Tekstas ir nuotraukos Tomo Ivanausko
Šiandien yra rugpjūčio 3-ioji. Ukraina vėl žydi saulėgrąžomis. Nėra nieko gražiau už geltonus laukus ir mėlyną dangų virš jų. Kiekvieną kartą norisi sustoti ir fotografuoti. Šis kraštas savo vėliavos spalvomis pasipuošia net tris kartus per metus: kai geltonuoja rapsai, kai pražysta saulėgrąžos ir kai subręsta rugiai. Tikriausiai nėra pasaulyje kitos tokios šalies, kurios gamta savo spalvomis taip tiksliai atkartotų nacionalinę vėliavą.
Rašau šį laišką iš labai karšto Kyjivo. Karšto visomis prasmėmis. Pastarųjų dienų oro temperatūra – daugiau kaip 30 °C karščio. Aplinkos, sakyčiau, – arti šimto. Į Kyjivą ir toliau beveik kas naktį skrenda raketos ir dronai. Viena raketa nukrito visai šalia Lietuvos ambasados. Ačiū aukščiausioms jėgoms, kad tai nutiko savaitgalį ir kad ji nukrito ne pačiame ambasados kieme.
Kyjive ir toliau kas vakarą vyksta kartoniniai protestai dėl buvusio gynybos ministro Mykhailo Fedorovo atleidimo, o rugpjūčio 1-ąją miesto centru žygiavo mitingo, didžiausio nuo Maidano laikų, dalyviai. Tūkstančiai žmonių ėjo centrine Kyjivo gatve – Kreščiatiku, skanduodami „Stovime ir toliau stovėsime!“ Įdomu, kad šie kartoniniai protestai sukuria unikalų, šiuolaikinį ukrainietišką gatvės folkloro žanrą. Kai kurie šių plakatų jau keliauja po socialinius tinklus, atsiduria parodose ir muziejuose. Atrodo, kad paprastas kartono gabalas pamažu tampa naujuoju karo metų Ukrainos kultūros artefaktu. Apie juos vertėtų parašyti atskirą straipsnį ar net atlikti antropologinį tyrimą, o šiame laiške norėčiau pacituoti keletą labiausiai įstrigusių šūkių: „Nelieskite to, kas veikia“, „Tauta nėra dekoracija“, „Net intravertai čia“, „Ctrl+Ze“, „Mano kartonas sąžiningesnis už kai kuriuos valdininkus“, „Išgyvenau Chersono okupaciją. Išgyvensiu ir tai“, „Korupcija dėkoja“, „Kai valdžia negirdi – prabyla kartonas“. Šios tautos ryžtas net karo metu viešai priešintis valdžios sprendimams ir ginti demokratiją stebina ir žavi.
Dar vienas pastebėjimas. Nors Kyjive rusų kalbą vis dar girdžiu gana dažnai, tarp protestuotojų neišgirdau nė vieno kalbančio rusiškai. Atrodo, kad čia renkasi tie, kuriems valstybė ir kalba yra neatskiriamos. Stebėdamas visa tai vis labiau supranti, kad šie protestai ne dėl vieno įstatymo ar vieno politinio sprendimo. Jie – dėl valstybės, dėl tautos, kuri net karo metu nenori atsisakyti teisės kritikuoti savo valdžią. „Valdžia – tai tauta“ – skelbia vienas iš plakatų. Turbūt būtent tai yra viena didžiausių Ukrainos stiprybių. Šlovė Ukrainai!
Nuo redakcijos. Dėkojame Tomui už dar vieną laišką iš karo alinamos Ukrainos. Šiame numeryje dar rasite interviu su aktoriumi Robertu Petraičiu, spektaklių ir muzikos albumų apžvalgų, temų apie romantinius filmus ir lietuviškus muzikos festivalius, lietuvių kilmės rašytojos M. M. De Voe (tikr. vardas ir pavardė – Milda Motekaitis) apsakymą „Pasala“.
Gero skaitymo!
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
