Kaip ir kiekvieną mėnesį publikuojame Jono Braškio parengtą muzikos albumų apžvalgą, kurioje pristatome naujausius Lietuvos alternatyviosios muzikos kūrėjų darbus. Tai muzika, kurios reikia klausytis įdėmiai, nes ji… įdomi. Klausytis jos rekomenduojame nurodytose legaliose srautinėse muzikos transliacijų platformose.
KEDROSTUBURAS
KUR SEA VAI
Self-released
„Kedrostuburas“ man vis skambėdavo lyg keistuolis jaunesnysis „Garbanoto“ brolis. Toks lengvai trenktas, lengvai pašėlęs, lyg iš medžio tik ką išskridęs vaikis, kurio niekas jau nebebando sulaikyti, o leidžia jam tiesiog būti savimi, vadinasi, vėl lipti į tą patį medį, iš kurio ir vėl, be abejo, iškris. Iš dalies panašiai skambėjo ir muzika, todėl kartais „Kedrostuburas“ likdavo nuošalyje, vis nesugebėdamas tinkamą minutę atsidurti tinkamoje vietoje. Atsakyti, ar po šio albumo bus kitaip, sunkoka, tačiau malonu matyti juos savoje teritorijoje, kurioje kartu su muzikantais lieka tie, kuriems tikrai patinka grupės muzika. Ne be reikalo jie vadina tai brandžiausiu darbu: patiks jis jums ar nepatiks, telieka asmeninis reikalas, tačiau džiazuojantis šėliojimas tapo vizitine kortele, kuris kartais gali atrodyti nepernelyg rimtas ar daug suteikiantis, tačiau jis grupei yra savas, todėl šiuo atveju albumas gal ir neras itin daug naujų gerbėjų, tačiau jau esančius tik dar labiau suvienys. Galbūt toks rokenrolas „Kedrostuburui“ ir yra priimtiniausias, tačiau ateityje verstis per galvą tikrai reikės, nes linksmumas linksmumu, vakarėlinimas vakarėlinimu, o naujumo norėtųsi. „Kur Sea Vai“ yra lyg finalinis taškas, tam tikras atsiskaitymas etapui, kurį kolektyvui galbūt jau reikėtų baigti, nes, nežinau, gal kartojimas jau virstų virimu savose sultyse. Ar syvuose. Mano nuomone, iš šito skambesio „Kedrostuburas“ jau viską išspaudė, laikas bėga nenumaldomai, jaunesni kolegos neprastai ir be jokių stabdžių kvėpuoja į nugarą. Kartais, tam kad atsinaujintum, reikia tą stuburą sulaužyti, reikia tą kedrą lenkti, reikia neužsistovėti. Tada viskas ateina…
75/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)
TEATRE
SCENES
Self-released
Viktoras Urbaitis, dar žinomas kaip Teatre, ir toliau chameleonizuoja: pirma buvo griežtas techno-, vėliau – ambientinis 10-asis dešimtmetis, dabar – dar nauji bandymai. Viena vertus, reikia spausti dešinę, antra vertus, šioks toks makalavimasis pradeda trigerinti, nes „Scenes“ vėlgi yra didelis darbas su daug ambicijų, tačiau ne itin daug vientisumo, ir jo klausydamasis jautiesi lyg būtum prie Kūčių stalo ir bandytum išragauti visus patiekalus, nors žinai, kad prireiks mezymo. „Scenes“ pilna garsų: dramenbeiso, ambiento, technomuzikos, triphopo ir t. t. Atrodo, kūrėjas nusprendė sudėti visą scenų kaleidoskopą, o scenovaizdis tapo toks margas, kad bendrą vardiklį darosi sunkoka ir rasti. Toks įvairus popuri parodo Teatre alkį nerti į naujus žanrus, juos analizuoti ir dekonstruoti, bet kartais reikia pripažinti, kad paprastumas yra gerokai nuvertinta savybė. „Scenes“ yra šiek tiek per didelis, šiek tiek mažokai suveržtas ir, nors idėjos įdomios, suteikia peno apmąstymams, tiesiog lieka mažoka vietos įkvėpti ir susigaudyti, iš kur, kada ir kaip kažką kūrė šis muzikantas. Tiesa, kitiems tiek turinio gali būti kaip tik ne per daug ir jie norės žingsnis po žingsnio gilintis į kūrinius. Be to, kaip ir sakiau, turinio tikrai netrūksta, Teatre duoda pakankamai mėsos, kad melomanas į ją suleistų savo dantytas ausis. Tačiau šiek tiek glaustumo „Scenes“ tikrai nebūtų pakenkę. Nesakau, kad reikia grįžti prie ankstesnio skambesio, galbūt geriau būtų apsistoti ties vienu, kad kūryba albume įgautų sklandumo, nesiblaškytų nuo vieno prie kito ir labiau galėtum sugaudyti logiką tarp scenų.
74/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“, „Soundcloud“)
SKAFANDRAS
PELENYNAS
Self-released
„Skafandras“ skamba kaip nedidelis projektas, kai laisvu nuo savo pagrindinių veiklų laiku susirinkę keli bendraminčiai pažaidžia su naujesniu skambesiu, nekeldami sau nei pernelyg didelių lūkesčių, nei pernelyg didelių ambicijų (nenuostabu, kad jos nariai dirba su tokiais kolektyvais kaip „Homechestra“ ar „Abudu“). Su tokiu projektu pavyksta išvengti streso, o klausytojai galbūt net šiek tiek rafinuotesni. Taigi „Skafandras“ sujungia stoner roko tradiciją su postroku ir išeina ne itin intensyvus, net leisiu sau pasakyti, visai lengvas variantas, kuriame pirmą vietą užima muzikinės frazės, tačiau jos neprispaudžia prie žemės ir neneša į kosmosą. Savotiškai pasiūloma komfortiška zona, kurioje nėra kažko labai sprogdinančio, masyvaus ar stebinančio, tiesiog keli vaikinai pasidžiaugia naujais eksperimentais, net jei jūs tokių eksperimentų esate girdėję. Paprasta ir malonu. Vis dėlto, žinant, ką mano anksčiau minėti žanrai gali pasiūlyti, aš suprantu, kad „Skafandras“ dar tik padrumstė vandenį, o ne nėrė į gelmes stačia galva, taip sakant, tik sumirkė savo skafandre paslėptas kojas. EP sudarančiuose trijuose kūriniuose yra smagių idėjų, bet jos dažnai skamba dar nuogokai, taigi tikriausiai reikės laukti, kol bare bones pakeis full body armor. Tačiau reikia pridurti, kad koncepcija yra, idėja yra, todėl smagu, kad net rečiau dėmesio sulaukiantys žanrai gali duoti tokį rezultatą. Galbūt tai atvers duris ir kitiems kažko naujo ieškantiems kolektyvams. Nors albumas vadinasi „Pelenynas“, barstyti pelenų tikrai nereikia.
74/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)
GOOD SKILLS
VA / SECRET STASH
Good Skills
eidybos įmonė „Good Skills“ švenčia savo ketverių metų sukaktį ir ta proga šast – šešetas remiksų iš po šios firmos skverno. Jei esate susipažinę su „Roe Deers“, Shurmin Nikitos ar kitų „gerai įgudusiųjų“ kūryba, ši kompiliacija nenustebins. Iš esmės tai rinkinys skambesio, kuris lydėjo „Good Skills“ visus tuos metus, savotiškas stilistikos koncentratas, leidęs jiems tapti išskirtiniams ir sujungti tuos, kuriems lėtesnis ritmas, emocija ir tąsesnis skambesys yra priimtinesnis už aštrų kapojimą ir intensyvų įsitraukimą. Net galite šį rinkinį padovanoti tam, kas su „Good Skills“ nelabai susidūręs, – jis susidarys tinkamą įspūdį. Tačiau net tokiame, sakykime, konservatyviame rinkinyje atsiranda kūrinys, kuris nustebina, ir man tai buvo Venice Arms sukurtas „Roe Deers“ kūrinio „Never Ending“ (nieko nepadarysi, patinka man tas intensyvus tempas). Greičiausiu „Good Skills“ istorijoje įvardytas gabalas pasižymi pikta atmosfera ir keista 10-ojo dešimtmečio nostalgija, nors ir šiek tiek iškrinta iš bendro konteksto, mane visada jaudina rasti kažką keisto ir „ne iš tos operos“, ypač tuomet, kai stilistiškai pats rinkinys skamba labai vientisai, aiškiai ir netgi savotiškai pragmatiškai. „Secret Stash“ yra smagi kompiliacija: neįpareigojanti, atpalaiduojanti, duodanti „gerai įgudusiųjų“ comfort food’o ir pakviesianti jus į dar ne vieną diskoteką, kurios, patikėkite, tikrai geros. Taigi ištraukite viską, kas galima, ir visa kita iš savo slėptuvės, užsimeskite ką nors (ant viršaus) ir pasiruoškite trepsėti. Tam itin gerų įgūdžių nereikia – tuo jau pasirūpinta.
80/100 („Bandcamp“, „Soundcloud“)
FUME
MASS
Suru Records
Maksimiliano Opriškos muzikai reikia pasiruošti, t. y. žinoti, kad šiaip tep lep jos nepaklausysi, jokiu būdu nepavyks to padaryti po vieną kūrinį, o ir vieno, dviejų ar trijų kartų toli gražu nepakaks. Ir vis tiek, net ir pasiruošus, jo darbas tave prislegia taip, kad vienintelis dalykas, kuris gali padėti, yra Mišios. Va, toks juokelis, tačiau jame yra toli gražu ne krislas, o visas ledkalnis tiesos. Šiuolaikinė akademinė (ar link akademinės) muzika gal ir nėra mano stipriausia pusė, tačiau nesižavėti tuo, ką kuria šis menininkas, man tiesiog neįmanoma. Jo muzikoje telpa viskas: kosmosas, visata, Didysis sprogimas, tačiau viskas taip sukoncentruota į vienos valandos įrašą, kad atsikvėpti vargu ar bus laiko. Taip, jame daug įtakų ir sąskambių, kuriuos jau yra naudoję šiuolaikiniai klasikai (Fume nuo to nebėga), tačiau koncepcija ir jos vientisumas paperka nuo pirmųjų akordų, kurie užgniaužia gležnas ausytes, o giedantis choras „Jauna muzika“ šį įspūdį dar pastiprina. Tiesa, jei jau klausėte ankstesnių Fume įrašų, tikrai žinote, ko tikėtis, nes niekas čia naujų planetų neatranda, tačiau ir be to kelionė yra kvapą gniaužianti. Prisipažinsiu, kad negaliu ir, dar svarbiau, nenoriu išskirti nė vieno kūrinio, pernelyg vientisas yra šis opusas, pernelyg skirtingi elementai susideda į vieną, o kolosalumas yra „Mass“
stiprybė. Ar paprasta klausyti? Na, nepaprastauti mes čia susirinkome, todėl albumui reikės tam tikro nusiteikimo, galų gale atsiriboti nuo aplinkinių trikdžių, kad tai virstų ne fonu, o patirtimi. Stipru, stipru, stipru, o jūsų nuolankiam tarnui, t. y. man, spėju, dar reikės ir Mišias užsisakyti. Dėl šventos ramybės, nes ko jau ko, bet ramybės „Mass“ tikrai nesiūlo.
95/100 („Bandcamp“)
){kind=link}