Mintys apie MO muziejaus didžiąją parodą „Gen Z. Viskas vienu metu“
Rašė Banga Elena Kniukštaitė
Nuotraukos Ryčio Šeškaičio
Atsidarius naujausiai MO muziejaus parodai „Gen Z. Viskas vienu metu“, be abejo, pajutau poreikį joje apsilankyti. Juolab kad mielas širdžiai MO muziejus buvo kone pirmasis laiptelis vystant mano Lietuvos šiuolaikinio meno suvokimą. Tačiau ši paroda kiek kitokia – joje pristatomos tik dvi lietuvės menininkės ir aštuoniolika menininkų iš užsienio. Turbūt labiausiai mane sudomino didžiosios parodos tarptautiškumas, nors ir turinys bei tema gana poliarizuojantys. Ironiška, mat pačioje parodos anotacijoje akcentuojama, kad ji „mėgina mažinti augančius kartų skirtumus“.
Dabar įsivaizduokite mane, žengiančią į parodą „Gen Z. Viskas vienu metu“. Žinoma, kad einu su lūkesčiais, abejonėmis ir, galiausiai, guviu jauduliu. Čekų kuratoriaus Michalo Novotný vizija sukompiliuoti dvidešimt menininkų padengiant įvairiausius kartos savitumus pasirodė ambicinga – Z karta, kaip ir bet kokia kita, yra unikali, su savais subtilumais. Tai pristatoma ir paaiškinama pirmoje salėje: atvirumas ir jautrumas, sugrįžusios geopolitinės įtampos, agresyvus kapitalizmo fonavimas, nuolatinės tapatybės paieškos, eskapistinės tendencijos, skaitmeninis amžius. Galiu pripažinti, kad taip, kiekviena ši dedamoji atspindi kartos paveikslą.
Jau pirmoje salėje buvo galima suprasti, apie ką yra parodos architektūra, kurta Gabrielės Černiavskajos. Suapvalintos pieno baltumo sienelės kūrė labirinto įspūdį. Priešingai nei daug atviresnės ir vientisu naratyvu grįstos praėjusios didžiosios parodos „Amžinai laikina“ erdvės, „Gen Z. Viskas vienu metu“ lankytojui siūlo fragmentiškesnį pasakojimą – kaip ir pertvaromis suformuoti „kambariukai“, kurių kiekvienas skiriamas vienam menininkui. Skirtingi autoriai tyrinėja skirtingas temas, liečiančias anksčiau mano išskirtus kartos aspektus. Todėl linijinio pasakojimo parodoje nėra. Viena vertus, tai logiška, nes bet kokia karta yra kaip tinklas, mozaika, kurią atskleisti linijiškai ir be minimaliausio generalizavimo tiesiog neįmanoma. Tačiau, manau, fragmentiškumas taip pat prisidėjo prie kūrinių krūvio suvienodinimo.
Netaktiškas leidimasis gilyn
Pradėti kalbėti apie patį parodos turinį galiu vis dėlto jau nuo pirmųjų žingsnių. Apsupti pagrįstomis, bet kiek pateisinimais dvelkiančiomis įžanginėmis anotacijomis, salėje akiplėšiškai iškabinti slovakų tapytojos Dominikos Kováčikovos kūriniai. Teptuko išglostyti, simbolių kupini iš pažiūros mergaitiški siužetai pristatomi kaip keliantys aktualių klausimų apie mielumo seksualizavimą, objektizavimą, brendimo patirtis. Kaip linijinio pasakojimo neturinčiai parodai ekspoziciją pradėti kūriniais, liečiančiais brandą, atrodo nelogiška – jei iš anksto spręstume, kad už šio pasirinkimo buvo toks pamąstymas.
Vis dėlto, man pasirodė, kad pradėti parodą būtent šios menininkės darbais ne itin tinka. Nors kūriniai ir turi gilių, prasmingų poteksčių, jie tikrai daug įdomiau atsiskleistų parodos viduryje ar net mažesnio mastelio ekspozicijoje. Net ir perskaičius skrupulingą D. Kováčikovos kūrybos paaiškinimą, tapybos darbai parodos pradžioje žiūrisi kaip iš dalies fetišistinis turinys, užduodantis nerimtą, vienplanį toną ne tik apie „Gen Z. Viskas vienu metu“, bet ir apie pačią kartą. Kad ir kokios kontekstinės, konceptualios glūdumos suptų bet kokį vaizdą, matoma tai, kas matoma. Vaizdas kalba už save. Šiuo atveju aliuzijos į lolitiškus personažus, erotika be būtinybės mėgina kelti klausimų apie socialines problemas, o tai nuoširdžiai atrodo ne tik ne laiku, bet ir ne vietoje.
Savo skeptišką požiūrį išsinešiau ir į kitas parodos saleles. Man jos tonas buvo užduotas. Tik paėjusi toliau kiek nustebau – pasimatė parodos fragmentiškumas, nes nuo visiškai nesubtilios jos pradžios buvo galima pajusti perėjimą iki technologijų ir sudėtingesnių egzistencinių klausimų. Lenkijos menininkių Weronikos Wysockos ir Oksanos Pawełko kurtas filmas paliečia Z kartai taip būdingą perdegimą ir individualumą. Savotiškai su filmu siejasi W. Wysockos skulptūros ir metalo darbai – medžiagos prigimties ir tikrovės, gyvybės neišbaigtumo nagrinėjimai salėje tampa temine kryžkele. Lengvi, organiškų formų skulptūriniai objektai greta siurrealistinio filmo įnešė tam tikros šviesos ir net optimizmo, taip subalansuodami erdvę.
Moteriškumo architektonika
„Gen Z. Viskas vienu metu“ toliau mane maloniai stebino. Į akį ypač krito estės Sarah’os Nõmm tekstilės kūriniai – juose atsigręžiama į moters kūno vaidmenį istoriniame kontekste, su galios santykiais, socialiniais nuostatais siejant korsetą ir plaukus. Tiesą sakant, neįsivaizduočiau tinkamesnės medijos siekiant įkūnyti minimas temas. Verpimo, vėlimo, audimo technikos kūriniams priduoda tam tikro grubumo. Jis perduoda įtampą, kuri per amžius supa kūno disciplinavimą per aprangą, institucijas ir kitus faktorius. Ne ką mažiau svarbūs S. Nõmm plėtojamos intymumo sampratos tyrinėjimai pasitelkiant lovos rėmą. Lankytojas taip perkeliamas į miegamojo erdvę, kuri paprastai suvokiama kaip saugi ir intymi. Tačiau tolygiai ji gali tapti agresijos ir smurto zona, kurioje viskas priklauso nuo esančių subjektų.
Kūno nefiziškumo tema pasirodė aktuali vien savarankiškai, menininkei skirtoje salelėje. Ji dar aktualesnė tampa parodos kontekste, turint omenyje, kad dabartinėje visuomenėje Z kartos atstovams būdingas gyvenimas po didinamuoju skaitmeniniu stiklu. Daugeliui jaučiamas poreikis dokumentuoti savo gyvenimą, o ypač savo išvaizdą. Paklusnumas grožio standartams sekinantis kaip niekad iki šiol. Stebint S. Nõmm kūrinius, sunku atsiriboti nuo minties, kad kūno kontrolė šiandien yra intensyvi, bet ji įgauna dar vieną sluoksnį – persikelia į skaitmeninę erdvę. Kūnas ne tik patiriamas, bet ir nuolat stebimas, vertinamas, koreguojamas.
Didelį įspūdį paliko lenkės Helenos Parys kūryba. Parodoje pereinant į tapatybės tyrinėjimų sluoksnį, menininkės realistinė maniera padėjo tiksliai įkūnyti išgalvotus alter ego. Tapatybės kismas salėje varijuoja tarp naivuolės ir fatališkos moters, atitolusios paslaptingosios ir koketės. Apnuoginta moters figūra, atsispindinti kompiuterio ekrane, abejingas jos žvilgsnis į žiūrovą kūrinyje „Gundytoja“, rodos, susitaiko su neišvengiamu objektifikavimo veiksmu. Tuo pačiu metu „Gundytoja“ netgi primena nuolat vizualiojoje dailėje iškylantį Veneros motyvą. Taip menininkės kūryboje atsiranda įtampa tarp kontrolės ir susitaikymo – figūra vienu metu yra ir stebima, ir pati suvokia savo matomumą.
Greta šio ir kitų moterišką tapatybę tyrinėjančių H. Parys kūrinių labai stipriai išsiskiria realistinė skulptūrinė instaliacija „Laisva mergina“. Nuvargusi, kone mieganti merginos figūra gali būti vertinama ir kaip autoportretas, ir kaip dvasinės būsenos įmaterialinimas. Be savaime suprantamo kūrinio keliamo žavesio, man „Laisva mergina“ priminė neretą kartos būseną – išoriškai laisvą, tačiau viduje išsibalansavusią ir pervargusią nuo nestabilių aplinkos realijų.
Kaip matome, parodoje apie Z kartą netrūksta feministine teorija ir požiūriu persmelktų darbų. Tai nekėlė tiesioginės frustracijos – labiau paskatino apmąstyti feminizmo ir moteriško žvilgsnio vaidmenį mūsų kartoje. Ypač ryškiai čia atsiskleidžia ketvirtosios feminizmo bangos idėjos, akcentuojančios įtraukumą ir toleranciją įvairių socialinių ir biologinių lyčių atžvilgiu. Tai leidžia manyti, kad kūno ir tapatybės klausimai parodoje tampa vienu pagrindinių kartos apibrėžimo būdų, nors jie ir neišsemia viso šiuolaikinės patirties kompleksiškumo. Įdomu, kad būtent šie darbai pasirodė vieni iškalbingiausių parodos kontekste. Nors, žinoma, čia gali būti juntama ir mano pačios šališka pozicija.
Vis dėlto kūno ir tapatybės temos nėra vienintelės, formuojančios Z kartos patirtį. Ukrainiečių tapytoja Olga Krykun savo erdvėje pristato iš pažiūros paprasto, mielo turinio kupiną tapybą. Dvelkianti naivumu, ji primena akademizmo nesužalotą koloritą ir siužetus. Menininkės „asmeninė naivioji dailė“ suponuoja atsargią distanciją, įtampą rusijos agresijos fone, kuri, net jei kartais fiziškai ir nepaveiki, tampa neišvengiama skaitmeninėje erdvėje. Lėlės, gėlės ir gluminantis laikrodžio motyvas primena liminalias būsenas ir gyvybės efemerišką prigimtį. Naiviojo meno samprata čia pasitelkiama rafinuotai – atsiribojimas veikia kaip nuovargis ir liūdesys. Jis tampa ne ironiško lengvumo ženklu, o tylia nuovargio ir neišvengiamo nerimo išraiška.
Tarp reprezentacijos ir redukcijos
Parodoje daug išsiskiriančių kūrinių – ar atlikimo, medijos prasme, ar konceptualiais klodais. „Gen Z. Viskas vienu metu“ siekia aprėpti sudėtingą, daugiasluoksnę kartos patirtį, tačiau kaip parodinė visuma išlieka nevienareikšmė. Nors ekspozicijoje netrūksta stiprių, konceptualiai pagrįstų individualių kūrinių, jų galia neretai susilpninama bendro kuratorinio naratyvo kontekste. Medijų įvairovė ir tematinis spektras, apimantis tapatybę, kūniškumą, geopolitinį nestabilumą ir skaitmeninės realybės keliamą susvetimėjimą, ne visuomet virsta nuosekliu, svariu pasakojimu. Priešingai – dėl fragmentiškos struktūros ir hierarchinio sulyginimo įspūdžio paroda kartais praranda kritinę įtampą.
Ypač ryškus kontrastas tarp deklaruojamų temų ir jų reprezentacijos. Kalbant apie perdegimą, nerimą ar geopolitinę įtampą, parodoje pasirenkamas atsargus, sušvelnintas tonas, kuriame dominuoja grafinio dizaino sprendimai, artimi lengvai infantilizuotai vizualinei kalbai. Kyla klausimas, ar tokia raiška iš tiesų atspindi kartos patirtį, ar veikiau ją supaprastina, paversdama lengviau vartojamu įvaizdžiu. Toks lengvo suvartojimo bruožas, be abejo, suteikia MO muziejui būdingą prieinamumą kuo platesnei auditorijai. Šis neatitikimas tarp kartos savirefleksijos ir jos reprezentacijos tampa viena pagrindinių parodos įtampos vietų, turint omenyje, kad Z kartos savivoka dažnai grindžiama ironija, savirefleksija ir kritišku santykiu su supančia realybe – bruožais, kurių parodoje pasigedau.
Susidaro įspūdis, kad parodoje pristatomi kūriniai neretai yra stipresni už juos jungiantį kuratorinį karkasą. Dvidešimt individualių, unikalių menininkų balsų geba išsakyti jautrias, aktualias patirtis, tačiau bendrame ekspozicijos kontekste jie tarsi praranda dalį savo aštrumo. Išėjau iš parodos svajodama apie aiškesnę kuratorių poziciją, mažiau vizualinio glaistymo ir daugiau konceptualaus nuoseklumo, kuris leistų ne tik reprezentuoti, bet ir kritiškai išsakyti kartos būseną.
Vis dėlto, nepaisant šių trūkumų, „Gen Z. Viskas vienu metu“ išlieka reikšminga kaip bandymas reflektuoti dabarties jaunosios kartos patirtį. Paroda kelia svarbių klausimų apie tai, kaip mūsų karta yra matoma ir reprezentuojama – tiek iš vidaus, tiek iš išorės perspektyvų. Ir nors atsakymai joje nėra iki galo įtikinantys, pats bandymas juos formuluoti liudija neišvengiamą poreikį mūsų kartą suprasti. Galbūt tai ir yra Z kartos portretas – viskas vienu metu, daug, fragmentuota. Ir kiekvienas bandymas jį paaiškinti nebūtinai mažina kartų skirtumus. Turbūt tik prideda dar vieną sluoksnį triukšmo.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
