Rašė Marijus Gailius
Kirsti Europą gali greičiau, nei perskaityti knygą. Greičiau, nei parašyti tekstą. Kai šiuolaikinė realybė sukasi kaip miškavežiai Lietuvos pušynuose, kūrinys sudaro galimybę sustoti. Laikraštis, beje, irgi.
Kol parašiau šią pastraipą, viena ausimi pasiklausydamas gyvosios vikipedijos – mūsų kelionės gidės A., jau pervažiavau visą valstybę – Liuksemburgo Karalystę. Jaučiu, kad rašau lyg junginėdamas naršyklės langus arba skaičiuodamas degalines – greitkelio greičiu, minties paviršiumi. Mūsų gidė kelyje gyvena nuo 1994 m. Darbas jai leido įgyti profesoriaus vardo vertą išsilavinimą ir išlaikyti vis retėjančią šiais laikais kompetenciją – atmintį kaupti ne tinkle, o galvoje. Iš atminties ji beria ne tik upių ilgius, bet, jei pasitaiko proga, ir eiliuotus sveikinimus.
Kaip įprasta europinėse kelionėse, 99 proc. informacijos sudaro istoriniai ir geografiniai faktai. Tarytum dabarties nė nebūtų. Kas toje mūsų dabartyje blyksi? Pirmiausia – paminklai vartojimui ir judėjimui, kartkartėmis – festivaliai, renginiai. Pakeliui regėjau „Amazon“ logistikos centrą, kuris padarė nemenką įspūdį – tik dėl dydžio, nes sandėlio architektūra neišliks. Ateities gidai ir toliau pasakos apie viduramžių pilis, nes šiuolaikybė ateičiai nepaliks beveik nieko. Ką tik išvykome iš seniausio Vokietijos miesto Tryro – anot šaltinių, keliais šimtmečiais senesnio net už Romą.
Šmirinėdamas ir atidžiau įsižiūrėjęs pamatai, kad Tryro centras beveik niekuo nesiskiria nuo kitų vokiečių ir apskritai Vakarų miestų: adidasai languose, mėsaininės, tos pačios drapanėlės ir brendai, brendai, brendai. Tokia realybė sukuria ir neįtikėtinų nuotykių: Belgijos magistralėje sustoję pas nykštukus, patekome į didžiulį skliautuotą picerijos pastatą, kuris mus, apsukus ratus ieškant tualeto, išspjovė kitoje kelio pusėje! Abi įeigos buvo identiškos, fontanai prieangyje – taip pat, net gretimai švietusios degalinės lokacija tokia pati: veidrodinis efektas. Kad kažkas ne taip, supratome tik tada, kai neradome autobuso.
Kelionė – pats geriausias būdas patirti, kokioje saldžioje iliuzijoje gyvename. Kiekviename naujame mieste pirmiausia puolu ne į pilį ar muziejų, o į kavinę ir kuo arčiau žmonių, kad pajusčiau, kuo gyvena šiuolaikinis vietinis. Tačiau apsimetusį čionykščiu mane iškart demaskuoja, kai, vokiškai ar prancūziškai paprašęs kavos, sulaukiu antro, tikslinamojo, klausimo ir tuomet, sužiobčiojęs lyg žuvis, išmesta į krantą, turiu prabilti angliškai ir išsiduoti: turistas.
Tai grąžina į tikrovę: nepaisant lidlų ir makdonaldų, mes vis dėlto skirtingi. Ir turime tuos pačius ryškius kultūrinius orientyrus. Pirma, tai pojūtis, kad priklausome tai pačiai civilizacijai: tai europinis standartas ir saugumas. Kitas specifinis indikatorius – knygų pasirinkimas didžiuosiuose knygynuose. Tryre visuose trijuose gretimuose knygynuose tarp populiarių kriminalinių romanų ir literatūrinių prekės ženklų, aptikau Hermaną Hessę, Gunterį Grassą, Maxą Frishą. Ramu. Vadinasi, Europos kultūra gyva.
Keliaudamas ne lėktuvu ir miestus tyrinėdamas pėsčiomis, iš kitos perspektyvos pagalvosi apie savo tėvynę ir turėsi susitaikyti, kad mūsų šalies istorija, nors ir didinga, yra mažytė, o gamta, nors miela ir žavi, yra tiesiog banali (nūnai, iš arčiau susipažinus su miškais gamtiniu požiūriu, tai dar aiškiau matyti). Nes mes neturime kalnų. Neturime kalnų, kurie kaip natūralus barjeras būtų padėję užkonservuoti ir didingą praeitį, ir nepaliestą gamtą. Nida liko tokia unikali dėl to, kad ją sunkiau pasiekti.
Greičiausiai geografinė padėtis padėjo ir Mozelio upės slėniui, kur darniai susiglaudė tūkstantmetė vokiečių istorija ir su niekuo nepalyginama gamta. Atvirukinis reginys, nusidriekęs dešimtis kilometrų per kalnuotą slėnį, abipus upės, į milžinišką aukštį kerojant minkšto rūko glostomiems vynuogienojams, užima kvapą. Tradiciniai namai ir laiveliai, pilys ir bažnyčios, nesuterštos miestus niveliuojančių globaliųjų prekės ženklų. Ankšta topografija pavertė vynais garsėjančią vietovę tarytum kultūriniu rezervatu. Mozelio vynai taip vertinami todėl, kad vynuogės ten auginamos lyg stebuklinėje pasakoje.
Ir mes, jeigu norime išlikti autentiški ir originalūs, turime su dar didesniu užmoju ir jėga kloti kultūrinius kalnus. Teatralai yra pastatę vieną kitą aukštikalnę, turime ir pasaulyje garsių muzikantų. Tačiau lietuvių kultūra dar nesiformuoja į tankų kalnyną, nors dešimt kartų mažesnei islandų tautai pavyksta ne tik kultūros sferoje, bet netgi futbole. Kas mums trukdo? Turbūt kiekvienas nujaučiame: tai nepatiklumas naujų vėjų akivaizdoje ir neišvėdinta nostalgija. Jeigu mes, kaip nesubrendę berželiai, lūžtame nuo pasaulinių vėjų, iš kur imsime jėgų patys tą vėją įpūsti? Ir iš praeities mes ne tiek stiprybę semiame, kiek murkdomės nusidėvėjusiose atminties formose.
Perfrazuojant šiame numeryje pakalbintą rašytoją y, kol kas istorijas apie save pasakojame sau. Kada dar ryškiau istorijas apie save papasakosime ir pasauliui? Kad bent Vilniaus su Ryga nebepainiotų. Iš pradžių, tebūnie, užtenka rinkodaros efektų kaip „G-Spot“, bet ilgalaikiu požiūriu to negana.
Tokie jauni kūrėjai kaip animatorius Gediminas Šiaulys, pasisėmę iš praeities, tikėkimės, prasmingai prabyla apie dabartį ir tiesia tiltą į mūsų kultūros ateitį. Jo animacinio filmo „Šviesa“, apie kurį kalbame šiame numeryje, motyvas įkvepia paties kūrinio dar nė nemačius. Autorius pasitelkė dvigubą intertekstą – stulbinamai garsėjančios grupės „Solo ansamblio“ dainą „Literatai“, aranžuotą pagal vieną šiuolaikiškiausių poetų Kęstučio Navako eilėraštį, kuriame savaip apžaidžiami tradiciniai lietuvių mitai ir įvaizdžiai:
bet pranyko pasaulis – jį vėl mums prisieis
parašyti
Šitaip dvi medijos – poezijos ir muzikos, susilieja į dar vieną, vizualinę. Sutikite, tai jau svaru. Tai augina mūsų kalną. Nors pats autorius netiki, kad jo filmas įdomus užsienio auditorijai, šiam kūriniui kaip tik linkėčiau rasti žiūrovą, nepaisant sienų. Juk kitiems būsime įdomūs tada, kai sau būsime įdomūs.