Nuotraukos Conchi Martínez
Šią vasarą Kaune viešėjusi ispanų fotografė Conchi Martínez buvo nustebinta radusi tokį modernų ir gyvą miestą. „Nesitikėjau, kad čia tiek žmonių, kurie mėgsta vakarais išeiti pasėdėti su šeima, draugais ir tuo mėgautis“, – sako ji. Vienuolika dienų Lietuvoje praleidusi menininkė stengėsi iššniukštinėti kiekvieną miesto užkaborį ir sukurti savo mėgstamo žaidimo „Monopolis“ kaunietišką versiją – „Kaunopolį“.
– Kaip apskritai pradėjote fotografuoti?
– Viskas prasidėjo 1996 m., kai man padovanojo veidrodinį aparatą, – tai buvo mano atspirties taškas ir nuo tada aistringai mėgstu fotografiją. Nuo vaikystės mėgau eiti į kiną, tad gali būti, kad judantys vaizdai paskatino norą užfiksuoti vieną akimirką.
Ilgą laiką buvau daugiau žiūrovė nei vykdytoja, lankiausi kitų menininkų kūrinių parodose. Paskui susipažinau su nespalvota fotografija, pamačiau besivystančio proceso magiją ir eksperimentavimą su senovinėmis technologijomis.
– Pirmą kartą lankėtės Kaune?
– Taip, pirmą kartą ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje.
– Papasakokite apie projektą „Kaunopolis“. Kaip jis gimė?
– Kaip žinoma, „Monopolis“ – mano vaikystės mėgstamiausias žaidimas, buvo sukurtas XX a. pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose ir netrukus tapo populiarus visame pasaulyje bei buvo išleistas daugybe skirtingų versijų. Kaip rodo jo pavadinimas, tikslas yra sukurti monopolį ir valdyti visas valdoje esančias nuosavybes. Žaidėjai ridena kauliuką ir perkelia savo žaidimo žetonus pagal taškų skaičių. Vyksta prekyba: galima nusipirkti sklypą, gatvę arba kitą objektą, o jei jie jau turi savininką – perpirkti arba perparduoti. Nuo pat pradžių šis žaidimas man pasirodė labai panašus į dabartinę padėtį pasaulyje.
Šio žaidimo pagrindu sukūriau „Barsepolį“ – naująją Barselonos žaidimo versiją, pakeisdama tam tikras korteles skirtingų vietovių nuotraukomis. Taip norėjau sukurti miesto portretą, kuris atspindėtų, kaip diena iš dienos viskas keičiasi, ir kartu parodyti tai, kas yra sena.
Šis darbas buvo Jaunųjų kuratorių apdovanojimo laimėtojas „Photolux“ festivalyje, vykusiame praėjusių metų gruodį Lukos mieste Italijoje, kur buvo pristatytas kaip meninė instaliacija. Tai buvo puiki proga projektą pristatyti daugybei žmonių, tarp kurių buvo ir „Kaunas Photo“ festivalio direktorius M.Kavaliauskas. Jam idėja patiko ir jis pagalvojo, kad toks projektas gali būti kuriamas Kaune. Tai buvo „Kaunopolio“ pradžia. Aš buvau pakviesta į meninę rezidenciją, kad sukurčiau kaunietišką projekto versiją. Galutiniame etape „Kaunopolio“ žaidimas pateikiamas kaip instaliacija.
Svarbu pažymėti, kad tai, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nėra įprastas stalo žaidimas ir jis nėra skirtas vaikams. „Kaunopolis“ turi visus elementus tam, kad jį būtų galima žaisti, bet kartu jame telpa kritiška ir asmeninė miesto vizija bei laikas, kuriuo mes gyvename.
– Ką įdomaus sužinojote apie Kauną kurdama šį projektą?
– Kaunas man buvo visiškai nepažįstamas miestas. Neturėjau jokių išankstinių nuostatų, todėl labai norėjau jį pažinti būdama čia tas dvi savaites. Rezidencijos pabaigoje pasijaučiau šiek tiek lietuve (šypsosi).
– Turėjote pagalbininkų, padėjusių rasti įdomių vietų, detalių ir kitų dalykų?
– Taip, turėjau keletą savanorių, kurie kartu su manimi vaikščiojo po atskirus Kauno mikrorajonus. Man pavyko rasti įdomių vietų miesto centre, bet be pagalbos nebūčiau galėjusi rasti tam tikrų objektų kituose rajonuose.
Eglė Tamulynienė ir Mindaugas Kavaliauskas padėjo ieškoti informacijos apie šalies ypatumus, o Gintarė Žaltauskaitė patikslindavo žaidimo tekstus. Norėčiau padėkoti jiems visiems, nes be jų pagalbos nebūčiau galėjusi įvykdyti šio projekto.
– Kas buvo sunkiausia?
– Skirtingai nuo Barselonos, kur gyvenu nuo tada, kai buvau vaikas, aš niekada nesu buvusi nei Kaune, nei kuriame nors kitame Lietuvos mieste. Todėl turėjau atlikti išsamų tyrimą prieš atvykdama čia ir daug dirbti būdama Kaune tas vienuolika rezidencijos dienų. Siekiau rasti visą reikalingą informaciją, nes norėjau, kad viskas atrodytų taip, lyg būtų daryta ne turisto, bet vietinio akimis.
– Ar buvo kažkas, kas jus tikrai nustebino? Kas buvo visiškai kitaip, nei jūs tikėjotės?
– Kaip jau minėjau, neturėjau daug išankstinių nuostatų apie šį miestą, bet maniau, kad jis nėra toks modernus ir gyvas, kaip ir nesitikėjau, kad yra daugybė žmonių, mėgstančių išeiti vakarais pasėdėti su draugais, šeima ir tuo mėgautis.
– Kokia svarbiausia šio projekto dalis?
– Kaip fotografė, aš mėgstu fotografuoti, bet šiuo atveju labai svarbi buvo dokumentacija, informacijos rinkimas, jos apdorojimas ir nuotraukoms kuriami tekstai.
– Džiaugiatės galutiniu rezultatu?
– Taip, esu juo patenkinta. Būčiau norėjusi turėti daugiau laiko jam tobulinti, bet džiaugiuosi tuo, ką pavyko padaryti.
– Mėgstate dokumentinę fotografiją. Kuo ji jums įdomi?
– Galbūt susidomėjimas šiek tiek kyla iš mano meilės kinui, galbūt – dėl mano akademinio pagrindo: universitete studijavau matematiką, o tai tave daro šiek tiek konservatyvų ir tikslų.
Turbūt tai mano būdas matyti pasaulį. Aš dažnai naudoju dokumentinę fotografiją ne tik darbe, bet ir savo asmeniniuose projektuose.
– Ką labiausiai mėgstate savo darbe?
– Galimybę uždirbti pragyvenimui iš savo aistros, daryti tai, ką noriu daryti. Anksčiau dirbau matematikos mokytoja. Man tai patiko, tai teikė ekonominio stabilumo, bet galėjau to atsisakyti dėl galimybės dirbti kažką kūrybiškesnio, kažką, ką naujo galėčiau daryti kasdien.
– Kas iki šiol buvo didžiausias jūsų karjeros akcentas?
– Manau, kad pagrindiniai įvykiai buvo apdovanojimai, pripažinimai ir stipendijos, nes jie leidžia tave pastebėti, suprasti, kad tavo darbas domina ne tik tave patį, bei padeda judėti į priekį.
Nuo tada, kai pradėjau savo karjerą, jų buvo nemažai: pirmasis – MUSAC (Ispanija) stipendija meniniam projektui už darbą „Interjerai“ 2007-aisiais. Paskui sekė „Visionats“ apdovanojimas už projektą „Hortus Botanicus“ „Emergent“ festivalyje 2008-aisiais.
2011 m. Ispanijoje gavau apdovanojimą už parodą „Diagonal-Cornellà“ iš „The Passanant Foto“, 2014-aisiais – Jungtinėje Karalystėje už „Landscapes of my memory“ pelniau Julios Margaret Cameron prizą.
2017-aisiais „Photolux“ festivalyje Italijoje buvau apdovanota Jaunųjų kuratorių apdovanojimu už „Barsepolį“ ir Didžiuoju Marinos fotografijos prizu Ispanijoje už projektą „Mediterráneo“.
Ir, žinoma, pastarasis akcentas – menininko rezidencija Kaune, kurios metu aš galėjau sukurti „Kaunopolį“
– Kaip pasisemiate įkvėpimo? Kas jus įkvepia labiausiai? Filmai, knygos, žurnalai ar jus supanti aplinka?
– Man patinka fotografuoti, jei turiu aiškią priežastį tai daryti, tam tikrą idėją, kurią galiu vystyti. Nenuoseklus fotografavimas manęs visiškai nemotyvuoja ir stengiuosi atsiriboti nuo daugybės elektroninių prietaisų, su kuriais žmonės šiandien linkę mus bombarduoti, sklaidos. Mane domina kasdienybės reikalai, tapatybė, laiko trajektorija ir kelionės. Aš fotografuoju savo dieną ir viską, kas supa mane.
Mėgstu eiti į kiną, bet manau, kad filmai nėra mano pagrindinis įkvėpimo šaltinis.
– Kokiais projektais gyvenate šiuo metu?
– Dabar vykdau ispanų leidyklos „Anaya“, su kuria paprastai bendradarbiauju, užduotį. Redaguoju nuotraukas „Shutterstock“, kuriu asmeninį projektą, susijusį su mano gimtuoju miestu Soria, ir kitą – apie savo tėvą, prieš keletą metų iškeliavusį anapilin.