Recenzavo Goda Dapšytė
Nuotraukos Manto Repečkos, Viktorijos Lankauskaitės
ANTIGONĖ
Repertuarą sekite www.facebook.com/utopia.teatras
Ar turintis galią būtinai yra tironas? Ar pasipriešinimas – visada vertybė? Ar nuolankumas – visada silpnumas? Įstatymas mus verčia paklusti ar saugo? Kada pilietinis nepaklusnumas yra didvyriškumas, o kada – tvarkos griovimas? Kur yra riba, kurios nevalia peržengti? Kokie pasirinkimai įmanomi moteriai vyrų dominuojamame pasaulyje? Tai vos keletas klausimų, kurie Antikos autoriaus Sofoklio „Antigonę“ aštriai susieja su šiandiena. Gal todėl artimiausiu metu mūsų scenose matysime ne vieną jos interpretaciją.
Teatras „Utopia“ sezoną užbaigė jaunosios kartos režisieriaus Jono Kuprevičiaus spektaklio „Antigonė“ premjera, „Kablyje“ įkurdindamas Tėbų valdovo rūmus (scenografas Marius Nekrošius). Šeimos, valdžios ir individo drama šį kartą sprendžiama toksiško vyriškumo, nuožmaus galios ir jėgos demonstravimo atmosferoje. Tai gan primityvių vyrų valdomas pasaulis, kurio tvarkai, kaip neišvengiamai, paklūsta kone visos jame (ne)veikiančios ir, vos pasirodžiusios scenoje, tuojau pat objektais virstančios moterys. Šarūno Datenio įkūnijamo Kreonto svita – kriminalinio pasaulio šeima, tad ir jo rūmai – gašlių pasilinksminimų vieta su pigiais auksaspalviais atributais.
Pasak režisieriaus, spektaklį įkvėpė kultūros protestas ir šiuolaikinėse visuomenėse vėl aktualėjantis poreikis priešintis galia nevaržomai besinaudojančiai valdžiai. Tačiau, paradoksalu, Kreontas šiame sceniniame pasakojime lieka išoriškai žlugęs, bet teisus, nes jo pusėje – geležinė, aiškiai išreikšta ir motyvuota logika, o Vestos Bartašiūtės Antigonei paliekamas išdidus, bet paaugliškas, bendrame spektaklio fone sunkiai besigirdintis maištas. Taigi, nepaisant kvestionuotinos moralės ir auksinio klozeto, vyriškam interpretacijos žvilgsniui nušlavus Gerdos Čiuraitės Ismenę ir Aldonos Vilutytės Euridikę, tironija laimi, nes nesulaukia pasipriešinimo veiksmu, o ne tik žodžiu.
Bene įdomiausias spektaklio sprendimas – visuomenės balsą senovės graikų teatre atstovaujančio choro ne atsisakyti, kaip dažnai nutinka, bet jo vaidmenį patikėti aktoriui Martynui Mockevičiui. Tarsi į rūmus užklydęs bardas jis ironiškai apdainuoja įvykius ir santykius scenoje (kompozitorius – Lukas Butkus). Tačiau jo scenos bendrame spektaklio audinyje veikia kaip komizmo, o ne refleksijos epizodai.
REKOMENDUOJAMA lietuviškų kriminalinių kūrinių gerbėjams.
NEREKOMENDUOJAMA vertinantiems stiprias interpretacijas.
AKYS
Repertuarą sekite www.kamerinisteatras.lt
Ar yra kada nors aplankęs jausmas, kad esate stebimi? O savo duomenų apsauga esate pasirūpinę? Kiek jų paaukojate spausdami „Priimti visus“, kai skubiai ko nors ieškote internete? Ar vaizdo kameros viešosiose erdvėse jums sukuria saugumo, ar sekimo įspūdį?
Mažam dalyvių skaičiui skirtas interaktyvus Kauno kamerinio teatro spektaklis „Akys“ ne tik priverčia susimąstyti, kaip dažnai esame stebimi, bet ir suteikia galimybę pabūti stebinčiaisiais. Kauno prekybos centre „Akropolis“ vykstantis naujausias režisieriaus Manto Jančiausko ir dramaturgo Rimanto Ribačiausko kūrybinio dueto spektaklis įvardijamas kaip trumpos pratybos. Jų metu teksto ausinėse vedami žiūrovai keliauja prekybos centru, užsukdami į parduotuves, praeidami restoranus, stebėdami aplinką ir vieni kitus. Juos veda ne vienas balsas, jie kalba skirtingomis kalbomis.
„Akys“ – jau bene ketvirtas M. Jančiausko ir R. Ribačiausko bendras interaktyvus, patirtinis spektaklis: 2019 m. sukurtas „Glaistas“ vedžiojo po buvusio Vilniaus geto teritoriją, 2022 m. „Taksai“ vežiojo Kauno gatvėmis, o nuo 2023 m. „Vedami“ rengia pažintis su Pravieniškių ir Vilniaus įkalinimo įstaigose bausmes atliekančiais nuteistaisiais. Kaip ir ankstesniuose darbuose, „Akyse“ nėra nuoseklaus pasakojimo, aiškios chronologijos. Čia mintys ir pasakojimai nutrūksta, po truputį dėliojasi į užuominų koliažą, dominuojamą šiuolaikinėje technologinėje realybėje vis dažniau keliamų klausimų. Tik tie klausimai ir užuominos dirbtinio intelekto plitimo akceleracijos periodu jau atrodo pernelyg paprasti ir mandagūs, gal net per mažai provokuojantys reaguoti ar susimąstyti. Balsai ausinėse, nuolat bendraujantys kinų ir lietuvių kalbomis, ilgainiui susipina į ramų, net meditatyvų foną, vis sunkiau konkuruojantį su prekybos centro garsais ir nuolat besikeičiančiais vaizdais. Tačiau išlieka žaidimo intriga.
Kaip ir daugelis panašaus tipo ekskursijų, „Akys“ – asmeniška, nuo kiekvieno atsinešamų kontekstų, lūkesčių ir įsitraukimo priklausanti patirtis.
REKOMENDUOJAMA: žaidimų mėgėjams.
NEREKOMENDUOJAMA: ieškantiems „normalaus“ teatro.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
){kind=link}