Klausykla Nr.164 (albumų apžvalga) |

Kaip ir kiekvieną mėnesį publikuojame Jono Braškio parengtą muzikos albumų apžvalgą, kurioje pristatome naujausius Lietuvos alternatyviosios muzikos kūrėjų darbus. Tai muzika, kurios reikia klausytis įdėmiai, nes ji… įdomi. Klausytis jos rekomenduojame nurodytose legaliose srautinėse muzikos transliacijų platformose.

ERDVE

EPIGRAMA

Seasons of Mist

Kuo toliau, tuo labiau grupę „Erdve“ norisi pervardyti grupe „Svoriu“. „Epigrama“ tam visiškai netrukdo, tam akivaizdžiai pritaria, nes koks jau koks, bet šis LP (kaip ir prieš tai girdėti) yra tikrai sunkus. Melodijų subtilybių, pagražinimų ir akcentėlių čia nerasite – tik atviros energijos kupiną, kančiai atvirą muziką, kuri lyg kuvalda trenkia tau ir per smegenis, ir per ausis. Aišku, tai nėra buki trenksmai, o sodrus ir sultingas postmetalo, hardkoro, sludge’o ir netgi nu metalo mišinys, kuriam nelūžta keliai ir kuris sugeba išbalansuoti ant sunkių rifų ir kankinančio Vaidoto Darulio vokalo. Tekstai? Jei jūs žinote „Erdve“, tai žinote, ko tikėtis. Taip sakant, optimizmu čia nė iš tolo nedvelkia. Prasme? Taip. Kančia? Be abejo. Optimizmu? Gal tiesiog pasimėgaukite vasara. Juk čia gitaros yra nuleistos iki žemę drebinančių žemumų, kiekvienas lazdelės smūgis gali perdurti būgną, o tave pasitiko gal tik koks trečias kūrinys… Visa tai sudėjus, „Epigrama“ yra dar vienas puikus paminklas gyvybingai, aktyviai ir išraiškingai Lietuvos metalo scenai, kuri niekuo (gal tik populiarumu) nenusileidžia Vakarams. Jungdami stilius ir išlaikydami savastį „Erdve“ vaikinai ne tik sukūrė geros muzikos albumą, tačiau ir eilinį kartą pasidalijo kažkuo asmenišku be nereikalingo teatro ar šoko efekto. Tai ir yra baisiausia. Nei pabaisos po lova, nei monstrai palėpėje, o mūsų pačių išgyvenimai, kuriuos lietuvių kalba ir staugiančiu vokalu apdainuoja Vaidotas. Ši erdvė gal ir nėra pati paprasčiausia būti, bet joje labai daug tikrumo.

85/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“)

INFESTATION

RITUALS BENEATH THE CRIMSON SON

Self-released

Metalas Lietuvoje gyvas, todėl štai jums dar vienas albumas, tik šįkart atsiduodantis death metališka bjaurastimi, kuri privers jūsų tėvų ausis užsilenkti į kitą pusę. Na, gal ne taip drastiškai, bet purvo naujajame vilniečių komandos „Infestation“ pakanka. Oi, tas panko užkratas… Tiesa, albumas turi ir savų trūkumų, tačiau apie viską iš eilės. Geriausiai man grupė skamba tada, kai atsiranda groove’as, slamas ir panašūs reikšmingi žodžiai. Tai, kad grupė gali priversti jus pasiūbuoti klubais, – tik pozityvu. Ir dar su kriuksinčiu, cypiančiu, kriokiančiu, kniaukiančiu ir visokiu kitokiu vokalu / vokalais, kuriems reikia nei daug, nei mažai – egzorcisto. Tiesa, iš kitos pusės, mano nuomone, sėkmingam ritualui visgi pritrūko „mėsos“; nežinau, ar finansinės galimybės, ar tiesiog noras daryti andergraundiškai, tačiau „Infestation“ skambesys man pasirodė pernelyg nuogas. Dažnai death metalui netrūksta masės ir dydžio, tačiau šis albumas yra labiau apie kaulus nei apie lašinius, labiau apie mažiau, o ne apie daugiau. Toks crust pankiškas atspalvis gali daug ką sužavėti, bet, iš kitos pusės jis labiau kalba apie praeitį nei apie ateitį. Būtent šiuolaikinio prieskonio man albume ir pritrūko, nes dabar tai lyg senų skambesių popuri, kuriam trūksta ko nors naujo, ko nors kardinalaus, galiausiai ko nors, ko galbūt dar nebuvo girdėta. Juk visi mes vis norime naujienų ir naujienų. Todėl siūlyčiau grupei nebepurinti, o mestis į modernesnį, didingesnį ir ambicingesnį death’ą, kuriame bus ne tik vokalo viražų, bet ir garsų, kurie pašiurpins originalo mėgėjus, tačiau ir patiems leis nustebti.

73/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)

GINTĖ PREISAITĖ

INSTRUMENTS OF FORGETTING AND THE SINGING BONE

Felt

Jei domitės muzika, o ja, patikėkite, domėtis verta, galbūt (nuoširdžiai tikiuosi, kad tikrai) matėte, kad įtakingas britų leidinys / portalas „Guardian“ pripažino šį albumą geriausiu eksperimentiniu gegužės mėnesio albumu. Va taip, tykiai, tykiai, be jokių „Eurovizijų“, mes einame į Vakarus. Mano nuomone (M iš didžiosios raidės), britai visiškai nesuklydo, nes klausytis Gintės albumo yra vienas malonumas. Tai yra reto tikslumo, pagrįstumo ir priežastingumo darbas, kuriam žodis „eksperimentinis“ nereiškia tiesiog bandymų poligono. Šiaip ir to yra, bet kiekvienas garselis, kiekvienas skambtelėjimas čia turi savo vietą ir tikslą, ir džiugu, kad Gintė dažniau pasirenka minimalizmą nei tai, kas primintų garsų kratinį. Tiesa, jei būtų toks požanris kaip šiek tiek papopsinta eksperimentika, šis albumas galėtų ir ten būti paminėtas. Visgi, geriausias kūrinys „Deepen“ tikrai tolsta nuo tokiai muzikai priskiriamų stereotipų ir virsta tiesiog daina. Tačiau čia ne apie tai. „Instruments…“ yra gera proga švęsti lietuvišką muziką, kuriai nebebaisios sienos, kalbos, mados ar pavojus virsti maža žuvimi dideliame vandenyne. Tai yra darbas, kuris kaip lygus su lygiais kovoja dėl to, kas itin svarbu, – britų dėmesio, ir laimi (o patikėkite, jie savų pranašų turi tiek ir tiek). Todėl džiaugsmas yra klausytis šio albumo, plevenančio tarp visiškų bandymų ir žanro taisyklių, siekiant rasti harmoniją, subtilumą ir, galų gale, nebijokime to žodžio, gerai praleisti laiką. „Instruments…“ tikrai tai suteiks jums. Padės užsimiršti. Arba padainuoti su kaulu. Kaip jums patogiau.

86/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“)

BOHEMOS TARIFAS

DISKOMUNIKACIJA

Self-released

Pasaulis – margas, o šalies muzikos scena – dar margesnė. Dėl „Novus“, „Garažo“ ir šiaip visagalio interneto Lietuvoje kolektyvai gimsta vienas per kitą (tiesa, driokstelėjus realybei ir paskoloms, miršta) ir jie vienas už kitą įdomesni ir išraiškingesni. „Bohemos tarifas“ į šį traukinį patenka be eilės, užima sėdimas vietas, o aplink juos jau susiburia nemažas gerbėjų būrys. Ir tikrai yra dėl ko. Klausytis „Diskomunikacijos“ labai smagu; tai, taip sakant, yra ir penas sielai, ir degalai kūnui. Disko muziką, fanką ir „LCD Soundsystem“ garsinę estetiką jungiantys jaunuoliai tvirtai laiko savo skambesio žąslus, smagiai juo žongliruoja ir, bent jau susidaro įspūdis, vargo nemato. Linksmas melodijas dar papildo tarp dainavimo ir kalbėjimo balansuojantis Tomo Valentos balsas, kuris puikiai galėtų pakeisti Ingą Valinskienę garsinant vėlyvo vakaro filmus. Šis sąmokslas, kurį siūlo „Bohemos tarifas“, iš pirmo žvilgsnio gal net ir neturėtų suveikti. Per daug pretenzijos, per daug manieros, per daug artsy fartsy, tačiau veikia, ypač turint omenyje keistus, kartais nelabai pagaunamus, beveik visada absurdiškus ir labai linksmus tekstus, kuriuose aptariamas ir Telšių sargo likimas, ir pareigūnui prisipažįstama, kad buvo praleista naktis su jo žmona, ir visokios kitokios istorijos. Net iš Prienų. Taigi, „Diskomunikacija“ nors gal ir turėtų visai nekomunikuoti, komunikuoja iš peties ir rengia vakarėlį, kurio metu joks judesys nėra kvailas (ypač jei dar esi grupės vokalistas). Smagus debiutas, kuris, tikiu, pritrauks dar daugiau gerbėjų.

80/100 („Spotify“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)

KETURIOS RYTO

TIRPSTA

Self-released

Seniau atrodė, kad visiems norimą ir gal net nenorimą įtaką daro „G&G Sindikatas“ ar „Lilas ir Inomine“, o dabar, atrodo, atėjo laikas „Despotin Fam“ chebrai – jie tapo tais tėvukais, prieš kuriuos dabar lenkiama galva (ir ne be reikalo). Reperio Keturios Ryto skambesys yra labai artimas minėtai familijai. Šiek tiek tingus, šiek tiek palėtintas, šiek tiek įpūtęs… laisvės. Synth wave’iniai ritmai su truputėliu ambiento sukuria labai ramią, labai vasarišką ir ne tik išore, bet ir vidumi šiltą atmosferą, kurioje prie pagrindinio kaltininko dar jungiasi ir krūva kolegų: nuo tų pačių despotinų iki Erkės, Jang MP ir t. t., ir pan. Vienu žodžiu, reperių kaip šieno, žodžiai dėliojami gerai ir klausytis malonu. Tiesa, neišvengiama tradicinės lietuviško repo kliurkos, kad kartais nelabai aišku, apie ką repuojama (arba būna krūva reference’ų, kurie man nieko nesako), kartais galbūt net atrodo, kad patys reperiai nežino, apie ką čia daina: ar apie būseną, ar apie pamokslą, ar dar ką nors, bet dabar aš jau visa tai priimu kaip tradiciją. Nebūtina apie ką nors, svarbu, kaip (na, išskyrus tuos atvejus, kai atrodo, kad repuojama taip rimtai ir giliai, kad tai tikrai turi būti apie ką nors, tačiau aš tam jaučiuosi per durnas). Šiaip tai labai kokybiškas, labai išdailintas ir tikrai gerai sukaltas darbas, kuris negimė vien iš to, kad kam nors kas nors šovė į galvą (perkeltine prasme, ne tiesiogine). Tiek vardai, tiek praktiniai sugebėjimai kalba patys už save, todėl tikrai siūlau paklausyti vieno stipresnių pastarojo meto kalbamo žodžio albumų. Ypač kai aplink visi nuo karščio tirpsta.