Nebandyk lietuvės Joanos lyginti su Kate Bush. Daugeliui tai būtų komplimentas, jai – nemalonus sulyginimas. Aštuntus metus Londone gyvenanti ir savo muzikos grupę “Joana and the Wolf” turinti jauna moteris ten atvažiavo ne lengvesnio gyvenimo ieškoti. Priešingai. Kai jau panašu, kad grupei sekėsi ir apie juos pradėjo rašyti net madingiausi pasaulinio lygio žurnalai, viskas staiga aprimo. Dabar aišku kodėl, atsikračiusi senojo rokenrolinės mergos įvaizdžio, o kartu ir visos vadybininkų ir padėjėjų gvardijos, Joana tylėjo, kol dabar pagaliau ir vėl pradeda lįsti į dienos šviesą kartu su savo Vilku. Nors kūryba, kaip sako ji, niekada nebuvo sustojusi.
Kokie pasikeitimai tavo gyvenime nuo pastarojo karto, kai kalbėjomės (kažkur prieš 3 m.)?
Trys metai netelpa mano galvoje. Ta proga perverčiau nuotraukas, darytas prieš 3 metus. Oi, pasirodo, daug kas pasikeitė. Aš pasikeičiau. Vilkas pasikeitė. Aš jį užmušiau ir padariau iš jo gražius kailinius. Tačiau jis nemirtingas, prisikėlė. Mažiausiai keturis kartus pakeičiau savo gyvenamąją vietą, o Londone tai yra tas pats, kas pakeisti visą gyvenimo būdą. Dar pakeičiau plaukus. O jei ant galvos pokyčiai, tai ir galvoje. Ar čia tik man taip atrodo?
Man irgi taip atrodo. O tai kas naujo su grupe “The Wolf”?
Vilkas suvalgė rokenrolą ir jis vis dar jaučiasi alkanas. Nuėjo kito maisto ieškoti. Pasikeitė mūsų garsas. Kai čia atvykau norėjosi paragauti Rytų Europai uždrausto vaisiaus, tad ir mūsų garsas atspindėjo mano tuometinį alkį kažkam labai sūriam.
Tačiau greitai prasidėjo kūrybinis susidėvėjimas – vienokią muziką girdėjau savo galvoje, kitokią nešdavau publikai. Tad į išorę pradėjau traukti savo tikrąsias įtakas (Rytų Europos folklorą ir klasikinės muzikos elementus), kurių anksčiau tarsi gėdijausi. Atrodė taip ne cool savo įkvėpimu vardinti tai, kas nesusiję su rokenrolu. Anglai mus dabar pakrikštijo dark art pop grupe.
Keistis iš pagrindų sudėtingas procesas.
Buvo sunku, tačiau sunkiau buvo su užkulisine infrastruktūra: vadybininkai, teisininkai, agentai, prodiuseriai. Po mano pasikeitimų su vadybininku išsiaiškinom, kad mums nepakeliui. Dėl to praradau ir visus jo “dovanotus” agentus bei teisininką. Viskas sustojo apart kūrybos. Šiandien turim naują komandą. Ieškosim vilkui naujų miškų.
Kokie įspūdžiai iš pastarųjų koncertų su grupe?
Ypatingai patinka groti “Favela Chic” Rytuose. Be to, ten mus be galo myli ir klubo interjero dizaineris nuolat nepatingi sukurti kokią nors beprotišką scenografiją mūsų koncertui. Pastarąjį kartą ant didžiulio plakato su Šv. Šeimyna, Jėzui jis nupiešė vilko galvą. Ten vyko ir mūsų vaizdo klipo pristatymas. Viskas buvo papuošta obuoliais. Koncerto metu išsikarščiavusi pradėjau juos mėtyti. Gerai, kad nei vienas negrįžo atgal.
Tu šiaip Kemdeno merga (bent jau buvai). Kas ten naujo? Dar būta gaisrų?
Deja, man to rajono išvengti nepavyksta – ten repetuojame. Po to gaisro sudegė ir Kemdeno širdies likučiai. Ta Londono vieta dabar tapo turistų landyne, ir tiek. Dabar man žymiai labiau patinka groti Londono Rytuose, o gyventi netoli miškų ant kalno megapolio šiaurėje.
Kokie daiktai, žmonės, įkvėpimai šiuo metu tave supa?
Vyriškos skrybelės, tačiau tingiu tokios ieškoti parduotuvėse. Man labiau patinka, kai daiktai patys pas mane ateina. Labai patinka aktorė Isabelle Huppert ir paskutinis jos filmas “The White Material”. Įkvepia neišsemiamas YouTube – eilėje grupės “Kino” įrašų peržiūros. Skaitau žurnalą “Lula”. Be to, labai patiko praeitas “Dazed and Confused” numeris. Taip pat knygos įvairiomis kalbomis, kurias tempiu iš Lietuvos į Londoną. Dabar ant stalo guli Dostojevskis (rusiškai), Dorris Lessing autobiografija (angliškai), Ibseno pjesės (angliškai), žydų istorija (lietuviškai), Mandelstamo poezija (rusiškai), Szymborka (lenkiškai).
Tavo trys ypatingi šios vasaros daiktai.
Supamasis vintažinis arkliukas, apdirbtas pliušu, ant kurio vaikai suposi prieš 60 metų, o dabar aš. Senas “Raleigh” dviratis, ant kurio lakstau vis dažniau. “American Apparel” maudymosi kostiumėlis, nes beveik kasdien dviračiu važiuoju išsimaudyti Hampsteado parko tvenkinyje.
Kokie tavo paskutiniai pirkiniai?
Sena knyga Braitono pajūrio turgelyje… Daugiau nepamenu… Susidaro toks įspūdis, kad vienintelį dalyką, kurį perku kasdien – vyšnios parduotuvėlėje už kampo. Suknelę paskutinį kartą pirkau gal žiemą.
Muzikiniai albumai 2010, kurie jau spėjo tave apžavėti.
Charlotte Gainsbourgh “IRM”. O šiaip vienas prodiuseris man padovanojo USB raktą su tūkstančiais dainų, ten ir paskendau.
Su kokiais žmonėmis bendravai per pastarąsias 48 valandas?
Kadangi nuo visų pabėgau, tai tik varnos parke, vyras ir grupės nariai telefonu.
Ar tau įdomi lietuvių muzikinė scena? Ką išskirtum?
Alina Orlova ir taškas. Talentinga poetė. Be to, šaunuolė, kad nepabėgo iš Lietuvos kaip aš.
Koks jausmas, kai apie save skaitai rokenrolo meka vadinamame žurnale “NME”?
Paprastas. Juk skaitau ne apie save, o apie Džoaną. Žiūriu, kad kokių nesąmonių neprirašytų arba, neduok dieve, nepalygintų su Kate Bush. Nepalygino. Kas jiems atsitiko? Gal apžvalgininkai pagaliau sugrįžo į protą?
Ką apskritai apie tą leidinį manai? Ar yra jame korupcijos? Kai kurios grupės ryškiai yra prastuminėjamos ir giriamos be pagrindo?
Man atrodo, kad jo imperijos laikams po truputį ateina pabaiga. Dabar jį dažniau skaito paaugliai, kurie dar gyvena kokiame atokesniame šalies miestelyje ir nežino, kokios grupes yra cool, kokios ne. Su londoniečiais yra kitaip. Jie renkasi drąsiau ir be patarimų. Be to, jie žino, kad tie, kuriuos jie pasirinks, jau rytoj ir gros jiems gyvai.
Rašė: Inga Norke