Rašė Banga Elena Kniukštaitė
Nuotraukos iš parodos Artūros Valiaugos
Žvilgsnis yra rajus. Jam neužtenka pamatyti žmogų – jis nori jį atpažinti, įvardyti, priskirti kategorijai ir paaiškinti. Susidūręs su tuo, ko negali iškart perskaityti, žvilgsnis retai sustoja: jis ieško vis naujų ženklų, kol nepažįstamas kūnas tampa bent kiek suprantamas ir todėl saugus. Tačiau ką toks troškimas sužinoti pasako ne apie stebimą žmogų, o apie patį stebėtoją?
Volungės Aušros Griškonytės personalinėje parodoje „Eglės virsmas žalčiu. Queer yra šviesa“ Prospekto galerijoje Vilniuje vieni fotografuojami žmonės pasirodo teatrališkai, kitų veiduose – nė menkiausios šypsenos. Fotografijos leidžia žiūrėti, tačiau negarantuoja, kad žiūrovas gaus trokštamą atsakymą. Queer nėra viena tapatybė ar vienodas patirties modelis, o šiuo žodžiu apibūdinama bendruomenė pernelyg didelė ir įvairi, kad ją būtų galima sąžiningai sutalpinti į vientisą naratyvą. Mėginimas bet kokia kaina surasti nuoseklumą reikštų pakartoti tą patį klasifikavimo gestą, kurį paroda verčia kvestionuoti. Todėl ir pačią parodą panorau aptarti fragmentais – penkiomis išvadomis apie išraišką, bendruomenę, klasifikavimą, skausmą ir matymą.
Apie išraišką
Beveik nė vienas V. A. Griškonytės fotografuojamas žmogus nesišypso. Tačiau tai nėra fotografijų emocinio krūvio stoka – veidas sulaiko tik dalį informacijos. Stovintys subjektai rodo visą save. Deadpan (liet. neutrali, akmeninė) išraiška jų veiduose iš pirmo žvilgsnio gali priminti abejingumą žiūrovui. Nors daugelyje fotografijų žmonių laikysena visiškai santūri, kai kuriose net ir teatrališkos pozos, primenančios pin-up modelius, tampa antraeilės. Frontali kompozicija tarp žiūrovo ir subjekto sukuria neišvengiamą akistatą. Net menkiausios šypsenos nebuvimas reiškia atsisakymą žiūrovui sukelti socialiai patogų jausmą, jį nuraminti ar pasirodyti simpatiškam. Išraiška palieka daug erdvės spėlioti – ar tai orumas? Įtampa? Nuovargis? Galima teigti, kad būtent ši erdvė sukuria labai specifinį diskomfortą žvelgiant į fotografijas. Imi kvestionuoti savo paties santykį su visuomenės normomis. Subjektų žvilgsnis priverčia žiūrovą ne tik spoksoti atgal, mėginant primesti ar kitaip iškrapštyti prasmę, bet kartu ir atsigręžti į giliai įsisavintą, neretai heteronormatyvų socialinį kompasą. Todėl, apžiūrėdama fotografuojamą žmogų, ne vieną kartą pati pasijutau jo stebima. Toks žvilgsnio galios persiskirstymas leidžia galvoti apie pačioje parodoje pasikartojančią įtampą: galimybę likti nematomam ir nepripažintam, tačiau kartu būti pernelyg atidžiai stebimam dėl kitoniškumo.
Apie bendruomenę
Trijose ciklo „Geltona. Žalia. Raudona“ fotografijose drago karalienė į blankų peizažą įžengia su ekstravagantiškais trispalvės spalvų apdarais. Šie trys atskiri kūriniai, kuriuose dalyvauja tas pats subjektas, sukuria estetiškai patrauklų triptiko ritmą. Tiek žmogaus poza, tiek fonas iš esmės statiški. Vienintelis kintamasis – įvaizdis. Pirmoje nuotraukoje geltonas įvaizdis santūriausias, jis net primena kasdienę sportinę aprangą. Antroje žali drabužiai atrodo hibridiškiau, puošniau. Galiausiai raudonas apdaras įgauna tam tikro teatrališkumo, o feminizuotas audinio siluetas čia aktyvuoja androginiškumą ar drago subkultūros estetiką. Spalvų seka kartu tampa didėjančiu matomumu ir drąsėjimu – užsimezga savotiška performatyvumo hierarchija. Dar įdomiau cikle atsiskleidžia akivaizdus pasirinkimas naudoti Lietuvos trispalvę kaip simbolį. Nors ji, vis dėlto, nėra vientisa ar aiškiai įvardyta – ją iš trijų atskirų kūnų mintyse sudeda pats žiūrovas, tad leidau tai padaryti ir sau.
Paprastai valstybės spalvų drabužių vilkėjimas siejasi su tapatybės pasisavinimu ir įkūnijimu, bet kūriniuose tai man priminė teisės į tautinę tapatybę afirmaciją. Patronizuojanti potekstė, kad „visi esame Lietuvos vaikai“, pernelyg ciklą susiaurintų. Atrodo, kad drago estetika ir nacionalinis simbolis galėtų konfliktuoti. Juk imantis net švelniai nacionalistinės retorikos įprasta pasitelkti, pavyzdžiui, konvencinius šeimos vaizdinius. Tačiau kas nutinka, kai vaizdinys greta vėliavos spalvų yra neheteronormatyvus? Volungės trispalvė nepraranda savo jungiančios funkcijos – ji tik išplečia jos žymimos bendruomenės ribas. Šis faktas leidžia teigti, kad egzistuoja tariamai savaime suprantamos tautos vienybės ribos. Konfliktas kyla ne tarp drago estetikos ir trispalvės – fotografijose jo tiesiog nėra. Jis kyla žiūrovo kultūrinėje vaizduotėje, kurioje tautiškumas vis dar neretai siejamas tik su reprodukciniu tęstinumu ir aiškiais lyčių vaidmenimis. Cikle subjektas neprašo leidimo būti įtrauktas į tautinę bendruomenę – vilkėdamas jos spalvų drabužius, jis pasirodo kaip jau esantis jos dalimi.
Apie klasifikavimą ir atpažinimą
Atpažindami žmogų, pirmiausia akimis ieškome jo veido. Cikle „Ana–anas“ rodomi tik veidas, kaklas ir nuogi pečiai. Drabužių nėra, o trumpos šukuosenos nesuteikia vienareikšmių lytinės tapatybės nuorodų. Fotografijos nespalvotos, taigi eliminuojama ir spalvų kuriama nuotaika. Fonas visiškai neutralus, todėl vaizdai primena kone antropologinę tipologiją ar lakonišką dokumentaciją. Iš pažiūros viskas labai paprasta. Tačiau nors veidas parodomas maksimaliai aiškiai, nuo pirmos akimirkos ima strigti atpažinimo mechanizmas. Žvelgiant į portretus, pradinis ir labai primityvus mano instinktas buvo ne klausti, ar žmogus man pažįstamas, o identifikuoti lytį. Ėmiau svarstyti, kad žmogaus klasifikavimas ir žmogaus atpažinimas yra du visiškai skirtingi, nors ir lengvai tarpusavyje maišomi veiksmai. Akys karštligiškai ieškojo žandikaulio formos, antakių, kaklo, pečių pločio – bet ko, kas leistų patikimai konstatuoti, kad matau konkrečios lyties atstovą. Itin svarbi deadpan išraiška, pasikartojanti ir kituose Volungės kūriniuose, nedavė jokios mitinės charakterio informacijos. Taip likau viena pati su savo išmoktais klasifikavimo įpročiais. Šis žvilgsnio procesas pasirodė neteisingas fotografuojamųjų atžvilgiu. Frustraciją sukėlė ne patys subjektai, o mano pačios negebėjimas išbūti be aiškaus atsakymo. Vos žmogus neatitiko lengvai atpažįstamo moteriškumo ar vyriškumo vaizdinio, jo išvaizdą ėmiau traktuoti kaip sprendžiamą rebusą. Tačiau juk neįskaitomumas nėra subjekto trūkumas. Problema atsiranda, kai socialines kategorijas, galinčias padėti žmogui įvardyti save, žiūrovas paverčia tariamomis dėžutėmis, į kurias svetimas individas turi tilpti prieš gaudamas teisę būti tiesiog matomas. Žinoma, kategorijos nėra iš prigimties smurtinės. Tačiau smurtinis tampa reikalavimas, kad kitas žmogus būtų mums nedelsiant ir vienareikšmiškai perskaitomas. Tai jau ne žiūrovų teritorija. „Ana–anas“ tik išviešina mūsų poreikį kontroliuoti tapatybę.
Apie skausmą
„Žydėjime“ gėlės išauga ne iš žemės, o tarp dviejų surandėjusių dilbių. Smulkūs stiebeliai ir odoje išlikusios linijos beveik susilieja į vieną ornamentą, todėl iš pradžių sunku atskirti žydėjimo ir gijimo pažadą nuo patirto skausmo žymių. Gėlių metafora kartu sušvelnina vaizdą, paverčia jį estetiškai pakeliamu žiūrovui. Tai vienas emociškai intensyviausių parodos kūrinių ir vienintelis, kuriame skausmas pasirodo taip tiesiogiai. Fotografija nepasakoja apie randų priešistorę, tad būtų neteisinga ją automatiškai priskirti queer patirčiai. Vis dėlto kūrinio vieta ekspozicijoje palieka klausimą – ar visuomenė leidžia queer žmogui tiesiog būti, ar pirmiausia reikalauja jo kančios kaip pasiaiškinimo ar įrodymo? Su svetimu skausmu siūlau pabūti pačiam skaitytojui.
Apie matymą
Iš tolo ciklo „Nematomi“ fotografijos atrodo visiškai juodos. Tačiau ilgiau į jas žiūrint ima ryškėti žmonių kontūrai. Norint juos pamatyti, tenka prieiti arčiau, keisti žiūrėjimo kampą ir palaukti, kol akys prisitaikys prie tamsos ir kintančio apšvietimo. Beveik juodame paviršiuje pirmiau gali išvysti savo atspindį nei fotografuojamą žmogų. Subjektai čia nėra tiesiog nematomi – vaizdavimo būdas kontroliuoja, kiek jų leidžiama išvysti. Šis atsisakymas būti nedelsiant perskaitytam mano akyse ciklą paverčia centriniu parodos momentu. Vienur subjektai nesišypsodami atsisako nuraminti žiūrovą, kitur jų veidai nepasiduoda lyties klasifikacijai, o „Nematomi“ galiausiai atima net aiškų kūno vaizdą. Fotografija žmogų ne tiek parodo, kiek pristabdo mūsų įprotį pasisavinti jį žvilgsniu. Matomumas nėra besąlygiškas ir saugus gėris. Parodos pavadinimas skelbia, kad queer yra šviesa, tačiau „Nematomi“ primena, kad šviesa ne tik išryškina, – ji gali apnuoginti, sekti ir paversti kūną viešu reginiu. Galbūt priėmimas prasideda ne tada, kai pagaliau išmokstame aiškiai matyti ar įvardyti kitą, bet tada, kai nustojame reikalauti, kad jis mums būtų visiškai matomas.
Ne kiekvieną žmogų reikia ištraukti į šviesą. Kartais priėmimas prasideda tamsoje – pripažįstant teisę ne tik pasirodyti, bet ir pasislėpti. Galbūt todėl neapykantos apimtos visuomenės akyse toks nekenčiamas veiksmas – demonstruotis – iš tiesų tėra teisė pasirodyti savo pasirinktomis sąlygomis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
