Rašė Toma Vidugirytė
Alternatyviajai kultūrai dedikuotas festivalis „Neapleisti garsai“ šiemet sugrįžta jau antrą kartą. Pernai naujai gyvybei jis prikėlė Kauno V fortą, o šiemet dviem dienoms persikelia į kitą netikėtą miesto erdvę – Kauno geležinkelio stotį. Rugpjūčio 21 d. ten skambės gitarų, sintezatorių ir būgnų garsai, o rugpjūčio 22-ąją – sunkioji elektroninė muzika. Kaip gimė festivalio idėja, kuo žavi miesto festivaliai ir kodėl „Neapleisti garsai“ renkasi netradicines erdves, kalbamės su vienu iš festivalio organizatorių Matu Požėla.
– Kaip ir kada gimė miesto festivalio idėja? Nuo ko prasidėjo pirmasis festivalis?
– Festivalio idėja gimė 2024 m. Aš ir kitas įkūrėjas, Tadas Demidavičius, gyvenome ne Lietuvoje: aš – Amsterdame, o jis – Londone, tačiau gana dažnai atskrisdavome vienas pas kitą. Kartą susitikę kalbėjome, ką būtų įdomu nuveikti savo karjeros srityse – jis kuria muziką, mane domina visa kultūros industrija – ir pokalbis pakrypo ta linkme, kad gal būtų įdomu pabandyti ką nors organizuoti. Pasikalbėjome ir tarsi viskas pasibaigė, bet vėl susitikome tų metų gruodį Kaune esančiame bare „Kultūra“ ir vėl sugrįžome prie šių minčių. Pirmiausia svarstėme apie vadybą, apie renginius ir viskas kažkaip sugulė į festivalio idėją – abu klausome panašios muzikos, labai derėjo, kaip viską įsivaizduojame, ir galiausiai nusprendėme, kad verta pabandyti.
Matas Požėla
– Kaip susibūrė festivalio komanda? Kokių žmonių ir kompetencijų reikia norint organizuoti tokį renginį?
– Pirmaisiais metais mūsų komanda buvo išties labai maža: tik aš, Tadas ir po poros mėnesių prisijungė Žiedė Ovsiukaitė – trečioji festivalio įkūrėja. Be abejo, kas nors iš pažįstamų vis padeda darant vieną ar kitą dalyką, bet didžiąją dalį darbų padarėme trise.
Nė vienas iš mūsų prieš kuriant festivalį „Neapleisti garsai“ neužsiėmėme panašia veikla. Manau, svarbiausia buvo stiprus noras prisijungti prie kultūros auginimo. Iki festivalio jau domėjomės ir bandėme dalyvauti kultūriniame gyvenime – taip atsirado pirmos pažintys ir esminis dalykas buvo klausti. Daugelis labai draugiškai prisėsdavo pakalbėti apie problemas, su kuriomis susidūrėme, patardavo, kaip jas išspręsti, ar bent nurodė žmones, kurie gali padėti. Taip atsirado festivalio griaučiai.
Na, be didelio noro, dar labai svarbu įdėti daug darbo – suprasti, kad projektui reikės atiduoti ne vieną savaitgalį, atsikelti truputį anksčiau, kad galėtum parašyti kelis laiškus prieš darbą ar universitetą ir vėl prisėsti vakare perskaityti, ką kažkas atrašė.
– Kodėl nusprendėte kurti būtent miesto festivalį, o ne tradicinį festivalį už miesto ribų?
– Išties svarstėme abu variantus, tačiau, ieškodami festivalio vietos, supratome, kad visos mums įdomios vietos – mieste. Be to, dar buvo kiek nedrąsu organizuoti renginį su nakvyne, nes kyla nemažai klausimų, kuriuos reikėtų spręsti. Tačiau manau, kad galiausiai festivalis ar bent dalis jo kelsis už miesto ribų. Matome ir labai daug pranašumų organizuojant festivalį užmiestyje su nakvyne, bet šio žingsnio mūsų auditorijai dar teks kiek palaukti.
– Miesto festivaliai pastaraisiais metais tampa vis populiaresni. Kaip manai, kuo jie išsiskiria ir kodėl traukia lankytojus?
– Organizatorių akis jie pasiekia lankantis užsienyje. Amsterdame, kuriame gyvenu, kas metus vyksta renginys „Amsterdam Dance Event“. Jame susiburia begalė festivalių ir pasirodo arti 1 tūkst. atlikėjų. Buvo tik laiko klausimas, kada tai ateis ir į Lietuvą. Be to, manau, kad miesto festivalius kur kas lengviau organizuoti. Tai pritraukia naujų organizatorių, paskatina smulkesnių renginių kūrėjus pabandyti ką nors didesnio.
Be abejo, miesto festivaliai paklausūs – daug kas nori miesto patogumų. Kur kas lengviau susitarti su draugais dėl poros vakarų, nei organizuoti kelių dienų kelionę: palapines, maistą ir pan. Galiausiai, daug kam patinka eiti į koncertus, o su gerai paruošta programa miesto festivaliai yra keli koncertai kartu.
– Kaip sudarote festivalio programą ir atsirenkate atlikėjus? Kuo išskirtinė šių metų programa?
– Klausome visų atlikėjų, kuriuos kviečiame į renginį. Tai bene pagrindinis kriterijus. Taip susidaro pirminis sąrašas, ką norėtume pakviesti. Vėliau bandome po truputį atsirinkti: gal kas nors išleido labai gerą albumą, gal visai komandai labai patinka kieno nors muzika, ir dažniausiai taip susideda programa.
Šiais metais ypač džiaugiuosi programa, kurią pavyko sudaryti. Gera pusiausvyra tarp daug kam žinomų ir dar tik augančių atlikėjų bei platus žanrų pasirinkimas. Taip pat festivalis tapo dviejų dienų renginiu – gyvos muzikos programa šiais metais pasibaigs kur kas vėliau, o ir reivo programą pailginome.
– Festivalis vyksta netradicinėse erdvėse. Pirmasis vyko Kauno V forte, o šiemet persikelia į Kauno geležinkelio stotį. Kaip ieškote tokių vietų ir pagal kokius kriterijus jas renkatės?
– Didžioji dalis komandos kilusi iš Kauno, tad kol kas vietų paieška – nelabai sudėtinga. Paprastai kas nors prisimena įdomią vietą, kurią kažkada yra matęs, tada dažniausiai aš nuvažiuoju apžiūrėti. Jeigu atrodo, kad ten būtų įmanoma ką nors organizuoti, pradedame ieškoti savininkų ar administratorių. Kartais vieta atrodo netinkama šiems metams ir ją užsirašome ateičiai. Manau, tai vienas pranašumų organizuoti ką nors mieste. Per šimtus metų miestuose atsiranda labai daug įdomių erdvių, kurios vėliau apleidžiamos ar jų pirminė paskirtis tampa ne tokia reikalinga. Tai suteikia puikią progą kultūros kūrėjams į jas įžengti ir įkvėpti naujos gyvybės. Bent kelioms dienoms. (Šypsosi.)
– Kiek festivalio patirčiai svarbi pati erdvė? Ką ji suteikia renginiui ir lankytojų patirčiai?
– Manau, tai vienas svarbiausių renginio aspektų. Festivaliai yra momentiniai dalykai, todėl ir juose kuriama patirtis turėtų būti unikali, prie to renginio erdvė labai prisideda. Ta pati programa miške žmogui gali būti visai kitokia patirtis, lyginant, tarkim, su industrine aplinka. Manau, šie dalykai neatsiejami. Jie papildo vienas kitą ir kartu kuria renginio atmosferą. Gerai parinkus programą ir erdvę tai būna unikalus potyris.
– Ar svarstote ateityje festivalį rengti ir kituose miestuose, ar vis dėlto matote jį kaip neatsiejamą Kauno dalį?
– Festivalis visada liks Kaune ar šalia jo. Kaip ir minėjau, didžioji dalis komandos kilusi iš Kauno, todėl dar nesinori jo palikti. Be to, tikrai jaučiame sentimentų, ir bent tarp jaunų žmonių, Kauno muzikos renginių ir kultūros, kuri ateina kartu su jais, trūkumą. Šis aspektas pastūmėja toliau likti Kaune. Žinoma, norėtume pabandyti suorganizuoti kokį nors mažesnį renginį ir kituose miestuose. Gal ir visai netrukus.
– Kokią patirtį norisi sukurti festivalio lankytojams? Kuo „Neapleisti garsai“ išsiskiria iš kitų?
– Festivalis gimė iš noro sukurti ne tik įdomią patirtį lankytojui, bet ir iš meilės Lietuvos alternatyviajai scenai ir ją supančiai kultūrai. Todėl apibendrinčiau mūsų kuriamą patirtį kaip autentišką. Visa komanda turi tatuiruočių ar auskarų, mėgsta rengtis kiek tamsiau ir klausomės sunkesnės muzikos. Su festivaliu bandome prisidėti prie šios kultūros palaikymo ir priimti sprendimus atsižvelgdami ne tik į tai, ar atsiperka. Manau, tai atsispindi ir visoje patirtyje, daro mus išskirtinius.
– Kokie festivalio ateities tikslai ir vizija? Kaip norėtumėte, kad jis augtų per artimiausius kelerius metus?
– Idėjų turime labai daug, tik reikia sulaukti tinkamo laiko, kai bus galima kokybiškai jas įgyvendinti. Artimiausiais metais norime praplėsti festivalio programą, įtraukti ne tik muziką, bet ir kitas meno raiškos formas. Be pagrindinio festivalio, šalia norime organizuoti ir vieną nemokamų renginių seriją, kuri skirtų dėmesį alternatyviosios muzikos pogrindžiui. Taip pat pradėti auginti ir mūsų pėdsaką internete. Manau, jau šiais metais galėsite pamatyti visų šių planų pamatus.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
