Rašė Daiva Juonytė
Nuotraukos ir iliustracijos Maksymo Golovko
Kaune šešerius metus gyvenantis ukrainiečių fotografas Maksymas Golovko nedaugžodžiauja, o leidžia savo darbams kalbėti už save. Fotografuojantis, tapantis ir kitomis meninėmis formomis savo žymę mieste paliekantis menininkas sako, kad jam svarbu parodyti savo kūrinius visuomenei ir įgyvendinti kilusią mintį. „Noriu žmonėms parodyti savo idėjas“, – sako jis ir kviečia apsilankyti rugsėjo 19 d. Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje atidarytoje asmeninėje parodoje „Žvelgiant pro Kauno vartus“.
– Viešojoje erdvėje nėra daug informacijos apie jus. Net ir savo tinklalapyje prisistatote labai lakoniškai. Papasakokite šiek tiek daugiau apie save.
– Prieš šešerius metus atvykau į Lietuvą darbo reikalais kaip inžinierius konstruktorius. Tapau, fotografuoju.
– Atvykęs į Lietuvą apsigyvenote Kaune. Kodėl?
– Kaune buvo mano darbo vieta.
– Kas jums Kaune patinka?
– Kaunas man patinka kaip miestas. Miestas šiuo atveju nėra žmonių kiekis, o daugybė kitų sluoksnių: kavinės, kultūra, renginiai.
– Esate sakęs, kad dvi didžiausios jūsų aistros – fotografija ir tapyba. Kaip pavyksta jas suderinti?
– Kartais labiau dominuoja fotografija, kartais – tapyba. Man nesvarbi išraiškos forma, man daug svarbiau tai, ką aš noriu parodyti, kokia kūrinio idėja. Pavyzdžiui, prieš metus šalia „Akropolio“, ant vienos sienos, pastebėjau užrašą „niga“. Toje vietoje priklijavau baltą lapą su „K“ raide. Taip išėjo žodis „Kniga“. Tai nėra nei fotografija, nei tapyba, bet buvo įdomu tai padaryti.
– Taigi užsiimate ir kitomis meno formomis? Papasakokite apie jas.
– Netoli požeminės perėjos Vilniaus gatvėje yra nedidelis kūrinys iš mažų plytelių, sukurtas serialo „Breaking bad“ motyvais. Jis irgi mano (šypsosi). Sukūrėme jį kartu su draugu prieš trejus metus.
– Norisi palikti savo žymę mieste?
– Taip, noriu, kad žmonės pamatytų mano kūrinius.
– Rugsėjo pabaigoje bus atidaroma jūsų paroda „Žvelgiant pro Kauno vartus“. Nuotraukose fiksavote prie vartų stovinčius praeivius, dėvinčius kartonines kaukes. Papasakokite apie projektą šiek tiek daugiau. Kaip kilo jo idėja?
– Kažkada ėjau K.Donelaičio gatve pirmą valandą nakties, buvo penktadienis ar šeštadienis, ir pastebėjau vartus. Iškart žinojau, kad turiu su jais kažką daryti. Iš pradžių buvo sunku, nes negalėjau parodyti žmogui, koks turi būti rezultatas. Pirmas dvi dienas nepadariau nė vienos nuotraukos. Per visą dieną praėjo trys žmonės, bandžiau su jais kalbėti, bet jie nesuprato idėjos. Kitas dienas buvo lengviau – sutiko vienas, kitas. Taip jau galėjau lengviau paaiškinti ir parodyti kitiems, ką aš darau: kad nenoriu kažko parduoti ar kalbėti apie Dievą. Vėliau projektą vystyti darėsi vis lengviau ir lengviau.
– Nuotraukose pozuojančius žmones pasirinkote atsitiktinai?
– Taip, visiškai atsitiktinai. Tiesiog pasirinkdavau praeivius, einančius pro tuos vartus.
– Ar žmonės lengvai sutikdavo?
– Praėjus pusei praeivių, skaičiavau statistiką. Vidutiniškai sutikdavo vienas iš penkių. Vėliau situacija pagerėjo – fotografuodavosi vienas iš trijų. Žmonės atsisakydavo dėl įvairių priežasčių. Kai fotografavau Laisvės alėjoje, šalia šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios, vienas praeivis nesutiko teigdamas, kad yra žinomas žmogus. Tačiau su visais, kurie sutiko įsiamžinti, buvo labai įdomu bendrauti.
– Sakote, kad pagrindinė atsisakymo priežastis – nenoras būti atpažintam. Bet fotografuojami personažai dėvėdavo kaukes.
– Taip, bet žmonės vis tiek atsisakydavo.
– Pats kūrėte kaukes?
– Taip, pats jas klijavau iš kartono. Pirmąją padariau iš picos dėžės.
– Girdėjau, kad fotografuojant teko sutikti įdomių personažų, o vienas net prašė nufotografuoti jo namo stogą.
– Taip. Padariau žmogaus nuotrauką, o kitą dieną lipome fotografuoti jo stogo. Ten buvo daug šiukšlių, senų knygų ir atvirukų. Buvo labai įdomu pažiūrėti (šypsosi).
– Fotografavote juostiniu fotoaparatu. Tai neapsunkino proceso?
– Nufotografuodavau ir iškart eidavau namo, išryškindavau ir žiūrėdavau, kas išeina. Pora pirmų kadrų nebuvau labai patenkintas.
– Ar susidariau teisingą įspūdį, kad fotografuodamas mėgstate fiksuoti realius įvykius, dokumentines akimirkas, o tapydamas – priešingai, leidžiate sau būti laisvesnis, išsiveržti fantazijai?
– Taip.
– Ką labiausiai mėgstate fotografuoti?
– Mėgstu užfiksuoti akimirkas, bet tai ne visada pavyksta. Pavyzdžiui, kartą „Urmo“ bazėje pamačiau žmogų, kuris viena koja stovėjo mašinoje, kita – ant asfalto. Tai buvo gana aukštai, maždaug 1 m nuo žemės. Jis krovė dėžes ir taip stovėjo 1 sek., bet vis tiek nespėjau jo nufotografuoti. Labai gaila tokių akimirkų.
– Jūsų serija apie šunis, kuri, kaip pats sakėte, prasidėjo kaip pomėgis, įprasmina laukimą. Kalbate apie laukimą filosofine prasme?
– Pradinė mintis buvo tokia: norėjau padaryti 99 laukiančių šunų nuotraukas, o vieną – dviračio. Juk dviratis irgi stovi kaip šuo, tik nelaukia. Bet paskui pagalvojau, kad gal tiek bus per daug ir šiek tiek supaprastinau idėją: šuo laukia kaip draugas. Kita vertus, mes visi irgi dažnai laukiame.
– Kas jums kuriant svarbiausia?
– Akimirka ir idėja. Bet jeigu akimirką pavyksta pagauti, tada idėja pati atsiranda.
– Kur ieškote įkvėpimo? Kaip gimsta idėjos?
– Daug įkvėpimo randu filmuose. Neseniai mačiau Andrejaus Tarkovskio filmą „Stalkeris“. Buvo įdomu stebėti, kaip jis filmuoja, jo kadrai – tarsi nuotraukos. Taip pat gali įkvėpti knygos – savo kūrinį „Iliustracija 1“ sukūriau įkvėptas George’o Orwello knygos „1984“.
– Turite mėgstamų režisierių?
– Labiausiai patinka amerikietis Jimas Jarmuschas, italas Bernardas Bertolucci. Labai laukiu ketvirto serialo „Black mirror“ sezono, kur kiekvieną seriją režisuoja skirtingi režisieriai, turintys labai drąsių idėjų.
– Kas fotografijoje jums yra autoritetai?
– Turbūt kaip ir daugeliui, prancūzas Henri Cartier-Bressonas, taip pat rusų fotografas Gueorgiu Pinkhassovas. Pastarasis fotografuoja paprastus dalykus telefonu, bet daro tai labai įdomiai.
– Šiais laikais, regis, kiekvienas gali būti fotografu, užtenka turėti telefoną.
– Taip, daug kalbama apie tai. Sako, kad dėl to fotografija keičiasi, ji tampa labiau reportažinė. Tai daugiau informacijos perdavimas nei fotografija.
– Kokie artimiausi jūsų planai ir darbai?
– Jau pusę metų ieškau būdo, kaip realizuoti idėją „Banginis“. Didelėje salėje reikėtų prijungti jutiklius (medicinos prietaisus) prie kiekvieno svečio pilvo ir paleisti skrandžio garsą kaip bendrą kambario garsą. Garsai primintų banginių dainavimą. Fone skambėtų povandeninio pasaulio garsas. Ant sienų būtų projektuojami banginiai – animacija arba atsirandantys ir dingstantys vaizdai. Salė primintų vandenyno dugną. Projekto tikslas – leisti lankytojui pasijusti banginiu. Bet būtent tų jutiklių ir negaliu rasti. Dabar turiu tik idėją – dar nežinau, kaip ją realizuoti ir ar tai išvis įmanoma padaryti. Bet gal pavyks.