Rašė Jurgita Kviliūnaitė
Kaip dažnai jūs vaikštote į koncertus? Ko gero, tai priklauso ne tik nuo jūsų užimtumo, atsitiktinumų, norų ir to, kas vyksta įvairiausių žanrų muzikos koncertų salėse, bet ir nuo finansinės situacijos. Toli gražu ne visi gali sau leisti kelis kartus per mėnesį susimokėti po keliasdešimt eurų už bilietą, o ypač socialiai jautresnėms – pensininkų ar studentų – grupėms priklausantys muzikos gerbėjai. Bet ar tikrai reikia krūvos eurų, kad gyvai pasiklausytum muzikos? Kol kas – ne, bet ateityje muzika gali tapti prabangos preke.
Gavusi kvietimą apsilankyti neseniai 80-metį atšventusio kompozitoriaus prof. Teisučio Makačino jubiliejui dedikuotame koncerte Vilniaus rotušėje net nepasidomėjau, ar renginys mokamas, ar nemokamas – kaip sakoma, sotus alkano neužjaučia. Tačiau bilietais nebuvo prekiaujama, tad jeigu ne teta su dėde, kurie nujautė, kad reikia ateiti kiek anksčiau, būtų tekę ramstyti sienas su kitais žiūrovais, vėlavusiais kaip ir aš arba savanoriškai palikusiais kėdes vyresniems kompozitoriaus kūrybos gerbėjams. Taigi popierinis kvietimas man nesuteikė jokių privilegijų – čia galiojo taisyklė „kas pirmesnis, tas gudresnis“.
Tačiau ne apie tai daina – mane nustebino ne kvietimų dalijimo sistema, o publikos gausa ir įvairovė, mat pilnutėlėje salėje sunkiai tilpo tiek žilagalviai senjorai, pasiilgę jaunystės šlagerių, tiek vidutinio ar vyresnio amžiaus rimtosios muzikos „rėmėjai“ iš Kompozitorių sąjungos, tiek esami ar buvę profesoriaus studentai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.
Scenoje vis skambant rimtiesiems T.Makačino opusams, ėmiau guosti tetą, kad jau tuoj bus galima atsipūsti, nes gale skambės garsieji jo estradiniai šlageriai. „Nieko, tegu pratinasi prie tokios muzikos. Va, aną savaitę irgi panašiame koncerte buvome – nemokamai klausėmės Piotro Čaikovskio 5-osios simfonijos. Tai buvo generalinė repeticija – turbūt žinai, kad LNOBT buvo koncertas, kuriame prisistatė naujasis operos meno vadovas Sesto Quatrini?“ – mano paguodos seansą nutraukė klasiką dievinantis dėdė.
Tąsyk neprisipažinau giminaičiams, kad pati LNOBT buvau viso labo pavasarį, kai su bičiuliais klausėmės Gintaro Sodeikos operos „Post Futurum“. Ir kad pastaruoju metu apskritai gerokai rečiau nei jie, senjorai, lankausi rimtosios muzikos koncertuose. Kaip ir daugelis mano bičiulių (pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas esi tu) dažniau renkuosi roko arba kitokios populiariosios muzikos koncertus, nors bilietai į juos kainuoja gerokai brangiau. Bet apie pinigus vėliau – pakalbėkim apie nemokamus (tik žiūrovams, žinoma) koncertus.
Skambant puikiai Šv.Kristoforo kamerinio orkestro ir žinomų solistų atliekamai lietuviškos estrados klasikai, lyg laiko mašina nukėlusiai į laikus, kai manęs dar šiame pasaulyje nebuvo, pamėginau įsivaizduoti, kaip aš, būdama jau žilagalvė senjora, išsitraukiu gražiausią suknelę (ok, meluoju, greičiausiai džinsus) iš spintos ir varau į koncertą. Tiesą sakant, nespėjau pafantazuoti, kokios muzikos (klasikos, roko ar kažko „per vidurį“), tik pasvarsčiau, kad galėčiau net ir du kartus per savaitę eiti kaip dėdė su teta – juk laiko tam turėsiu į valias. Svarbiausia, esant tokio amžiaus, ko gero, turėti stiprią sveikatą (ypač gerai būtų neprarasti klausos) ir nepravalgytų eurų koncertų bilietams.
Tiesą sakant netikiu, kad po 30 metų dar egzistuos nemokami renginiai (na, jie ir dabar nėra nemokami ta tiesiogine prasme, nes kažkas koncertų sąnaudas padengia vietoj žiūrovo – valstybė, savivaldybė, kūrybinė sąjunga ar privačios bendrovės). Ir ne todėl, kad ekonomikos situacija per tuos 30 metų kardinaliai pagerės.
Nors nesu futurologė, bet drįstu prognozuoti, kad dėl šiuolaikinių technologijų įtakos gyvai atliekama muzika taps dar didesne prabanga, todėl valstybė nebus pajėgi padengti didžiosios valstybinių koncertinių organizacijų išlaidų dalies kaip dabar. Jeigu nemažės piratavimo mastai, ko gero, dar labiau brangs ir taip jau ne visiems norintiesiems įkandami populiariosios muzikos atlikėjų pasirodymai. Liūdna, bet neseniai Lietuvoje viešėjusio JAV atlikėjo Jacko White‘o (taip jau sutapo, kad šiame numeryje rasite interviu su šiam atlikėjui ne vieną koncertinį plakatą sukūrusiu Robu Jonesu, kuris vieną jų „paskolino“ mūsų viršeliui) koncerto bilietai jau dabar pasirodė per brangūs potencialiems šio renginio lankytojams. Tokius pasirodymus valstybė dotuoja tik išskirtiniais atvejais, todėl jų rengėjai rizikuoja savo pinigais ne mažiau, nei statydami kazino ruletėje ant juodos ar raudonos spalvos. Na, bet nebesigilinkime – apie šio užsiėmimo užkulisius su organizatoriais mes kalbėjome rugpjūčio numeryje, o straipsnį rasite mūsų svetainėje www.370.diena.lt.
Grįžkime prie nemokamų arba beveik nemokamų rimtosios muzikos renginių. Esu prasta matematikė, todėl net nedrįsiu skaičiuoti, kiek bilietai į LNOBT spektaklius kainuotų, jeigu teatras nebūtų didžiąja dalimi išlaikomas iš valstybės biudžeto. Gal net brangiau nei į „La Scala“? Ką gi, kreipiuosi į visagalį „Google“ ir išsiaiškinu, kad norėdamas paklausyti „Traviatos“ „La Scala“ operoje (beje, su Placido Domingo) sausio mėnesį turėtum susimokėti mažiausiai 300 eurų, o į LNOBT „Traviatą“ (be P.Domingo, žinoma) dar gali rasti ir po 10 eurų kainuojančių bilietų lapkričio mėnesį.
Žinoma, be reikalo kaip pavyzdį ėmiau „La Scala“ – neetiška jo lyginti su mūsiškiais. Bet, to visai nenorėdama, išsiaiškinau, kad garsiausias pasaulyje operos teatras valstybės dotuojamas vos 41 proc., o mūsiškis LNOBT – net 87,2 proc. (skaičiuodama rėmiausi oficialioje teatro svetainėje pateiktais 2017 m. duomenimis).
Beje, kiti Italijos teatrai iš valstybės gauna panašiai kaip Lietuvoje – net iki 88 proc. reikalingų dotacijų sumos (remiuosi vieninteliu atrastu anglišku šaltiniu – „Qartz“ 2014 m. publikuotu straipsniu). Bet, žinoma, dėl per krizę sumažėjusio ir į vėžes negrįžusio valstybinio finansavimo, anot straipsnio autorės, skundžiasi visi teatrai. Skundžiasi ir paprasti italai – 300 eurų už bilietą net ir jiems, aistringiems operos mėgėjams, yra daugokai.
Nedrįstu tvirtinti, nes išsamaus tyrimo neatlikau, bet leidžiu sau manyti, kad į operą už 10 eurų kaip pas mus ne tik Italijoje, bet ir kitose vakarietiškose šalyse veikiausiai nenueisi. Ir ne tik todėl, kad tiek atlikėjams, tiek bilietų tikrintojams ten veikiausiai mokami padorūs atlyginimai, sunkiai palyginami su mūsiškiuose teatruose dirbančiųjų. O ir todėl, kad šiose šalyse menininkai ir kultūros darbuotojai apskritai yra labiau gerbiami, į juos nežiūrima tarsi į išmaldos prašančius išlaikytinius. Liūdna, bet nemaža mūsų visuomenės dalis turbūt norėtų, kad visi be išimties menininkai dienomis dirbtų „normalų“ darbą, o repetuotų / koncertuotų / kurtų laisvalaikiu it kokie saviveiklininkai.
Mano futuristines prognozes apie pabrangsiančią gyvą muziką tarsi patvirtina ir iš valdančiųjų pusės atskrieję įspėjimai apie galbūt mažėsiantį finansavimą biudžetinėms kultūros įstaigoms, fondams. Taigi dėl viso pikto patariu mėgautis gyvai atliekama muzika dabar, kol ji nepabrango. Ir ne tik muzika, bet ir kultūrine spauda – buvusio kultūros ministro Arūno Gelūno nutekintame finansų ministro Viliaus Šapokos parengtame pasmerktųjų, kuriems ketinama sumažinti finansavimą, sąraše yra ne tik teatrai bei muziejai, bet ir kultūrinę žiniasklaidą iš dalies finansuojantis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, be kurio finansinės paramos negalėtų egzistuoti ir „37O“.
Taigi, kaip supratote iš vedamojo, šiame numeryje daugiausia kalbame apie muziką: Toma parengė interviu su žinomu atlikėju Justinu Jaručiu, Vitalijus supažindina mus su lenkų roko grupe, pasivadinusia lietuviškai „Trys saulės“, Jonas tradiciškai perklausė naujausius muzikos albumus. Dar parengėme pokalbį su Justu Terteliu, kurio pjesės motyvais pastatytas spektaklis „Errorai“ neseniai pirmąkart parodytas žiūrovams, pažintį su juvelyre Giedra Liudvinavičiūte, kuriančia papuošalus iš betono, spektaklių recenzijas, knygų apžvalgas. Gero skaitymo ir negailėkite laiko geriems koncertams, kurių dabar apstu!