Kalbino Augustė Radzevičiūtė
Menininkas, kuratorius ir rašytojas Aleksei Borisionok gyvena ir dirba Vienoje, tačiau su Lietuva jį sieja sena pažintis: dar praėjusio dešimtmečio pabaigoje jaunas baltarusis studijavo Vilniuje, Europos humanitariniame universitete. Sako, būtent čia pirmą kartą supratęs, ką iš tiesų reiškia šiuolaikinis menas.
Šiais metais į Vilnių A. Borisionok atvyksta ne susipažinti su šiuolaikiniu menu, o kuruoti parodą. 16-ojoje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’26“ jam patikėta skulptūrų, instaliacijų ir performansų paroda „Takas“. Spalio 1–4 d. joje kūrinius pristatys vienuolika skirtingų šalių menininkų.
Su Aleksei’umi kalbamės apie parodą, kuri netikėtai išėjo trapi ir švelni, ir tai, kaip kūriniai atrenkami pasikliaunant intuicija. Dar apie tai, ką reiškia kurti kultūrą, kai negali sugrįžti namo.
– Lietuva ir Baltarusija ne taip toli viena nuo kitos, tačiau politiniai ir kultūriniai skirtumai labai ryškūs. Ar į Vilnių atvykote ieškodamas kitokių patirčių?
– Praėjusio dešimtmečio pabaigoje atvykau į Vilnių studijuoti Europos humanitariniame universitete. Jaunam baltarusiui tai buvo nepaprasta galimybė gauti rimtą humanitarinį išsilavinimą. Susidomėjau kritikos teorija, šiuolaikiniu menu, kinu. Būtent Vilniuje supratau, koks yra ir gali būti šiuolaikinis menas, kokios stiprios institucijos ir savarankiškos platformos gali veikti nedideliame mieste ir šalyje. Grįždamas mėginau idėjas, kolegų mąstymo būdą parsivežti į gimtinę.
Studijas tęsiau Stokholme, paskui – Vienoje. Čia gyvenu ir dabar. Gana ilgai ir daug dirbau Baltarusijoje – buvo sudėtinga politinė situacija, mėginau veikti kaip kuratorius, organizatorius, redaktorius. Po 2020-aisiais vykusių masinių protestų prieš suklastotus prezidento rinkimų rezultatus, kaip ir daugelis aktyvių kolegų iš kultūros lauko, į šalį grįžti nebegalėjau. Kai kurie mano kolegos iki šiol uždaryti Baltarusijos kalėjimuose.
Pastarąjį kartą Minske lankiausi 2021-ųjų sausį, beveik prieš šešerius metus. Buvau didelės parodos Kyjive, erdvėje „Mystetskyi arsenal“, kuratorius. Parodoje dalyvavo ir menininkas Alesius Puškinas. Netrukus po parodos jis buvo įkalintas Baltarusijoje, mirė kalėjime. Keliauti po šio įvykio nebesaugu.
Namais dabar vadinu ne vietą, o žmones: draugus, kolegas, bendraminčius. Mano bendruomenė driekiasi nuo Vilniaus per Varšuvą iki Berlyno ir kitų Europos vietų. Toks yra dabartinis mūsų, baltarusių, būvis.
– Esate pakviestas kuruoti mugės „ArtVilnius“ parodą „Takas“. Kokį sumanymą pateikėte rengėjams?
– Kvietimas mane sužavėjo – į Vilnių visada su malonumu grįžtu. Paskutinįkart dirbau Nacionalinėje dailės galerijoje, su bendraautore Antonina Stebur kuravome parodą „Sutrikus tai tampa apčiuopiama“. Parodoje kalbėjome apie kolonializmo infrastruktūras ir materialumą. Karas prieš Ukrainą – akivaizdus, tačiau kokios infrastruktūros jį iš tiesų įgalino? Geografija driekiasi nuo Centrinės Azijos per Rytų Europą, iki Baltijos šalių.
Šiemet man labai patiko rengti parodą, kurioje menininkai kviečiami dalyvauti atviruoju kvietimu. Ši didžiulė privilegija leidžia pamatyti, ką iš tikrųjų kuria ne tik Lietuvos, bet ir regiono menininkai. Tam tikrų parametrų – didelio mastelio – kūrinius: skulptūras, instaliacijas galima eksponuoti ir lauke, ir viduje. Parodos pavadinimas „Takas“ – gana platus, bet man jis patiko, – rengiame ne tyrimu paremtą muziejinę parodą, o gyvą, kylančią iš menininkų praktikos. Norėjau parodyti, kaip skirtingai, bet kartu ir savitai, itin konkrečiais būdais galima susitaikyti su šio pasaulio pražūtimi.
Mane patį nustebino, kokia trapi, subtili, netgi švelni ši paroda. Joje daug kasdienių, pramoninių, infrastruktūrinių medžiagų, bet jos byloja apie labai gilius, skausmingus, dramatiškus dalykus, kuriuos diktuoja gamta ir kraštovaizdis. Takas, kuriuo einame kartu su menininkais, gana tamsus: per mišką su nuodingais augalais, per ribines erdves, kur net kavos aparatas gali į tave kreiptis, pro gedului skirtas vietas, sakralias erdves, pro apleistas pramonės teritorijas. Tai takas per tamsą. Einame per griuvėsius mąstydami apie tai, kaip išgyventi tamsiais laikais, o skirtingi objektai ir idėjos šiame kelyje padeda orientuotis.
– „Tako“ tema ir tamsa intriguoja. Kokių menininkų darbus parodoje pamatysime?
– Dauguma jų gyvena ir kuria Lietuvoje, tarp jų – ir tremtyje Vilniuje gyvenanti baltarusių menininkė Katsiaryna Miats. Savo priverstinio persikėlimo patirtį ji pasakoja pasitelkdama šeimos archyvą ir antidepresantų pakuotes, šitaip savo trauminei patirčiai suteikdama netikėtą, labai asmenišką balsą. Parodoje dalyvauja ir ukrainietė Mariia Kulikyvska. Jos kūryba dažnai tiesiogiai kalba apie karo, persikėlimo, kartų ir motinos patirtį. Šiai parodai ji parengė kitokį darbų ciklą – iš pirmo žvilgsnio patrauklesnį, bet, iš arčiau žiūrint, itin dramatiškos, įtampos kupinos vizualinės kalbos. Kūriniai tampa indu priverstinį persikėlimą ar atskirtį patyrusių jos tėvų ir senelių istorijai pasakoti.
– Ar sunku išrinkti geriausius, kai gaunate šimtus paraiškų?
– Apskritai esu gana griežtai nusiteikęs prieš atvirus kvietimus. Ši priemonė mene yra gana žiauri – kultūros darbuotojai praleidžia begalę laiko rašydami paraiškas, o galimybių būti atrinktiems – nedaug, lieka vos saujelė laimėtojų, konkurencija milžiniška. Laikas, energija, idėjos ir darbas, kurį žmonės aukoja, mane tiesiog slegia. Tačiau kai kuriais atvejais šis metodas vis dėlto yra pateisinamas. „Tako“ paroda, manau, yra kaip tik toks atvejis.
Peržiūrint paraiškas daug lemia intuicija – svarbu, kas atrenka menininkus. Aš visada turiu mintyse geografinę ir lyčių pusiausvyrą, skirtingas patirtis ir požiūrius. Skaičiau paraiškas be aiškios vizijos, ko siekiu, tiesiog žiūrėjau, ką įmanoma pastatyti, kokie darbai tarpusavyje siejasi. Reikia turėti mintyse ir technines sąlygas: vienų darbų medžiaga tinka juos eksponuoti lauke, kitus – tik viduje. Tačiau kartoju: iš esmės tai labai intuityvus procesas.
– Ką norėtumėte, kad žinotų jaunas parodų kuratorius, tik pradėjęs eiti šiuo keliu?
– Svarbiausia kuratoriaus savybė man – smalsumas. Būti smalsiam – vadinasi, kelti klausimus atsižvelgiant į sąlygas, kuriomis tuo metu gyveni: kodėl kas nors veikia būtent taip, o ne kitaip? Taigi reikia turėti drąsos pajudinti daiktus ir reiškinius, pažinti žmones ir kontekstus. Keliauti, judėti. Giliausia prasme – nuolat klausti savęs, kodėl aš čia, ką darau ir kokiais keliais toliau privalau eiti. Tai svarbu ir politine prasme.
Menas man ir patinka, nes tai labai specifinė medija, galinti atspindėti, jungti savyje ir permaišyti įvairias žinias, suteikti mums naujų idėjų apie pasaulį, kasdienybę, politiką, ekonomiką. Būti smalsiam – vadinasi, įsitraukti į tai, kas sudėtinga, į įtampas. Tad gal ir ne patarimas, veikiau nuojauta apie tai, kas yra geras kuratoriaus darbas. Žinoma, esama ir įprasto profesinio kelio, bet mūsų lauke – daug puikių žmonių, atėjusių iš visiškai netikėtų kontekstų, geografijų, ankstesnių profesijų. Kuo tokių smalsuolių daugiau, tuo meno laukas stipresnis ir tvaresnis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
