BIZARR
Knekelhuis
Po Patricios Kokett slapyvardžiu besislepiančio elektroninės muzikos kūrėjo Gedimino Jakubkos debiutinis albumas ausinėse atsidūrė kaip tik laiku. Kai žmonės morališkai, fiziškai ir dvasiškai jaučiasi itin pavargę ir už…sę, „Bizarr“ kviečia nebanaliai, nereligingai ir nebukai pasinerti į jo muzikines interpretacijas, paveiktas Tailando kultūros. Taip Gediminas, nekišdamas užknisančios rytietiško nušvitimo klišės, mums leidžia pamatyti jo akimis ir išgirsti jo ausimis, pripažinkime, brutalokas Devynių Imperatorių Dievų šventės tradicijas. Tačiau net ir be šio kultūrinio konteksto „Bizarr“ klausyti yra labai malonu. Link psytrance artėjantis techno niekad nepasiduoda ritmo banalybėms ir nepasiduoda stereotipiniam neva psichodeliniam-transcendentiniam skambesiui, kuris valdė 10-ajame dešimtmetyje ir dabar jau gerokai pavargo. Ir nors muzikinės struktūros neveda didelių eksperimentų link, galutinis rezultatas leidžia peržengti muzikinio kvadrato ribas, todėl imi girdėti visumą, o ne atskirus elementus. Pripažįstu, kad galutinis rezultatas – labai įdomus: Patricia Kokett albumą galėčiau prilyginti nebent Pauliaus Kilbausko „Elements“, nes šie du kūrėjai į Rytų kultūrą žvelgia ne vien kaip į egzotiką ar šaltinį, kuriuo gali pamaitinti savo hedonistinį ir susireikšminimo persmelktą būvį, o kaip į iki galo nesuvokiamą fenomeną, kuriam suprasti neužtenka pseudodvasingų frazių ar išmoktų mintinai rytietiškų žodžių, kurių nuolatinis kartojimas neva atvers daugiau nei dvi akis. Šiame kontekste net pavadinimas „Bizarr“ skamba tiesiog puikiai – tai keistu metu atsiradęs šiuolaikinėmis populiarumo formulėmis neparemtas (todėl automatiškai keistas ir lyg gyvenantis pats sau) albumas, gana unikalus, kad rastų savo klausytojų, tačiau tas klausytojas turi pirmiausia klausyti, o ne svaidyti į visas puses savo neva protingas frazes. Todėl užsičiaupiu ir klausausi.
93/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“)
UTOPIA
Muzikos Herojai / Happyendless
Pakartosiu tai, ką esu sakęs ne kartą: „Happyendless“ yra lietuviškieji „Orbital“ (jei jų nežinote, tai kur jūs buvote pastaruosius 30 metų?). Jie nepavaldūs laikui, bet ir šiek tiek senamadiški, jiems, bent jau atrodo, nesvarbu, kas ką apie juos sako, ir juos vis dar valdo oldschoolinės technologijos, kurios leidžia tikėti, kad elektroninę muziką galima groti gyvai. Negana to, jie dar ir mokosi, nes ketvirtasis dueto albumas (ir antrasis po pertraukos) yra visomis prasmėmis patobulinta prieš porą metų išleistos „Kinetikos“ versija. Pirmiausia, grupė atsisakė popmuzikos skambesio ir balsų popuri (idėja modifikuoti, transformuoti, tiksliau, tiek pakeisti, kad neatpažinsi, kviestinių dainininkų balsus yra tiesiog puiki; kodėl to nebuvo daryta su Kaušpėdu ir apskritai kam jis reikalingas). Antra, jie perėjo į lygesnį, kantresnį ir sukauptesnį skambesį, kuris vis dar turi 10-ojo dešimtmečio poskonio, tačiau skamba daug šviežiau dabartiniams laikams. „Utopia“ tiesiog kvėpuoja tolygumu, kurio labai anksčiau trūko, todėl tik džiugiau darosi matant, kaip jie neatsisako savo vizitinių kortelių, tačiau ir jų neapkrauna nereikalingomis detalėmis, užsižaidimais ar meistrystės demonstravimu. Tai jau nebe skirtingų dainų rinkinys, tai vientisas, šiek tiek retro, techno albumas. Liūdina tik tai, kad kol kas gyvai „begaldžiaugsmių“ išgirsti ir pajusti negalime (ir net nebandykite koncertais vadinti tų pasėdėjimų mašinoje stovėjimo aikštelėje su muzika iš radijo), todėl teks apsišarvuoti geležine kantrybe ir tikėtis, kad gerai bus greičiau. O kol kas belieka tikėtis, kad rytojus atneš gerų žinių, nes šitoje karantininėje distopijoje gyventi jau pabodo. O gal šis visuotinis sulėtėjimas ir yra utopija. Dieve, koks aš protingas…
85/100 („Spotify“, „Deezer“)
ARTIFICIAL
FSS Recordings
Pastarojo meto elektronikos Barbis devyndarbis Andrius Laucevičius, rodos, per pastaruosius metus ne tik neketina sustoti, bet ir kasdien vis didina apsukas. Pirmiau šovęs su Phun Thomo projektu, dabar kartu su kolega Matu Samulioniu jis jau pristato debiutinį beveik valandos trukmės albumą, nors pats duetas visavertiškai ir galutinai gimė tik šių metų pradžioje. Ir tai dar ne viskas, nes planų artfclai turi daug, tačiau reikia nepamiršti, kad kiekybė dažnai nereiškia kokybės. Dėkui Dievui, su šiuo albumu taip neįvyko ir turime įdomų elektroninės muzikos darbą su pretenzija į elitiškumą. Gerąja prasme. Taip, reikia pripažinti, kad gal „Artificial“ yra šiek tiek per ilgas. Taip, gal ir trūksta šiek tiek įvairovės, taip, gal ir galima ilgos perklausos metu nuspėti dueto ėjimus, nepaisant to, kad jie ir stengiasi kiekvieną kūrinį pristatyti skirtingai. Tačiau šie priekaištai esminės žalos nedaro, nes šiuo albumu „Artfcl“ vaikinai nuveikė didelį darbą – jie nepasirinko dabar populiarių klubinių sąskambių, vis tepančių ir pertepančių klausytojų ausis, todėl jiems nepavojingos klišės, jie nepabijojo rizikuoti ir pasitikėti klasikiniais instrumentais, todėl galiausiai netikėtai ši elektronika ima linkti link eksperimentų ir netgi akademinės muzikos, kuri, kaip ir minėjau, duoda albumui elitiškumo ir aristokratiškumo atspalvio. Bet nepagalvokite, kad čia jau savo ūsą gali sukti koks Viktoras Gerulaitis. Tai vis tiek techno, tik šiek tiek aštrokas, šiek tiek nepoliruotas, šiek tiek IDM-iškas, ir, kaip debiutui, jis tikrai stiprus. Kiek sako patys nariai, netrukus pasirodys nauji grupės įrašai, todėl net šiek tiek neramu. Gal reikėtų arklius pristabdyti? O jei ne, tai reikia tikėtis, kad viskas prasieis natūraliai.
81/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“)
JUZT
Self-released
Praėjusių metų jaunų grupių festivalio „Novus“ laureatai „Juzt“ – tik per vieną žingsnelį nuo Didžiojo sprogimo. Tokios mintys mane apėmė klausant šio jazzotronicos ketverto debiutinio albumo, kuris teoriškai lyg ir turi viską, bet praktiškai kažko jam dar trūksta. Neabejotinai chebra yra labai talentinga ir juos perpučia visi švieži muzikos vėjai, ant kurių muzikantai skrieja laisvai ir nevaržomai. Tačiau, kaip ir kolegoms „John’s Shower Band“, iki visiškos laimės vis dėlto pritrūksta. O pritrūksta, manau, brandumo, nes dabar energija trykšta į visas puses ir kartais dėl tokios defragmentacijos nesmogia tikslingai. Susidaro įspūdis, kad vaikinai pabijojo aštrumo, pabijojo durti klausytojui tiesiai į paširdžius arba paausius, o nuėjo labiau smooth keliu, kuris kiša koją ir atima katarsio momentą. Todėl lyg ir teoriškai stogą turintys rauti pliūpsniai, kurie kaip tobuliausias pavyzdys visad suveikia kokiems „The Comet Is Coming“, lietuvių kūrinių finaliniame taške nuslūgsta ir neįsimena tiek, kiek norėtųsi. Aišku, anoks čia priekaištas – jei visi taip debiutuotų, Lietuva jau taptų Rytų (na gerai, Centrinės) Europos Islandija, ir nereikėtų mums nei „Eurovizijos“, nei… Ne, mums reikia tik „Eurovizijos“. Todėl „Juzt“ debiutinis įrašas yra tik šiek tiek prisvilęs, o gal greičiau truputį ne iki galo iškepęs blynas, kurį vis tiek valgyti skanu, nes daug prieskonių. Jeigu entuziazmas nedings ir rankos nenusvirs, nes vis dėlto tokia muzika – ne lietuvio ausiai, tolimesni įrašai bus ir brandesni, ir konkretesni, ir labiau raunantys stogą. Išvada aiški – „Juzt“ dar jokiu būdu neišnaudojo viso potencialo ir iš jų galima ir privaloma tikėtis daug daugiau.
74/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Bandcamp“)
LIAR WHO FELL IN LOVE WITH TRUTH
Self-released
Kai išgirdau jauno kompozitoriaus M.L.Pranulio trečiojo albumo startinę kompoziciją „Everything“, pasidarė šiek tiek neramu – jaunas balsas laužyta anglų kalba filosofavo apie gyvenimo tiesas, o jas lydėjo tradiciškai svajingi muzikiniai intarpai. Hmm, kodėl… Tačiau toliau laukė tik valio, baimė nebuvo nepagrįsta, nes jaunatviškas patosas dingo jau su puikiu antruoju kūriniu, įrašytu bent jau man su didžiausia lietuviška viltimi Monikaze, o ir pats albumas įtaikė į vėžes, kur intelektas nesipainioja su jausmais ir suteikia, jei galima taip pasakyti, sofistikuotą malonumą. „Melagyje…“ Mantvydas, rodos, sudėjo viską: ir džiazą, ir elektroniką, ir gitaras, tačiau, kad ir kaip būtų keista, tai klausytojo neapkrauna, nesmukdo ir nekvaršina jam galvos, nes, nors kandamas kąsnis yra neabejotinai labai didelis, kūrėjas neužspringsta. Sėkmingai pasirinkti kolaboratoriai kūriniuose virsta lygiaverčiais bendražygiais, be kurių albumo aš jau neįsivaizduoju, ir nenuneša į antrą planą Mantvydo darbo. Jis visada lieka svarbiausias vairininkas, kuris, atsargiai ir atsakingai bandydamas derinti akademiškus eksperimentus su profesionaliu popsu, gauna tikrai gerą ir kokybišką rezultatą. „Liar…“ nesunku klausyti, bet tos perklausos nėra pigios ar bereikšmės: jos, atvirkščiai, atkreipia dėmesį ir leidžia pasinerti ne į kasdienę rutiną, o į kompozicijas. O tai šiam ne besitaškančiam, o sruvenančiam albumui yra labai svarbu. Jei norite ne pigios relaksacijos, o prasmingos ramybės, būtinai pasiklausykite šio darbo. Geriau pradėkite nuo antrojo kūrinio.
80/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)