, orientuojantis naujoje vietoje, už tai atsakinga smegenų sritis didėja.
Vis dėlto, apsipratus mieste, naujos erdvės įsisavinimo jausmas pasitaiko vis rečiau. Išmanai kokius x metrų į plotį ir y į ilgį reikiamiausio miesto ploto, o kitur nosį kiši retai. Iš penkto daugiabučio namo aukšto nusileidi žemyn, eini iki parduotuvės, į darbą, į centrą. Dažniausiai automatiškai. Mokslininkai sako, kad, įsisukant į tokį ritmą, už orientaciją atsakinga smegenų sritis susirango miegui. O kai dar skubi, tai ir nebepriimi prieš tave atsiveriančio miesto, jo nebetyrinėji. Miesto gatvės, kad ir slepiančios įdomybes, tampa labiau įrankiais pasiekti vieną ar kitą tikslą, kaip kad darbą, parduotuvę ar kavinę.
Pragmatišką požiūrį į miestą pastebėjo dar XIX a. intelektualai. Jie matė, kad industrinės revoliucijos ir kapitalistinės sistemos paveikti žmonės labiau domisi ekonominiais ryšiais, o ne santykiais tarp žmonių ar savo vidiniu pasauliu. Kaip atsaką į tai jie siūlė betikslį vaikščiojimą ir miesto stebėjimą, o visas jų idėjas įkūnijo mistinė persona, įvardyta prancūzišku žodžiu flâneur. Tai miesto stebėtojas, slampinėtojas ar bastūnas – jis vaikšto per miestą tik tam, kad jį patirtų.
Ieškant šios ideologijos atitikmenų šiomis dienomis, galvoje iškyla lėto gyvenimo filosofija. Kilusi kaip pasipriešinimas greitajam maistui, ši lėtumą skatinanti mintis siekia keisti požiūrį ir į gyvenimo tempą. Žinoma, lengvą lėtumą galima glamūrizuoti apie tai rašant žurnaluose ar darant įkvepiančios lėtos atmosferos fotosesijas, bet įmanoma pritaikyti ir gyvenime. Visada galima įprastiniu keliu einant iš darbo šmurkštelėti į įdomiai atrodantį kiemą ar šimtą kartų praeitą parduotuvę, o savaitgalį paskirti išimtinai kokiam naujam miesto rajonui tyrinėti.
***
Kad ir kur nukeliautum, dideli miestai panašūs. Užima daug ploto, reikia ilgai keliauti, o poilsiui skirtos žaliosios erdvės dažnai yra be dvasios. Tikrai kartais nesunku prarasti džiaugsmą vien dėl to. Bet ar galėtų būti kitaip? Architektas Paolo Soleri XX a. septintajame dešimtmetyje pradėjo tyrinėti, kiek reikia erdvės, kad turėtume visavertiškus ir įkvepiančius gyvenimus. Jo tyrimų rezultatas – JAV Nevados dykumoje iškilęs „Arcosanti“. Tai koralinių rifų ir termitų bokštų įkvėptas, glaudų, tačiau kokybišką gyvenimą propaguojantis miestas. Žinoma, miestu jį vadinti ankstoka, nes jis dar nėra baigtas statyti. Vis dėlto šito entuziastingai siekia apie šimtas mieste gyvenančių savanorių. Jie erdvę apibūdina kaip miesto laboratoriją.
Planuodamas „Arcosanti“ P.Soleri siekė pasipriešinti amerikietiškai svajonei turėti didelius automobilius, statyti plačius kelius ir vienai šeimai skirtus namus, išplečiančius miestus iki begalybės. Tokie miestai tenkina mūsų ego turėti savo erdvę, tačiau kartu kuria atskirumą. Šiandienos akiai, pripratusiai prie daug erdvės bei individualumo ir uždarumo, „Arcosanti“ gali pasirodyti kaip įdomi idėja, bet kažin ar ji gali būti globaliai įgyvendinta. Bet galbūt kitaip mąstytume, jei būtum užaugę tokioje erdvėje. P.Soleri tikslas ir buvo perkurti visą žmonijos civilizacijos veikimą. Artimiau gyvendami žmonės jaustųsi geriau ir mažiau keltų jiems laimės neteikiančius tikslus.
Vienas eksperimentiniame mieste gyvenantis ir dirbantis vaikinas teigia, kad didelis, oro kondicionieriais aprūpintas namas ir visko, ko tik reikia, prigrūstas šaldytuvas sukuria puikiausias sąlygas naršyti feisbuke. „Arcosanti“ ieško kitokio gyvenimo būdo.
Vis dėlto bendrumo jausmo kūrimas – tik vienas iš miesto pranašumų. Jeffas Steinas, architektas ir „Arcosanti“ prezidentas, teigia, kad miestas išnaudoja tik penktadalį įprastų gyvenamųjų rajonų naudojamos energijos. Taip yra todėl, kad kuriant miestą buvo sujungtos architektūros ir ekologijos idėjos – miestą siekta priderinti prie aplink esančios gamtos bei kartu išnaudoti jos teikiamas galimybes, o ne tiesiog nulyginti vietovę ir viską kurti iš naujo. Sujungta su aplinka miesto architektūra „dirba“ sunkiau nei įprastuose gyvenamųjų namų rajonuose, teigia miesto vadovas projektą pristatančiame videofilme.
Yra ir daugybė kitų projektų, tyrinėjančių miestų perkūrimą. Štai dalis Toronto miesto taip pat buvo paskirta ateities miestų tyrinėjimams. Čia „Google“ priklausanti įmonė „Sidewalk Labs“ bandys ieškoti būdų, kaip sukurti prieinamos kainos gyvenamuosius būstus, pagerinti transportą ir gyventi taikoje su aplinka. Įdomu, kaip jiems seksis.
Ir beje, „Arcosanti“ išskirtinai skirtas vaikščioti.