Rašė Tautė Bernotaitė
Vyksta mažiausiai du dalykai. Vienas – pasaulį pradeda užplūsti emocijos. Kitas – išsigandęs protas iš paskutiniųjų tam priešinasi. Filme „Vandens forma“ susiima du pradai – racionalusis ir jutiminis. Buvau iš tų, kuriems šis apdovanotas filmas nepasirodė pagauliai įgyvendintas, todėl dar labiau susimąsčiau, kodėl jis šiemet tapo toks išgirstas. Manau, vienas jų – filmas užčiuopė tą visuomenės sąmonėje jau kurį laiką vykstančią dvikovą: tarp formos ir turinio, tarp griaunančios vyriškojo prado pusės ir gyvybiškai būtinos moteriškojo (iškart sutarkim: abu pradus turi abi lytys), tarp racionalumo ir širdingumo. Tarp krešančio kraujo ir takaus vandens. Tarp skaidančio proto ir jungiančios išminties.
Panašu, kad ateina metas vandeniui išsilieti per kraštus ir mistiniam, nepažintam padarui išsivaduoti iš mūsų gelmių. Ilgai buvusiai nutildytai mūsų prigimties daliai tapti lygiavertei. Turėsime išmokti jos kalbos. Šneku apie emocinį intelektą, jo suklestėjimą. Apie tai, kad atėjo laikas visuotiniam psichoterapijos seansui. Kol kas jis vyksta sporadiškai ir neprižiūrimai. Pavojingiausia galima forma! Fundamentalistai nevaldomi lieja savo pyktį ir baimę. Moterys ir vyrai susitinka globaliame grupinės terapijos kabinete išsikalbėti #metoo tema. Šios sesijos gerokai neartikuliuotos, iš vyrų pusės dažniau nesavanoriškos, todėl neproduktyvios. Tai tikriausiai nestebina nors truputį susipažinusiųjų su psichologija praktiškai: atpažinti ir tada pripažinti savo tamsiąją pusę net sau pačiam užtrunka labai ilgai, o čia pageidaujama be pasiruošimo, ir dar viešai. Todėl nesistebiu #metoo atvejų paliestų vyrų tyla ar gynyba. Bent jau pirmine. Čia dar reikės laiko. Ir daug darbo.
„Darbas“ – taip dar galima būtų išversti dokumentinio filmo „Terapija“ (angl. The Work), rodyto „Kino pavasaryje“, pavadinimą. Ten matome akmeninius vyrus, kurie iš pradžių negali pravirkti, nes arba nežino, kas juos spaudžia, arba nėra pamokyti to paleisti. Jų tamsus, formalus demonas neduoda į laisvus vandenis išleisti keisto vandens gyvio. Emocijos gali turėti neįprastas išraiškas – kaip amfibija iš „Vandens formos“. Jos gali būti gličios, su žvynais, žiaugčiojančios. Jos nepatogios, prašosi dėmesio. Kai kurie filmo „Terapija“ herojai sėdi tikrame kalėjime, kiti – savo pačių susikaltame, atokioje kameroje užrakinę skaudulius. Bet visi jie tampa panašūs terapijos seanse. Raudantys, riaumojantys, besiputojantys. Atjautūs.
Emocijos vienija, protas skiria. Analizuoti – tai skaidyti dalimis. Tai galinga proto savybė. Sintetinti – ieškoti sąlyčio taškų, jungti į vienovę. Tai išmintis, glaudžiau susijusi su emociniu raštingumu nei išprusimas ar intelektas. Jos dabar pasauliui reikia kur kas labiau norint atkurti pusiausvyrą. Laimei, pasaulis tai pajuto. Lietuvą tai, rodos, irgi pasiekė.
Mieste skaitau plakatus „Jausmai gėdos nedaro“; prekybos centras paleidžia seriją nuotaikos personažų, pavadintų Emociukais, tarp kurių – ne tik Linksmuolis, bet ir Piktūnas (visos emocijos reikalingos!); blizgiuose žurnaluose matau vis dažnesnius liudijimus apie depresiją; feisbuke regiu filmo „Rūta“ sukeltas bangas, kino salėje – atvirumo paliestos publikos vienybę. Užvis labiausiai mane džiugina Arūno Matelio dokumentinės juostos „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ žvilgsnis (ir pavadinimas!). Pagaliau ekrane matome kasdieniam žmogui artimesnį žmogaus būties modelį, o ne svajojamą versiją ant pjedestalo. Daugelis mūsų – ne čempionai, bet minios, kurioje medalį bučiuos tik vienas kitas, dalis; ramus kontekstas. Daugelis mūsų – tie gregory, kuriems pakanka ne laimėti, bet būti, o būnant – nors kartą kam nors paduoti buteliuką vandens jo kelyje į pergalę. Ir matyti to prasmę. Kaip palengvėja, kai tai priimi. Būtent tokios pozicijos yra tie iš tiesų nuostabūs lūzeriai. Būtent jie simbolizuoja tą vis dar deficitinę kokybę – susitaikymo, pauzės, priėmimo ir leidimo. Šias ypatybes daoizmas apibendrintų kaip in. Ir primintų, kad be kokybiško in nebūna kokybiško jang – be reguliarių pasyvumo pertraukų aktyvumas pradeda buksuoti.
Komikas Jerry Seinfeldas, praktikuojantis meditaciją jau daugybę metų, neatsistebi vis dar manančiaisiais, kad reikia save spausti iki paskutinio lašo: „Jei važiuojant autostrada degalų rodyklė rodo mažą likutį, jūs nebandote triuko: ai, gal kaip nors pavažiuosiu, bet žūtbūt stojate įsipilti degalų.“ Meditacija, psichoterapija, joga, emocinio intelekto lavinimas, kvėpavimo pratimai, konsultuojamojo ugdymo vadovai (koučeriai) – visa tai daugumos dar laikoma baugia arba komiška ezoterika, gal net gėda. Spėju, todėl, kad šie dalykai yra visais parametrais tolimi tam, ko dvylika metų esame mokomi mokyklose. Nesunkiai gali pradėti atrodyti, kad m o k y t i s galima tik panašių į praktines, regimą naudą teikiančių disciplinų. O visa kita – kaip jau kam intuityviai išeina.
Esminiai bendruomenes giluminiu požiūriu formuojantys aspektai (gebėjimas jausti empatiją, išreikšti jausmus ir juos suprasti, įgūdis spręsti emocinius uždavinius) daugiausia paliekami savieigai. Geriausiu atveju – savarankiškam tyrinėjimui. Bet paleisti pačias subtiliausias – mūsų jausminio audinio, temas kiekvieno interpretacijai – tai programuoti stichiją. Per drąsu. Atėjo laikas ją atprogramuoti ir augintis sąmoningumą mūsų tylių valdovių klausimais. Atėjo laikas globaliai atitirpdyti ledus ir emocinį atlydį sankcionuoti. Emocinio klimato kaita – vienintelė, kuriai turime pasiduoti. Bet prieš tai – padarykime mažą pertraukėlę. Dabar. Lūzeriškai. Be telefono. Su kokios nors formos vandeniu.
Per tą pertraukėlę pasklaidykite naują mūsų numerį, kuriame daugybė įdomių interviu ir kvietimų į renginius. Išeikite į miestą pasikultūrinti – pavasaris pagaliau atėjo!