Rašė Jonas Braškys (GINTARINIAI AKINIAI)
FREE FINGA
PICK UP LINE
MAX PAIN
Nors dar yra labai jaunas, Tomą Narkevičių drąsiai galima vadinti Lietuvos alternatyviosios muzikos veteranu. Jo flirtai su roku, elektronika ir hiphopu visad atkreipdavo dėmesį (ir sėkmingai užmarštin nuvedė „Tele-Bim-Bam“ laikus), todėl nenuostabu, kad dabartine kūrėjo stotele tapo pasaulį užvaldęs trapas ir ritmenbliuzas. Vis dėlto ne be reikalo kalbame apie jo muzikinį bagažą, nes Free Finga muzika nėra vien neįmantrus, autotune pagardintas lėtas bumbsėjimas su trijų kapeikų sudėtingumo tekstais. Free Finga, sukurdamas bene priimtiniausią plačiosioms masėms (ir ypač jutubo kartai) albumą, stengiasi kapstyti šiek tiek įdomesnius dirvonus nei dažnas jo kolega čia ar užatlantėje. „Pick Up Line“ pirmiausia išsiskiria kaip ryškiausias šiuolaikinės popkultūros pavyzdys Lietuvoje – jį galima su tam tikromis išlygomis vadinti pirmąja kregžde. Be didelių filosofijų, tačiau ir ne saldžiai banalūs tekstai – vis dar naujiena Lietuvoje, ir, nors kai kurie lingvistiniai viražai kliūva už liežuvio ar rimo, iš esmės Tomas sėkmingai lietuvių kalba ištransliuoja tai, kuo gyvos pačios populiariausios melodijos Vakaruose. Tačiau ir čia tikriausiai pasireiškia mano visiškai subjektyvi nemeilė trapui, muzikiniu požiūriu „Pick Up Line“, kad ir kiek stengiausi, mano atmintyje vis dėlto neužsilieka (o gal čia nusilenkimas ankstyvesniems, labiau eksperimentiniams jo darbams). Neįpareigojanti stilistika ir lengvai paviršiumi čiuožianti melodija neleido užsikabinti už kokio nors konkretaus kūrinio. Atrodytų, kad pats „Pick Up Line“ yra eksperimentas, bandant prijaukinti publiką prie šiuolaikiškesnio ir aktualesnio skambesio. Free Finga rado paprastą receptą, kuris yra paremtas žanro taisyklėmis. Vis dėlto šis albumas labiau skamba lyg žanro atributų dėlionė, norint pagaliau įrašyti proper lietuvišką ritmenbliuzo albumą. Tomas neabejotinai davė labai stiprią pradžią, tačiau, mano nuomone, būtent po šio įrašo turi prasidėti visos įdomybės.
78/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
MONIKA MARIJA
Elitaz grupė
TV talentų šou yra kaip niekad gajūs. Galima skųstis, bėdoti ar kumštukais mušti į grindis, bet naujos žvaigždutės kyla ir krenta kaip drugeliai, šunys (tokie kaip aš) viauksi, o rinkos karavanas ir toliau kuo sėkmingiausiai eina tolyn. Monika Marija (negi vieno vardo vajus jau so last season, o gal norima, kad ji nebūtų painiojama su Monique, kuriai irgi savo vardą teko prancūzinti, nes kitu atveju būtų painiojama su Giulijos dukra Monika ir t.t., ir pan.) yra paskutinis šios didžiulės gamyklos produktas. „Lietuvos balso“ laimėtoja, apie kurios asmeninį gyvenimą dėl pranešimų spaudai žinau tikrai per daug, su komanda už nugaros pristato albumą, kuris yra. Tiek ir norėtųsi pasakyti. Yra toks albumas, t.y. dainų rinkinys, kuriame dainuojama trimis kalbomis, kuriame yra ir popso, ir romanso, ir kažkokių aliuzijų į elektroniką. Jo egzistavimas yra pateisinamas tuo, kad Monika Marija rengia koncertus, turi gražų balsą ir yra patraukli asmenybė. Visa kita – klišės, klišės, klišės, apie jauną drąsią merginą (jau pavadinimai „Nebėgu nuo savęs“ ar „Nebijau sakyt tiesos“ skamba kaip šūkiai). Akivaizdu, kad už Monikos Marijos stovi komanda, kuri kuria ją, todėl mes matome ne tikrą žmogų, o tam tikrą konstruktą, lyg būtų nuspręsta, kokios Monikos Marijos reikia publikai. Neabejoju, kad jauna mergina galbūt to dar ir nežino ir tik mėgaujasi užplūdusiu populiarumu ir, be abejo, pačiu darbo procesu, tačiau aš nuoširdžiai neįsivaizduoju, kokia ji atlikėja (šou nežiūrėjau ir, dėkui, neketinu), nes susidaro įspūdis, kad jai buvo pasamdytas tekstų rašytojas, kompozitorius, stilistas, kirpėjas, visažistas, kad mes gautume produktą, pavadinimu „Monika Marija“. Lyg tai būtų ne dainininkė, o muziką ir viešuosius ryšius apimanti įmonė, kurios veidas yra šioji jauna mergina. O ji turi talento, tačiau klausimas lieka klausimu: ar, prabėgus keleriems metams, keliems „balsams“, jos vietos neužims kuri nors kita Monika.
32/100 („Spotify“, „iTunes“)
LUMINANCE
(Suru Records)
Per visur belen kaip išgirtas Maksimiliano Opriškos darbas „Luminance“ man ramybės nedavė gana ilgą laiką. Lyg ir vėliau nei daugelis jį išgirdau, lyg ir neradau kažko stebuklingo, bet jis, lyg koks velniukas, vis šnibždėjo man į ausį, vis kalė mano smegenyse, tikindamas, kad reikia šį darbą perklausyti dar ir dar kartą. Galiausiai tenka pripažinti – „Luminance“ yra vienas ryškiausių 2018-ųjų darbų, pasalūniškai tykantis klausytojo ir panardinantis jį į šaltas ir juodas versmes. Šiame LP, kuriam įtaką darė mokslinė fantastika (jis kūrė man ir „Under The Skin“, ir „Blade Runner 2049“, ir „Beyond The Black Rainbow“ primenančius vaizdus), kuriame eksperimentinė drąsa susilieja su techno tikslumu ir IDM išmintingumu, Fume, rodos, atsieja patį klausytoją nuo pasimėgavimo klausyti. Tiksliai matematiškas ir kartais, susidaro įspūdis, net sielą dėl technologijos aukojantis darbas užpildo aplinką preciziška, bet nepatogia atmosfera, kurioje viskas, kas žmogiška, yra svetima, o sintetiniuose vaizdiniuose nelieka nieko, kas tiesiog būtų banaliai faina. „Luminance“ tikrai nėra fainas albumas, kurį klausaisi kaip priedėlį prie veiklos. Jis keistai smukdo, liūliuoja, pats prieina, bet jokiu būdu neleidžia jaukintis. Todėl bent man reikėjo kelių perklausų, kelių ramių prisėdimų, kad leisčiau albumui mane užvaldyti; tik tuomet kūriniai galiausiai atsiskleidė visu grožiu ir net savotišku trapumu, kurio epogėjumi tampa paskutinysis – „Curtains Close“. Neabejotinai rekomenduočiau kiekvienam perklausyti „Luminance“ – jis atskleidžia, kad toli gražu ne visose muzikos srityse mes esame tik profanai. Ačiū Dievui, kad tyliai išnyra tokie Opriškos, kurie aplieja tave šaltu vandeniu ir apspigina skaisčiai balta šviesa.
90/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“)
SKINS
Bad Vibes Forever / Empire
Išmintis byloja, kad apie mirusius – arba gerai, arba nieko. Vis dėlto tragiško visomis prasmėmis likimo reperis XXXTentacion dar ilgai suksis jaunų žmonių ausinėse. Tokia jau „live fast, die young“ taisyklė, nepaisant to, kad galbūt dabar jau velionio gyvenimas nebuvo vertas tokios didžios pagarbos, kokią jam čia visi rodo. Dabar kiekvienas kažkur užfiksuotas jo parepavimas, paniūniavimas ar šiaip sakinys taps daina, ypač atsižvelgiant į tai, kad sukurti tokiai dainai labai daug pastangų ir nereikia. Galima teisintis „Soundcloud“ repo estetika. Vis dėlto tokių juodraštinių dainų geram albumui neužtenka, ir „Skins“ yra puikiausias to pavyzdys (ypač lyginant su pomirtiniu Lil Peep darbu, išleistu mėnesiu anksčiau). 10 dainų, kurioms užtenka 19-os albumo minučių, skamba kaip krūva užuomazgų, iš kurių būtų galima sukurti dainas. Tiesą sakant, sunku net vadinti „Skins“ albumu, tai lyg krūva paskrebenimų tušinuku, pamuzikavimų ir tiek, todėl „Skins“ ima skambėti kaip XXXTentacion aplinkos įgeidis užsidirbti kuo daugiau iš kultinio atlikėjo (nors, manau, jo kultas bus panašus kaip Sido Viciouso, ir abejoju, kad tai didelis komplimentas). Ir nors šis emo reperis buvo žinomas savo tyčia blogos kokybės, a la namudine muzika, vien to kažkam konkrečiam neužtenka. Tiesą pasakius, persukus „Skins“, susidaro įspūdis, kad dabar jį bandoma romantizuoti kaip nesuprastą genijų, kankinamą savo demonų kažkur miegamojo kamputyje. Tačiau XXXTentacion gyvenimas buvo tiek pilnas smurto, kurį jis pats sukėlė, kad jo jautrumas nėra pakankamas alibi. Todėl, kaip sakė klasikas, netikiu. Bet net ir be reperio kontroversijos, „Skins“ nėra „nei šis, nei tas“, muzika, kuri turėjo potencialo, bet liko gemalo fazėje. Bet gal to dabar ir užtenka.
41/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
I AM > I WAS
Epic / Slaughter Gang
Antrasis Atlantos trapisto 21 Savage albumas, nors ir fiktyviai atspindi skirtumą tarp to, koks jis buvo, ir to, koks yra, visgi yra daug įdomesnis nei kiti jo žanro kolegų įrašai, nes reperis jaučia balansą tarp trapo standartų ir individualaus priėjimo. Aišku, ginklų, mergšių ir turto tekstuose su kaupu, tai truputį vargina, nors jų autentiką patvirtina paties atlikėjo praeitis, tačiau „i am > i was“ parodo 21 Savage ir kaip talentingą bei nagingą reperį. Tiesą pasakius, maloniausia buvo tai, kad albume nėra pernelyg piktnaudžiaujama autotune ir paskutinės eilutės kartojimu. Labai tinkamai parinkti featuringai (J.Cole, Childish Gambino, Post Malone, Schoolboy Q) pakelia muziką į naują lygį, artindami skambesį prie ritmenbliuzo, tekstai yra įdomūs ir kabinantys, o darbą supanti neigiama atmosfera turi sąskambių su praėjusio amžiaus pabaigoje karaliavusiu gangsta rapu. Iš kitos pusės „i am > i was“ kenčia nuo tradicinių trapo spąstų: pirmiausia albumas yra akivaizdžiai per ilgas, jis trunka bene valandą, todėl galiausiai 21 Savage su komanda ima kartotis, praranda energiją, lyg visus atlikėjus vis labiau dengtų žolės dūmas, todėl ties pabaiga jau kyla noras grįžti į pradžią, kurioje vakarėlis dar įsibėgėja, o ne „išsibezdėja“. Be to, nepaisant pagyrų tekstams, visgi, susidaro įspūdis, kad kartais 21 Savage pritrūksta fantazijos: aš suprantu, kad jis kietas, bet kai tau nuolatos tai kartojama, tai paprasčiausiai nebeveikia. Todėl taip ir pasvajoji, kad reperis ir jo komanda būtų padariusi didesnę kūrinių atranką, susikoncentravusi į stipriąsias albumo dalis ir tokiu būdu itin puikiai baigusi metus. Dabar dėl kiekybės tokie gabalai kaip „a lot“, „all my friends“ ar „monster“ tiesiog pasimiršta.
72/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)