Pokalbis apie muziką ir gyvenimą su scenos menų atlikėju Dominyku Vaitiekūnu
Rašė Goda Dapšytė
Aktorius ir dainininkas Dominykas Vaitiekūnas, pats save įvardijantis kaip scenos menų atlikėju, pastaraisiais metais ryškiai pakeitė veiklos kryptį. Atsisveikinęs su jį išgarsinusiu televizijos projektu ir drauge su kolegomis Aiste Lasyte ir Vaidu Kublinsku išleidęs į pensiją jų prieš dešimtmetį, dar studijų metais, sukurtą grupę „Liūdni slibinai“, D.Vaitiekūnas pasinėrė į Lietuvoje vis dar atsargiai, o gal net skeptiškai vertinamą muzikinio teatro sceną. Apie tai, kas jį pastūmėjo pokyčiams ir susitikome pasikalbėti jo kūrybinėje studijoje Vilniaus senamiestyje.
– Susidaro įspūdis, kad tavo gyvenime – pokyčių metas.
– Taip, pokyčiai mano gyvenime prasidėjo maždaug prieš pusantrų metų. Praeiti metai buvo skirti sustoti ir pasižvalgyti atgal, tada pasižvalgyti į šalis ir mesti žvilgsnį į priekį tam, kad pamatyčiau, kur norėtųsi keliauti. Pasižvalgyti pavyko, bet ar pavyko atsidurti ten, kur norėčiau save matyti – spėkite… Bet kadangi mąstau dažniausiai ilgomis ir ambicingomis distancijomis, o teleportacijos mechanizmo niekur neradau, tai po truputį keliauju.
Mano žvilgsnis į save ir gyvenimą pastaraisiais metais buvo labiau vidinis. Daugiau susijęs su mėginimu save suprasti. O kur noriu eiti profesiškai, supratau jau anksčiau. Tik, kai supranti, ko nori, reikia daryti. Geri dalykai – patys žinote – greitai nesidaro. Kita vertus, esu linkęs pernelyg viską apsvarstyti, tad kai kiti jau būna pasiekę pusiaukelę, aš vis dar sėdžiu ir filosofuoju, kuris kelias yra tiesesnis. Bet į savo taškus aš gyvenime nukeliauju. Tik gal ne taip greitai kaip kiti.
– Gal todėl nuolat mokaisi ko nors naujo?
– Ai, velnias žino, ko aš vis mokausi. Matyt, vieno atsakymo nėra. Ir dėl to, kad nemoku būti sau pakankamas toks, koks esu šiandien. Dėl to, kad esu perfekcionistas ir juvelyriškai dailinu viską, ką darau. Ir dėl to, kad man tikrai labai smagu mokytis, tobulėti, sužinoti, pasikrauti, pasipildyti. Esu įpratęs mokytis ir jaučiu intelektualinį alkį. Aišku, yra ir kita medalio pusė – ne tokia filosofiška – kai buvau 25-erių, ėmiau jausti, kad dramos aktoriaus kelias man nesikloja. Tačiau scena man vis tiek buvo namai, ta vieta, kur aš jaučiausi savimi. Tuomet paklausiau savęs, kas man labiausiai mano profesiniame gyvenime patinka. Ir atsakymas buvo muzika. Tai, ko niekada profesionaliai nesimokiau.
Tačiau mano prieiga prie muzikos buvo labai mėgėjiška. Vėliau prie jos prisiartinau per aktorinį dainavimą, kai su savo grupe „Liūdni slibinai“ patekau į Lietuvos muzikos sceną. Tada sekė muzikiniai spektakliai, koncertai su kolektyvu „Sounds in G“, galiausiai miuziklo partijos, kurioms turimų įgūdžių nepakako. O dar noras ir ambicija kurti muziką. Tai pradėjau mokytis. Atpažinti gamą smuiko rakte ir ją sugroti viena ranka išmokau būdamas 27-erių. Bet iki tol pavyko sukurti ir išleisti keturis albumus.
Įdomiausia tai, kad muzika man sugrąžino meilę teatrui. Po studijų aš pusantrų metų nekėliau kojos į teatrą. Aš teatro nekenčiau. Tai buvo tai, kas mane apgavo, įskaudino, atstūmė. Vėliau supratau, kad tai buvo tiesiog keleto žmonių įtaka, o teatro menas čia niekuo dėtas. Ir tą meilę man grąžino Jonathano Larsono miuziklas „Rent“ ir Angel vaidmuo. Tas personažas ieškojo meilės ir labai daug jos turėjo. Pradžioje jį norėjosi kurti labai ironiškai ir sarkastiškai, kol galiausiai suvokiau, kad vaidmenį reikia atrakinti per meilės prizmę, kurios gyvenime aš šiaip turiu daug. Tuomet gana staigiai ėmė keistis mano požiūris į tai, ką darau, požiūris į vaidmenį, į sceną. Pamenu tuomet labai daug ašarojau nuo gyvenimo grožio ir iš dėkingumo, kad gyvenimas man atnešė šį vaidmenį, kolegas, žanrą ir tuos tekstus. Sulaukiau netikėto skambučio iš kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus, jis pasakė, kad norėtų rašyti miuziklą simfoniniam orkestrui ir trims aktoriams, paklausė, ar galėtų rašyti pagrindinį vaidmenį man. Tuo pat metu susisiekė kompozitorė Zita Bružaitė ir pakvietė dainuoti jos autoriniame koncerte Filharmonijos scenoje po metų. Ir tai mane labai motyvavo.
Tad nusprendžiau, kad reikėtų pasukti miuziklo žanro link. Pradėjau lankyti „Low Air“ šokio mokyklą ir tobulindamas savo šokį jau baigiu antrą sezoną. Pernai pradėjau važinėti pas profesorių Dereką Barnesą, su kuriuo susipažinau taip pat per „Rent“, į Londoną, ir intensyviai mokytis miuziklinio dainavimo technikos. Šiuo metu tęsiu studijas. Smagu jausti, kad atrandu kažką naujo ir kad tai susijungia su tuo, ką mokiausi kadaise Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Labai geras jausmas, kai imi pasitikėti sukauptu žinių bagažu ir suvokti, kad šešeri studijų metai akademijoje buvo ne tik ašarų pakalnė, bet toje pakalnėje užaugo ir viena kita pakalnutė.
Bet vis dėlto į miuziklo žanrą žiūriu nevienareikšmiškai. Augau Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo ir kitų grandų estetikos apsuptyje, todėl tradicinis miuziklas kelia man šiokių tokių estetinių įtarimų.
– Regis, nesi vienintelis skeptiškai žiūrintis į miuziklus. Šis žanras Lietuvoje vis dar sunkiai prigyja. Kaip manai kodėl?
– Todėl, kad turime tik lietuvišką miuziklo tradiciją, kuri tokia labiau tradicijėlė, o ne tradicija. Ir absoliučiai neturime profesionalios šio žanro mokyklos. Man labai patinka „Velnio nuotaka“, „Ugnies medžioklė su varovais“, „Meilė ir mirtis Veronoje“. Tai labai kokybiški nacionalinio miuziklo pavyzdžiai. Tačiau nuo šito taško mes niekur toli nepajudėjome. Vakarietiško miuziklo neįsileidome, nes turime nuostatų dėl žanro ir dėl to, kad mums patinka nuo Vakarų atsilikti pora dešimtmečių. Taip miuziklo niša atsiduria klasikos atlikėjų rankose. Ir miuziklas staiga išžaginamas operetės atlikimo maniera ir miuziklo ten nebelieka. Gaila, kad nesame atradę įvairių šiuolaikinių miuziklų, tokių kaip sarkastiškasis „The Book of Mormon“ arba JAV be galo populiarus „Dear Evan Hansen“, pasakojantis apie patyčias ir sociofobiją. Tačiau daugumai miuziklai vis dar asocijuojasi su „Phantom of the Opera“ ar „The Cats“.
– Tačiau gal „Rent“ sėkmė žymi tam tikrą šio žanro renesansą mūsų scenoje?
– Miuziklas „Rent“ Lietuvos scenoje egzistavo itin trumpą laiką, tačiau paliko nemažai žymių. Spektaklis buvo parodytas vos septynis kartus, iš kurių man teko vaidinti keturis, bet kas antrą savaitę vis dar sutinku žmonių sakančių, kad matė „Rent“ ir klausiančių, kodėl jis neberodomas. Turint omenyje, kad jau praėjo dveji metai, akivaizdu, kad šis spektaklis paliko publikai ryškų įspūdį. Regis, įspūdį jis paliko ir valstybiniams muzikiniams teatrams, kurie po truputį ėmė sukti šiuolaikinių miuziklų keliu. Labai tikiuosi, kad šis žanras Lietuvoje įgaus kokybę ir prasmę greičiau, nei aš tapsiu pensininku. Bet žanras jau po truputį atsigauna. Renesansu gal to ir nepavadinsi, bet vėlyvieji viduramžiai jau baigiasi.
– Tačiau vaidmenų miuzikluose kūrimas nėra vienintelė muzikinio teatro forma tavo dabartinėje kūryboje.
– Jei Lietuvoje gaučiau pakankamai galimybių dalyvauti atrankose, įtariu tuo užsiimčiau gerokai daugiau. Nors miuziklo žanras net ir Vakaruose yra gana siauras, todėl nemanau, kad man tik jo ir užtektų. Mano charakteris pakankamai veržlus, o kurti man norisi visada, o ne visada gyvenimas dosnus būna tiek, kiek man norėtųsi. Tad iš šios inercijos ir svarstant savo muzikinę tapatybę prieš metus gimė kartu su Martyno Levickio vadovaujamu styginių ansambliu „Mikroorkéstra“ sukurtas projektas „Muzikanto išgyvenimo simfonija“. Po šio projekto ėmiausi kitos labai ambicingos kūrybinės avantiūros, kuri viešai bus pristatyta šį rudenį. Gal tai bus galima apibrėžti kaip hauso stiliaus reviu, gal tai bus elektroninis miuziklas, o gal kažkas daugiau. Projektas vadinsis „Geras žmogus“ ir atstovaus mano šį pavasarį įkurtus kūrybos namams „Geri žmonės“.
Dar viena veiklos kryptis – šiuolaikinių vakarietiškų miuziklų monologų ir dialogų programa, kurią atliekame kartu su Oneida Kunsunga-Vildžiūniene. Tai šiuolaikinių kompozitorių šnekamąja kalba parašyti brodvėjiniai skečai, daugiausia apie komplikuotus santykius.
– Greta kūrybinės veiklos randi laiko ir įvairioms socialinėms iniciatyvoms. Regis, šios veiklos papildo viena kitą.
– Dalyvauju ir kalbu apie tai, kas man tuo metu atrodo svarbu bei prasminga. Kadaise daug kalbėjau apie savo, kaip LGBT žmogaus tapatybę, kuri tuo metu atrodė svarbiausia mano asmenybės dalis, tačiau kai atsivėrus dingo konfliktas, man atrodo, kad ta dalis nei tokia didelė, nei ką. Žymiai didesnę mano dalį užima poreikis kurti, melancholija, nerimas, blaškymasis, ir toks nenuilstantis noras būti pastebėtam bei įvertintam.
Jau daugiau nei metus mano gyvenime egzistuoja psichoterapija, tad man labai norėjosi prisidėti prie „Jaunimo linijos“ akcijos. Nes viena didžiausių mūsų šalies bėdų yra emocinis neraštingumas ir nacionalinė bėgimo nuo savęs sporto šaka. Mums ne gėda nueiti pas stomatologą, kai skauda dantį, tačiau kai patiriame emocinių svyravimų, kurių, manau, patiria visi, kreiptis pagalbos baisiai gėda. Brendau terpėje, kuri emociškai žiauriai toksiška. Kalbu apie siaubingą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos emocinį lauką, tiesiog nuostabią terpę vešėti visoms ligoms, kokios ten ir tarpo. Man atrodo, kad svarbu kalbėti apie tai, kas tau rūpi. O tai, kad tos temos nepatogios, tai taip, jos nepatogios ir man, bet užsimanėte, kad gyvenimas būtų patogus, kai jis toks negali būti.
Aš ir kūryboje stengiuosi kalbėti apie tai, kas yra aktualu šiandien. Naujajame projekte pasirodysiu kaip savo alter ego Vitalijus Špokaitis, kuris savo gyvenime perėjo panašius slenksčius kaip ir aš. Kūryba mane žavi tuo, kad gali tarnauti kaip terapinis filtras, leidžiantis spalvinti savo sceninį gyvenimą dalykais, kurie tave kutena šiandien. Nesvarbu, ar tai yra popmuzika, miuziklas, ar dramos spektaklis. Kaip scenos menų atlikėjas pastaraisiais metais mokausi į savo sceninius projektus įlieti tai, kuo gyvas esu dabar. Pavyzdžiui, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuzikle „Čikaga“ vaidinu serviso darbuotoją – žmogelį, kurio niekas negirdi ir nemato, o dar ir žmona nukneckina meilužį. Aš taip laukiu savo gabalo antrame veiksme, nes išeinu ir vis tiek dainuoju apie save. Kartais tiesiog nerandi savęs medžiagoje.
– Tai iš minėtojo taško A į tašką B keliauji tobulėjimo keliu?
– Aš keliauju nuo taško prie taško, kartais maloniai bastausi, kartais pelkėmis brendu. Bet, ko gero ne tam, kad taške B aš atrasčiau save tobulą, o tam, kad užpildyčiau savo vienatvę ir brisdamas per pelkę save pažinčiau. O kita vertus, vienas žmogus man pasakė, kad aš ne „human-being“, bet „human-doing“. Ir turiu įtarimą, kad tas žmogus buvo teisus.