Šiemet Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ vyks jau dvidešimtą kartą. Reaguojant į šiandienos geopolitines aktualijas, konceptualiai festivalio linijai parinkta gyvenimo trapumo tema: ką reiškia, kai vienu metu ir kuriame pasaulį, ir jį griauname; planuojame ateitį, bet čia pat kariaujame? Visa klausimų ir menų paletė šiemet skleidžiasi rugsėjo 9–spalio 7 d. Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje: Priekulėje, Šilutėje, Kretingoje.
Istorijos klodai ir šiandienos trapumas
Festivalį atidarys šveicarų menininkas Julianas Vogelis su spektakliu „Ceramic Circus“, pasakojančiu apie vienu metu egzistuojantį trapumą ir stiprybę. Savo pasirodymuose naudodamas keramikos objektus, J. Vogelis sugeba žiūrovams sukelti paradoksalų dūžtančios keramikos garso troškimą, tuo pat metu tikintis išsaugoti tai, kas trapu. Anot kritikų, J. Vogelis siekia chimeriško tikslo – nieko nesugriauti, net kai viskas aplink jį balansuoja ant žlugimo ribos.
Apie trapumą tarp tiesos ir melo, kuriamą įvaizdį ir realybę, aistringą ir nuožmų tikslo siekimą, meilės ilgesį pasakoja ilgiausiai su festivaliu draugaujančio Šeiko šokio teatro spektaklis „Indigo. Das Schliemann Projekt“, apdovanotas net trimis „Auksiniais scenos kryžiais“. Įkvėptas spalvingos ir kontrastingos XIX a. verslininko, poligloto, istorinės Trojos atradėjo Heinricho Schliemanno asmenybės, spektaklis apeliuoja į nūdienos žmogų, jo pasimetimą šiandienoje ir nesibaigiančias tikrojo savęs paieškas.
Performatyvioje paskaitoje „The Study of Witches“ kūrėjos Inga Kuznecova ir Monika Klimaitė analizuos raganos fenomeną tiek istoriniuose kontekstuose, atskleisdamos socialines, politines struktūras ir religijos įtaką, tiek fikcija ir (ar) mitologija grįstuose vaizdiniuose, kuriuose ragana suvokiama kaip su gamta glaudžiai susijusi būtybė ir kartu kaip grėsmė racionaliam žmogaus pasauliui.
-
- “Every Minute Motherland” akimirka. Dajanos Lothert nuotr.
Praeities ilgesio temą plėtoja danų choreografas Palle’as Granhojus, festivalyje dalyvaujantis jau nuo 2012 m. ir iš viso Klaipėdos žiūrovams parodęs jau keturis savo spektaklius. Naujausias jo darbas – spektaklis „This is Not Mårup Church“ – pasakoja apie 1202 m. Danijos pakrantėje pastatytą bažnyčią. Dėl nuolat artėjančios jūros 2007 m. bažnyčia akmuo po akmens buvo išardyta, tikintis ateityje ją rekonstruoti. Tačiau tai neįvyko. Spektaklis tampa pasakojimu apie tai, kaip ilgimės to, ko nebėra, ir kaip prarasti dalykai gali sugrįžti pasitelkiant kūną, muziką ir tylą.
Žmogiškumo, pasiaukojimo ir meilės tėvynei temą plėtoja lenkų ir ukrainiečių jungtinis šokio spektaklis „Every Minute Motherland“. „Šis šokio paveikslas primena, koks tikras ir artimas gali būti karo patyrimas – visavertis išgyvenimas, persmelkiantis laiką, erdvę aplink mus, mūsų kūnus ir protus“, – teigia kritikė Justyna Stanisławska. Choreografo Maciejaus Kuźmińskio spektaklis yra pasipriešinimo karo nusikaltimams aktas ir solidarumo su Ukraina pareiškimas.
Tarp kasdienybės ir ateities
Belgų trupės „Post uit Hessdalen“ cirko spektaklis „Ballroom“ žaismingai kvestionuoja kasdienybės rutiną ir darbo monotoniją. Sunkvežimyje įkurdintame spektaklyje vienas po kito į dėžę dedami kamuoliukai – iš pažiūros beprasmiškas veiksmas ilgainiui virsta vizualia magija ir priminimu, kad net kasdienybėje galima atrasti grožį ir nuostabą.
Šokio ir šešėlių monospektaklis suaugusiesiems „Kontūrai“ – žmogaus vidinė kelionė į save ir susitikimas su savo tamsiausia tamsa. „Atsigręžti į save – tai pamatyti visą savo širdies turinį… Ir šviesą, ir tamsą. Mes kiekvienas turime savo šešėlį […], tačiau šešėlis – taip pat mūsų dalis“, – teigia režisierė Gintarė Radvilavičiūtė.
Kartais imame ir pakeliame akis į dangų. Ar tikrai žmonės jau buvo išsilaipinę mėnulyje? Galbūt tai neblėstanti svajonė, kuri užtikrina žmonijos progresą? Trupė „Nuepiko“ (Marius Pinigis ir Andrius Stakelė) kviečia į skrydį. Laike, kur daug skubos ir chaoso, mėnulis tampa metaforiška vieta, kurioje galime susitikti su savimi, pažvelgti į save šviesoje ir paliesti mažiau apšviestas vidines gelmes.
Kas toliau?
Matyt, sulaukus jubiliejaus, visada kyla šis klausimas. Todėl kartu su kolegomis iš kitų festivalių diskutuosime, ką reiškia tarptautinis festivalis ne sostinėje. Kaip ir kasmet, surengsime meno rezidenciją, kurios metu kūrėja Liepa Vozgirdaitė plėtos savo ateities garsų viziją. Pristatysime rezidencijoje jau kūrusių garso menininkų vinilinę plokštelę, dedikuotą festivalio 20-mečiui ir Klaipėdai. Susitiksime su būsimais profesionalais šokio judesio seminaruose.
Tuo pat metu atsigręšime ir pamatysime, kad per dvidešimt metų užaugo nauja karta, kuriai nereikia niekur skristi, kuri kuria čia ir dabar. Ką ji papasakos ateities kartoms? Pasiklausyti kviečiame į „Herkaus Kanto“ erdvę, kur Adelė Vozgirdaitė, L. Vozgirdaitė, Jokūbas Sarulis, Donatas Bielkauskas ir Urtė Krutkevičiūtė pristatys savo kūrybinius ieškojimus.
Kas toliau? Matyt, priklauso ir nuo žiūrovų… Susitikime!
***
Tarptautinio menų festivalio „Plartforma“ misija – bendrame kūrybos vyksme suvienyti skirtingų šalių meninę patirtį ir menininkų kūrybos potencialą. Festivalyje pristatomi šiuolaikinio šokio ir teatro, naujojo cirko, garso meno kūrėjai ir jų grupės.
„Plartforma“ festivalis įtrauktas į strateginių Lietuvos festivalių sąrašą, o nuo 2015 m. apdovanotas Europos festivalių asociacijos ženklu „Europe for Festivals / Festivals for Europe“. Festivalį organizuoja menininkų grupė „Žuvies akis“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos rajono savivaldybė, „Prohelvetia“.
Visa programa ir naujausia informacija www.plartforma.lt, feisbuko puslapyje „Menų festivalis Plartforma“. Bilietus į mokamus festivalio renginius platina www.bilietai.lt.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
