Autorė: Ieva Klimaitė
Šešiolikos – pirmieji pogrindyje vykę elektroninės muzikos vakarėliai. Pirmosios plokštelės ir pirmieji bandymai muziką groti patiems. Paskui – daugiau nei dvidešimt metų istorijos: pirmą kartą muzikai atvertos industrinės erdvės, festivaliai „Insanitus“ ir „Tundra“, legendiniai vakarėliai „Prisukamas abrikosas“, klubo „Lizdas“ sėkmė, o šiandien – didžiausias šalyje šiuolaikinės muzikos ir miesto festivalis „Audra“. Tokią istoriją brėžia visų šių patirčių sumanytojai, naktinės scenos formuotojai ir svarbūs jos veikėjai Mantas Pakeltis-Pakas (M. P.) ir Žilvinas Širka-Roads (Ž. Š.).
Šiandien paklausus, kas yra geras vakarėlis, abu pašnekovai šypsosi ir vienbalsiai tvirtina: įdomi erdvė, kokybiška muzika ir mylima bendruomenė. Visa tai pajusti ir išgyventi jie kviečia jau rugsėjo 3–6 d. vyksiančioje „Audroje“.
– Kokie buvo pirmieji vakarėliai ir pirmoji scena, kuri Jus formavo? Kokie žmonės, vietos ar patirtys labiausiai prisidėjo prie Jūsų muzikinio kelio pradžios?
Ž. Š.: Buvo laukinis dešimtasis dešimtmetis. Kai vakarėliai man pasidarė įdomūs, mano amžius dar buvo nelegalus – buvau 15–16 metų. Anuomet mokykloje vaikščiojau ilgais plaukais, pamokų metu per ausinukes klausydavausi muzikos, buvau šioks toks keistuolis. Kažkuriuo metu į klasę atėjo naujų merginų – per jas pažinau tikrai įdomių, visai kitokių žmonių. Maždaug tuo metu patekau į pirmąjį vakarėlį.
Prisimenu, buvau tas vaikas, kuris visko klausinėja, eina pas atlikėjus, prašo, kad į kompaktinį diską jam įrašytų vieną ar kitą dainą. Paskui persikėliau gyventi į Kauną, užsienyje prisitaupiau pinigų pirmiesiems grotuvams ir plokštelėms, o tada viskas ir prasidėjo.
M. P.: 2000-aisiais Kaunas jau turėjo savo muzikos pogrindį. Šešiolikos pavyko į tuos vandenis kažkaip pakliūti, susipažinti su žmonėmis. Buvau didelis DJ Karaliaus fanas – man patiko jo muzikinis skonis. Galvojau ir pats groti hausą, tačiau jį tuo metu grojo visi, o aš norėjau būti kitoks. Buvau smalsus, atviras. Pradėjau nuo minkštesnės muzikos, paskui jau – gilūs vandenys.
– Kur vyko tie pirmieji vakarėliai?
Ž. Š.: Viskas prasidėjo nuo barų. 2005 m. Kauno klubinė scena buvo stipri – veikė „Exit“, kuris anuomet tikrai buvo vienas geriausių klubų pasaulyje. Jie turėjo savo programą, buvo aukšta kokybė – tai buvo didelis dalykas. Mes buvome neformatas – mūsų pankiška elektroninė, laužyta muzika klube nelabai tiko, todėl turėjome sugalvoti, kur grosime. Dažniausiai tai būdavo bariukai, kavinės. Pasiūlydavome pagroti, žadėdavome, kad ateis klausytojų, tačiau barmenai mumis nelabai tikėjo. Vis dėlto bendraminčių daugėjo, pradėjome nebetilpti į barus.
Susibendravę su iš seniau pažįstamais elektroninės muzikos outcastais, pradėjome kurti didesnius reivo renginius apleistose vietose, kurių XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje mieste buvo apsčiai. Juk Kaunas buvo tikras Detroitas – daugybė apleistų pastatų, parduotuvių.
Pirmieji renginiai vyko buvusiuose „Šilelio“ kultūros namuose, kurie šildomi paskutinį kartą, ko gero, buvo tik sovietmečiu. Tai būdavo penkių scenų renginiai – primityvu, bet ir labai žavu. Pasižiūrėjęs tų laikų įrašus šiandien pagalvoju: „Dieve, ką mes ten darome!“ Tačiau taip pamažu gimė mūsų estetika, skonis, kilo kokybės kartelė.
– Ar prisimenate momentą, kai supratote, kad elektroninė muzika Lietuvoje jau nebėra tik mažo rato subkultūra, o tampa platesniu kultūros reiškiniu?
M. P.: Supratome tada, kai vienas iš mūsų baruose rengtų vakarėlių – „Prisukamas abrikosas“ – transformavosi į milžinišką Kaune vykstantį renginį, neturintį analogų šalyje. Tuo metu netikėjome savo jėgomis, nežinojome, kiek žmonių ateis, bet kaskart jų susiburdavo vis daugiau. Supratome, kad tai nebe vaikų žaidimas – pereiname į kitą etapą.
– „Prisukamas abrikosas“ tapo daugiau nei vakarėlių serija – jis turėjo savo charakterį, atpažįstamą atmosferą ir bendruomenę. Kaip gimsta tokia tapatybė?
M. P.: Prisimenu, kaip „Prisukamo abrikoso“ scenografams ir technikams aiškinau, kad apšvietimas turi būti nukreiptas ne tik į didžėjus, bet ir į šokių aikštelę, scenografiją. Dabar tai atrodo savaime suprantama, o anuomet – nelabai. Žmonės pamatė atmosferą, kruopščiai apgalvotas detales. Reivo renginys yra didelis ir platus konceptas, turintis daug sudedamųjų dalių. Bare tikrai gero vakarėlio nesurengsi. Tikrasis elektroninės muzikos efektas atsiranda tuomet, kai yra atitinkama garso sistema, susirenka bendraminčių būrys.
– Vėliau įkūrėte klubą „Lizdas“. Turbūt teko daug galvoti ne tik apie muziką, bet ir apie bendruomenę, pačią erdvę. Kokią vietą mieste norėjote sukurti? Ko tuo metu labiausiai trūko?
M. P.: Ko tiksliai trūko, nežinau. Man atrodo, kad tuo metu Kaune visko buvo labai mažai. Neturėjome daug finansinių galimybių, atsirado tokia vieta, kuri šiandien, ko gero, iškart bankrutuotų – žmonės jau žino ir patyrę, kas yra tikra kokybė, estetika.
Anksčiau vakarėlius Kaune rengdavome kartą per mėnesį, o staiga juos jau reikėjo organizuoti du kartus per savaitę. Tik praėjus daugiau laiko supratome, ką čia iš tikrųjų padarėme.
Kiek vėliau, 2020-ųjų pradžioje, prasidėjo projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ įgyvendinimas ir virsmai. Natūralu, kad komanda mus įtraukė į savo veiklą, įvykių versmę. Nuo 2022-ųjų tapome „Audra“, kuri tebesitęsia iki šiol.
– Žvelgiant į „Audrą“, atrodo, kad šiandien elektroninė muzika Lietuvoje turi visai kitą statusą. Kas per tuos dvidešimt metų pasikeitė labiausiai: klausytojai, atlikėjų požiūris, vakarėlių kultūra ar pačios erdvės?
Ž. Š.: Man patiko mintis, kad ilgainiui elektroninė muzika ir didžėjavimas įgavo rokenrolo būseną – lygiai taip pat prasidėjo alumi prasmirdusiuose baruose, o paskui išėjo į platesnius vandenis.
Į klubą „Lizdas“ kvietėme gerus atlikėjus. Čia grojo Sara Landry, I Hate Models, DVS1 ir daugelis kitų. Prisimenu, kaip šimtas žmonių vos tilpdavo į trisdešimt kelių kv. m erdvę, tačiau koncertai vykdavo. Šiandien šie atlikėjai groja stadionuose, talpinančiuose dešimtis tūkstančių žmonių. Per labai trumpą laiką jie užaugo, o tai rodo ir pačios elektroninės scenos virsmą – nuo pogrindžio iki populiariausių dainų sąrašų viršūnių. Tai iš dalies apibendrina ir mūsų visuomenės progresą.
– „Audra“ nuo pat pradžių stipriai siejosi su netikėtomis, industrinėmis miesto erdvėmis. Kodėl būtent tokios vietos Jums atrodo tinkamos elektroninei muzikai?
M. P.: Tai mūsų skonis – galbūt kitiems atrodytų, kad tokį festivalį geriausia rengti arenoje. Karantino metu pamąstėme, koks festivalis bus, ir mums atrodė svarbu parodyti Kauną, jo stiprybes, grožį – tikrą žmonių miestą, o ne nuglostytą jo versiją. Man atrodo, kad technomuzikos ar hauso vakarėlis prasideda nuo įėjimo – kai patenki į kitą pasaulį, į erdvę, kuri turi savo taisykles. Lankytojui norisi sukurti patirtį nuo pradžios iki galo.
Ž. Š.: Tas pats instrumentas, ta pati muzika skirtingose erdvėse skamba skirtingai – dėl nusiteikimo, būsenos, atmosferos. Todėl darbas su architektūra mums yra labai įdomus – patys mokomės, atrandame naujų dalykų.
– Kas Jums šiandien, po dvidešimties metų scenoje, yra geras vakarėlis?
M. P.: Gero vakarėlio apibrėžimas, mano supratimu, yra geras garsas. Greitai pajauti, kai jis yra blogas, kad ir kokia graži muzika grotų. Įdomios erdvės – būtinai arba organizatoriai turi turėti architektūros pojūtį, arba architektai gebėti suplanuoti, numatyti logistiką, patogumą, bendravimo erdves. Geri atlikėjai – tai turėtų būti ne tik nauji menininkai, bet ir tie, kurie jau girdėti, norimi, geidžiami. Šalia dar reikia sunkiau virškinamų dalykų – meno, kad grįžęs žmogus jaustų sotumo jausmą visomis formomis.
Ž. Š.: Jeigu būtų kokia nors labai aiški formulė, visada taip ir darytume. Tačiau svarbiausias gero vakarėlio bruožas – tinkami, smalsūs, atviri žmonės. Linkiu visiems šokėjams ateiti, išgirsti savo dainą, surasti tą naują garsą, tą kryptį, kuria tave nori nuvesti didžėjus. Linkiu plėsti muzikinį akiratį. „Audroje“ nesistengiame tenkinti klausytojų norų ar poreikių, bet testuojame kiekvieno jų ribas. Niekada nerengiame festivalio taip pat – kiekvienais metais žmonės dalyvauja ne tik festivalio transformacijoje, bet ir transformuojasi patys.
