Recenzavo Kamilė Žičkytė
AKLIEJI
Žiūrėkite Juozo Miltinio dramos teatre
(Laisvės al. 5, Panevėžys)
Repertuarą sekite www.miltinio-teatras.lt
Juozo Miltinio dramos teatro vairą perėmus jauniesiems, Panevėžys pamažu grįžta į lietuviško teatro žemėlapį. Sezono pradžiai – koprodukcija su Artūro Areimos teatru ir spektaklis pagal José Saramago kūrybą „Aklieji“. Teatro chuliganu pramintas režisierius A.Areima spektaklį, kaip jau tapo įprasta, žymi N-16 ženklu ir imasi sociumo kritiko vaidmens. Rodydamas aklumo epidemijos šluojamą gyvenvietę, jis siekia mums, žiūrovams, atverti akis. Vertybinės žinutės intencija aiški, pagrįsta premjerą lydinčiuose režisieriaus interviu ir teatro pranešimuose spaudai.
Jaunųjų aktorių komandos priešakyje – Vainius Sodeika, kurio santūrus ir tikras buvimas scenoje dar labiau išryškina kolegų profesinius trūkumus. Aktoriai Giedrius Arlauskas, Monika Poderytė, Eduardas Genys, Donatas Kalkauskas, Karolis Legenis, Justina Nemanytė, Emilis Pavilionis, Tadas Povilonis, Jolita Skukauskaitė ir Petras Šimonis tampa režisieriaus sąjungininkais. Iš paskutinių A.Areimos spektaklių „Klamo karas“, „Antikristas“, „Virimo temperatūra 5425“pažįstama M.Poderytė tampa katastrofos evoliucijos pasakotoja.
Mainantis vaidybinėms scenoms, keičiasi scenografija, aktoriai vienas kitą filmuoja, ekrane projektuojamas vaizdas, gausu muzikinių ir choreografinių intarpų, tačiau spektaklis – lyg miglotas ir iškreiptas jau matytų spektaklių prisiminimas. Aišku, šias tendencijas nulemia ne tik sukurti spektakliai, bet ir technologinės naujovės, jaunimo trendai, tad stebėtis kaip ir nereikėtų.
Nesuvaldžius dramaturgijos (inscenizacijos autorė – Inga Sanakojevaitė), net ir stojant alternatyvos pusėje ir apsiginklavus sėkmingo spektaklio atributais, tačiau pristigus tikslumo ir kūrybiškumo, spektaklis užsitęsia ir tampa hermetiškas. Eskaluojama žinutė nesivysto, kūrybinė komanda nesiūlo jokios išeities iš šio moralinio akligatvio. Kiek nesuprantamos atrodo ir režisieriaus pastangos, vaizduojant nuogą kūną ar smurtą, šokiruoti, o iškeliant kūrybinės grupės patirtis, moralizuoti ir menkinti į teatrą atėjusio žiūrovo gebėjimą mąstyti ir pasirinkti. Juk moralinis kodeksas pažįstamas ne tik spektaklio kūrėjams.
Rekomenduojama drastiško, provokuojančio meno šalininkams.
Nerekomenduojama pramoginio ir lengvo turinio mėgėjams.
DURYS
Žiūrėkite Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
(Gedimino pr. 4, Vilnius)
Repertuarą sekite www.teatras.lt
Vienas garsiausių Norvegijos choreografų, šokėjas, režisierius ir dramaturgas Jo Strømgrenas iki šiol geriausiai pažįstamas buvo šokio mėgėjams, mat garsiausi jo spektakliai ne kartą pristatyti festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Lietuvos ir choreografo kūrybinio bendradarbiavimo dvidešimtmetį žymi bendras „Jo Strømgren Kompani“ ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro projektas – šokio spektaklis „Durys“. Pirmą kartą su lietuvių trupe dirbęs choreografas spektaklį „Durys“ spalio pradžioje pristatė Anykščiuose, paskui premjera įvyko ir Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, o mėnesio pabaigoje – Osle, Nacionaliniame Norvegijos operos ir baleto teatre.
Aktoriai Diana Anevičiūtė, Žygimantė Elena Jakštaitė, Augustė Pociūtė, Rytis Saladžius, Rasa Samuolytė, Ugnė Šiaučiūnaitė, Rimantė Valiukaitė ir šokėjas Mantas Stabačinskas vis pereidami pro sceną skiriančios konstrukcijos / pastato duris, veikia čia (avanscenoje) ir ten, kur veiksmą stebime jau pro milžiniškus pastato langus (scenografijos autorė – Goda Palekaitė). Ši minia – lyg sumažintas mūsų sociumo modelis. Kasdieniškose situacijose jie arba iš savo tarpo vis išskiria ir ironiškai pašiepia nepritapėlį, arba tampa groteskiška, kiek infantilia ir neadekvačiai veikiančia mase.
Režisieriaus kuriamame pasaulyje – naivūs, saviironiški, nesuprantama kalba šnekantys nelaimėliai. J.Strømgrenas nekuria intelektualaus spektaklio, neprovokuoja, nekritikuoja, žiūrovo neįpareigoja ieškoti vientiso siužeto, gvildenti metaforas ar tapatintis su personažais ir smerkti visuomenės ydas. Galima tik gėrėtis režisieriaus humoro jausmu, juoktis iš atpažintų mąstymo ir elgesio klišių bei grožėtis estetiškomis, tiksliai atliktomis ir vizualiai efektingomis choreografinėmis ir vaizdinėmis kompozicijomis (šviesų dailininkas – Vilius Vilutis). Elementų iš dramos bei lėlių teatro, kino, ekspresyvios šokio kalbos ir ironijos sintezė žiūrovui garantuoja meditatyvią ir kokybišką pramogą teatre.
Rekomenduojama vizualaus meno mėgėjams.
Nerekomenduojama snobams ir prasmių ieškotojams.
SAULĖTOJI LINIJA
Teatro „Atviras ratas“ spektaklis rodomas „Menų spaustuvėje“
(Šiltadaržio g. 6, Vilnius)
Repertuarą sekite www.atvirasratas.lt
Kartais kalbėtis sunku, o kartais – neįmanoma. Spektaklio „Saulėtoji linija“ kūrėjai ir autoriai Justas Tertelis ir Vesta Šumilovaitė, minėdami tryliktojo teatro „Atviras ratas“ sezono pradžią, pakvietė į poros santykių mechanizmą nagrinėjančią premjerą. Vieno ryškiausių šiuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesėje išrašytos šešios priežastys, kodėl žmonės susvetimėja: vienos banalios, kai tiesiog nesusišnekame, kitos – esminės, liudijančios kertinius požiūrių skirtumus.
Spektaklio centre – septintus santuokos metus skaičiuojanti pora Barbara ir Verneris. Pjesės veiksmas vyksta paryčiais, poros virtuvėje, o spektaklis perkeliamas į ne tokią buitišką aplinką – į fotostudiją (scenografė ir kostiumų dailininkė – Liuka Songailaitė). Čia lempų akinamoje scenoje pateikiamas visas santykių spektras. Meilė, neapykanta, fizinis smurtas, ašaros, juokas ir iš pirmo žvilgsnio banalūs barniai spektaklio žanrą varijuoja nuo šeiminio gyvenimo parodijos iki tikros ir skausmingos santykių dramos.
Žiūrovo galimybę susitapatinti su poros išgyvenimais apsunkina emocionalūs dialogai ir kiek šaržuota vaidyba: atpažįstame realias, išgyventas situacijas, tačiau kartais nesibaigiančiame kalbėjime tiesiog pritrūksta pauzių, leidžiančių žiūrovui atsikvėpti, įsiklausyti ir pamąstyti. Nors spektaklis vyksta nedidelėje „Kišeninėje“ Menų spaustuvės salėje, teatrinei realybei priartėti prie žiūrovo taip pat trukdo distanciją brėžianti sąlygiška ir kiek formaliai išnaudota veiksmo vieta.
Dramaturgas yra įvardijęs, kad pjesės esmė – santykiuose skęstančių žmonių, t.y. žiūrovų terapija. Juk šie išgyvenimai, dažnai slapstomi privačioje šeimos erdvėje – bendri. Jei sutiksime, kad skyrybos yra lėto ir laipsniško atitolimo padarinys, tai šio spektaklio misija – padrąsinti kalbėtis, kovoti su augančiu skyrybų skaičiumi.
Rekomenduojama santykių dramų ir melodramų ekspertams.
Nerekomenduojama veiksmo mėgėjams.