Kalbino Tomas Ivanauskas
Taip sako ukrainiečių menininkas Eugenio Shapovalas, su kuriuo susipažinome Barselonoje. Seniai norėjau pakalbinti ukrainiečių menininką, gyvenantį ir kuriantį užsienyje, nes karo metu šalyje į emigravusius menininkus, ypač vyrus, žiūrima labai nevienareikšmiškai. Ne kartą esu girdėjęs, kad tokie „pabėgėliai“ nebus laukiami pasibaigus karui. Klausimas „O kur tu buvai, kai prasidėjo karas?“ išliks svarbus identifikuojant „savus“ ir „svetimus“. Apie tai ir pasikalbėjome su Eugenio jo studijoje Barselonoje.
– Kadangi nesame pažįstami, bus labai įdomu pakalbėti apie daugelį dalykų. Pradėkime nuo to, kaip Tu atsidūrei Barselonoje.
– Šioje istorijoje nieko labai įdomaus nėra. Tiesiog mano tėtis atvyko į Barseloną. Jis daugelį metų važinėjo į Europą. Tai buvo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžia. Jie su draugais iš Europos į Ukrainą gabeno automobilius, kažkokias prekes. Taigi, vieną kartą jie su draugu nusprendė vykti į Portugaliją. Turėjo kvietimus dirbti, vizas. Dažniausiai keliaudavo autostopu ir kadangi Europoje turėjo nemažai draugų, keliaudavo nuo vieno draugo iki kito. Taip autostopu nukeliavo iki Portugalijos, bet vieno iš jų į Portugaliją neįleido. Kadangi jie buvo dviese, nusprendė, kad jei jau yra kartu, tai ir grįš kartu. Grįždami per Ispaniją, nusprendė nuvažiuoti prie jūros, į Barseloną. Taip čia ir pasiliko. Vėliau į Barseloną atsivežė ir mus su mama. Man buvo penkiolika metų. Čia baigiau mokyklą, dirbau pirmuosius darbus – toks įprastas emigrantų gyvenimas.
– Ar čia ir susidomėjai menu?
– Menas mane domino nuo vaikystės. Atsimenu, nuo devynerių metų man nedavė ramybės Kazimiro Malevičiaus „Juodasis kvadratas“. Man buvo labai įdomu, kas ten jame yra, kodėl apie jį tiek daug polemikos. Vieni sako, kad tai nesąmonė, kiti – kad tai genialus kūrinys. Aš irgi labai ilgai ieškojau atsakymo į šį klausimą. Perskaičiau K. Malevičiaus biografiją, įvairių meno istorijų knygų – viską, kas pakliūdavo į rankas. Vaikystėje mėgau piešti, bet, kaip ir daugeliui, mokykloje iš manęs atėmė norą piešti, todėl ilgą laiką nepiešiau. Paskui daug metų dirbau IT įmonėje ir kai kalbėdavau telefonu, be jokio tikslo ką nors paišinėdavau. Po kiek laiko pagalvojau, o kas bus, jei prisėsiu ir kažką nupiešiu? Ir man taip patiko šis jausmas, kad nuo tada pradėjau piešti vis daugiau ir daugiau.
Taigi, praėjusiais metais nusprendžiau, kad noriu tuo užsiimti rimčiau. Palikau darbą IT įmonėje ir pradėjau užsiimti menu. Savarankiškai mokausi piešti, skaitau apie įvairias technikas, bandau viską, kas man patinka. Bandau kopijuoti ir kartu ieškoti savo stiliaus.
– Jokios meno mokyklos nesi baigęs?
– Ne, nesimokiau. Tačiau Ukrainoje yra toks žmogus, labai puikus meistras Alexander Shevchuk. Jis dabar gyvena Prancūzijoje. Aš su juo praleidau daug laiko ir daug ko iš jo išmokau. Be to, dirbau ir su kitais menininkais, iš kurių taip pat mokiausi. Klausiau savęs, ar man eiti mokytis, ar ne, bet atsakymo neradau. Galbūt tai kažkoks kompleksas po ukrainietiškos mokyklos. Aš nenorėjau, kad mane užgniaužtų teorijomis, taisyklėmis.
– Grįžkime prie K. Malevičiaus. Ar tuo metu žinojai, kad jis buvo ukrainietis?
– Aš, žinoma, žinojau, nors daugelis nežinojo. Manė, kad tai rusų menininkas. Man atrodo, kad tik prasidėjus karui Ukraina atrado savo garsiuosius menininkus. Ne tik K. Malevičių, bet ir daugelį kitų: Ivaną Aivazovskį, Davidą Burliuką, Oleksandrą Ekster. Visi manė, kad jie yra rusai.
Pažvelkime į tai sąžiningai. Ukrainoje labai nedaug žmonių vertina kultūrą ir ja domisi. Tai niekam nereikalinga. Man labai skaudu matyti, kaip griaunami kokie nors senos architektūros pastatai tam, kad būtų pastatytas dar vienas prekybos centras ar kas nors panašaus. Nežinau, gal tai mūsų kultūrinė tapatybė. Man atrodo, kad taip yra dėl to, kad Ukrainai nuo pat jos egzistavimo pradžios visą laiką teko sunki dalia. Mes neturėjome aiškios kultūrinės tapatybės, nes ji nuolat keitėsi: viena būdavo siūloma, kita – griaunama, o ta, kurią spėdavome išsaugoti, vėl buvo naikinama. Kai rusija pradėjo plataus masto puolimą, rusai pirmiausia plėšė muziejus, griovė teatrus, cerkves ir kitas kultūrines vietas. Gaila, bet pas mus nesusiformavo įprotis saugoti ypatingas vietas. Pavyzdžiui, čia, Barselonoje, galima rasti daug barų, kuriuose leisdavo laiką Pablo Picaso, Joanas Miró ir kiti vietiniai įžymūs dailininkai, rašytojai, teatro režisieriai. Šios vietos vis dar egzistuoja. Deja, bet mes Ukrainoje neturime to svarbaus kultūrinio geno.
– Gal, karui prasidėjus, šis genas atsirado?
– Pasakysiu labai nepopuliariai ir gal ne itin gražiai. Mano manymu, šis karas yra labai didelė dovana menininkams. Būtent po tokių karų ar kitų didelių sukrėtimų mene prasideda didžiulis pakilimas. Neseniai iš vieno pažįstamo Ukrainos menininko išgirdau istoriją. Jis pasakojo: „Paskambinau savo pažįstamam menininkui Kyjive. Paklausiau: „Na, kaip reikalai?“ Jis atsakė: „Pagaliau, pagaliau turiu ką tapyti, nes dabar vyksta labai daug įdomių dalykų.“ Tokie sukrėtimai atveria kažkokių naujų emocijų. Žinoma, jų yra kasdien, net ir taikos metu, tačiau vykstant karui tarsi jauti jas stipriau, giliau. Todėl man atrodo, kad turime labai puikų stimulą atgaivinti ir įkvėpti tą meilės kultūrai ir savasčiai jausmą. Mes esame nuostabi tauta. Būtų puiku, jei tokia tendencija išsilaikytų. Manau, tai labai svarbu kultūrai ir apskritai ateities kartoms.
– Barselonoje gyveni jau daug metų. Ar dažnai grįždavai į Ukrainą?
– Kaip tik prieš karą su žmona buvome persikraustę į Kyjivą. Tiksliau pasakius, praėjus pusmečiui nuo pandemijos pradžios, kai jau buvo leidžiama keliauti. Mums jau reikėjo pakeisti aplinką. Tai buvo geriausi mano pusantrų metų. Tokio kultūrinio veržlumo, kurį patyriau Ukrainoje, čia niekada nesu patyręs.
– Čia – turi omenyje Barseloną?
– Taip, Barselonoje.
– Vadinasi, Ukrainoje dar prieš karą buvo tam tikras kultūrinis proveržis?
– Mes turime tikrai labai puikių menininkų. Iš kur jie semiasi įkvėpimo ir noro tapyti? Tikriausiai iš sunkaus šalies likimo. Tai labai pastebima, nes Europa – labai inertiška, ji vystosi labai lėtai, nes ten viskas ir taip puiku, nuostabu. Ji yra tokia, kokia yra. Europiečiams sunkiau pajusti tą skausmą, tą jausmą, kurį aš pats sau taip paaiškinu. Ukrainoje kiekvieną dieną tenka kovoti už savo gyvybę. Taip buvo net iki karo. Net kai viskas prasidėjo 2014 m., pastebėjau, kaip pasikeitė kultūros ir kultūros veikėjų dėmesio centras. Manau, būtent dėl to, kai persikėlėme į Ukrainą, pajutau tą energiją, pajutau, kad ore kažkas pasikeitė. Mes labai dažnai eidavome į įvairius teatrus ir viskas buvo ne taip, kaip anksčiau. Aplink buvo labai daug kalbų apie rusijos įsiveržimą į Vakarų Ukrainą.
– Kada išvažiavai iš Ukrainos? Prieš karą?
– Likus mėnesiui iki karo. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės.
– Kur tu buvai, kai prasidėjo karas?
– Čia, Barselonoje. Prabudau, o žmona Nastia, kuri jau buvo pabudusi anksčiau, pasakė: „Prasidėjo.“ Tą pačią akimirką mano smegenys tiesiog išsijungė. Tris dienas gyvenau tarsi kokiame animaciniame filme. Mano smegenys tiesiog nesugebėjo suvokti tos realybės, kad dabar Ukrainoje vyksta karas. Tai buvo kažkas tokio siurrealaus, kažkas tokio neįmanomo. Fiziškai aš buvau čia, bet mintimis – kažkokioje kitoje, lygiagrečioje, realybėje. Tuo metu buvo atvykusi viena iš artimiausių žmonos draugių su vaikinu. Jie atvažiavo kaip turistai, tiesiog pasivaikščioti po Barseloną. Kai prasidėjo pirmieji smūgiai, jie atėjo pas mus. Keletą vakarų praleidome kartu, verkėme, kentėjome, stebėjome, kas vyksta. Žmonos draugė „Telegram“ paskyroje pamatė nuotrauką, kad raketa nukrito į kaimyninį namą šalia jos namų. Tai buvo tiesiog… Na, kaip taip gali būti? Mano protas tiesiog negalėjo susitaikyti su tuo. Tai buvo apskritai toks absurdiškas, nesuprantamas, neįsivaizduojamas dalykas. Pirmieji mėnesiai buvo labai sunkūs, labai skaudūs. Tris mėnesius aš apskritai nieko netapiau. Net dirbtuvės neturėjau. Vėliau nusprendžiau, kad man reikia ką nors tapyti, ką nors kurti. Radau dirbtuvę, ir ten dabar – darbų serija, kurią sukūriau reaguodamas į tai, kas vyksta Ukrainoje. Prieš persikeldamas į Ispaniją, labai daug dirbau su juoda spalva.
– Juodas kvadratas?
– Juodas kvadratas. Man labai patinka mintis, kad juoda spalva, kad ir kaip ji atrodytų, nieko neapibrėžia – tai tiesiog tuštuma, tai niekas. Ir būtent iš to nieko gauti kažką gražaus, kažką, kas suteikia jausmų. Prasidėjus plataus masto karui, aš jau nebegalėjau dirbti su juoda spalva. Visiškai nenorėjau dauginti to skausmo. Norėjau sukurti saugumo ir vilties erdvę ir nutapiau darbų seriją, kuri perteikia šią idėją.
– Ar nesinorėjo grįžti į Ukrainą?
– Norėjau. Pirmuosius karo mėnesius labai norėjau dirbti kaip humanitarinis savanoris. Ne eiti kariauti, o padėti žmonėms, juos paremti, ką nors nupirkti, atnešti.
– Tai kodėl negrįžai?
– Tiesą sakant, bijojau, kad nebegalėsiu grįžti į Ispaniją. Karas man – visiškai nepažįstama istorija. Supratau, kad iš čia galėsiu labiau padėti Ukrainai nei būdamas ten, kur labai didelė rizika. Jei tavęs neliks, niekam daugiau nepadėsi. Būdamas čia, turiu galimybę padėti žmonėms.
– Kaip į karą reagavo Tavo draugai ispanai?
– Labai daug draugų norėjo padėti. Atvykusiems ukrainiečiams dalijome maisto produktus, vaistus. Kai kurie siūlė apgyvendinti. Ispanai labai padėjo Ukrainai.
– Kokia situacija dabar? Tiesa sakant, Barselonoje nemačiau nė vienos Ukrainos vėliavos, nors kitose šalyse tai gana įprasta.
– Dabar, deja, karas Ukrainoje ispanams nebėra madingas. Atleiskite už tokį žodį, bet taip iš tiesų yra. Žiniose apie tai kalbama labai mažai. Labai nedaug laikraščių apie tai rašo. Informacijos beveik nėra. Kai kurie žmonės labai nustemba sužinoję, kad Ukrainoje vis dar vyksta karas. Ir vėliavų karo pradžioje buvo daug daugiau.
– Tačiau Tu pats seki informaciją?
– Žinoma. Mano žmona dabar yra Ukrainoje. Mes kasdien bendraujame. Ji man pasakoja, kaip ten jai sekasi, kaip praleido naktį metro. Būna, kad visą naktį kalbamės. Bendrauju su draugais iš Ukrainos.
– Kaip vertini pasmerkimą tų žmonių, taip pat ir menininkų, kurie išvyko prasidėjus karui ir dabar ramiai gyvena užsienyje?
– Kai kurie mane kritikuoja, kad esu čia, tačiau dauguma mane remia ir, atvirkščiai, sako: „Net nesvarstyk galimybės važiuoti į Ukrainą.“ Aš tikrai nesmerkiu tų, kurie sako: „bailys pabėgo“, „tu nesi ukrainietis“ ir pan. Aš juos suprantu, bet toks mano pasirinkimas. Aš gerbiu jų pasirinkimus ir stengiuosi juos kaip nors paremti. Net tuos, kurie mane smerkia.
– Ar pats ketini grįžti į Ukrainą, pasibaigus karui?
– Atvirai sakant, norėčiau, bet ne gyventi. Tai pernelyg savanaudiškas sprendimas, bet gyventi tarp sužalotų sielų, manau, atsisakysiu. Tačiau labai noriu grįžti į Ukrainą, pabūti ten kurį laiką, padėti tiems, kam galiu padėti, kaip nors juos paremti. Prasidėjus karui, pirmuosius tris mėnesius mes su žmona sėdėjome, laukėme, kada viskas baigsis, ir buvome pasiruošę. Jei šiandien viskas baigiasi, rytoj važiuojame į Ukrainą atstatyti šalies. Dabar mano požiūris šiek tiek pasikeitė. Noriu grįžti, bet vargu ar noriu ten gyventi.
– Ar daug menininkų iš Ukrainos gyvena Barselonoje, Ispanijoje?
– Keletą pažįstu. Prieš pusę metų savo parodoje susipažinau su menininku Maksimu. Jis atvyko maždaug prieš metus ir papasakojo, kaip perėjo Ukrainos ir Rumunijos sieną ir pateko į Europą, kaip jį gaudė ginkluoti kariai, kaip jis lipo per vielines tvoras, kaip naktimis slėpėsi po medžiaga, kuri neskleidžia šilumos, kad nesusektų. Tokių istorijų yra daugybė. Labai gaila šių žmonių. Su manimi studijoje kuria viena ukrainietė siuvėja, bet ji atvyko dar gerokai iki karo.
– Jei seki, kas vyksta šiuo metu Ukrainoje, ar Tau patinka dabartinė kultūrinė situacija?
– Patinka. Man atrodo, kad ukrainiečių mene dabar yra daugiau tam tikros tiesos. Gal reikėtų sakyti, kad pasislinko menininkų dėmesio centras. Žmonės tapo sąžiningesni. Puikus menas ne tas, kuris sukurtas tam, kad būtų parduotas. Jei kuri sąžiningai, esi kuo sąžiningiausias su medžiaga ir su erdve, kurioje dirbi, tai atsispindės ir kūrinyje. Darbas bus turtingesnis ir, manau, autentiškesnis. Būtent dėl to, atrodo, dabar Ukrainos menas tapo gyvesnis, tikresnis, tarsi gyvas kūnas.
– Paskutinis klausimas. Kaip Tu jauti, kur Tavo namai?
– Ten, kur aš esu. Aš labai myliu Ukrainą, bet negaliu savęs vadinti šimtaprocentiniu ukrainiečiu, nes iš jos išvykau gan seniai. Kol gyvenau Ukrainoje, jaučiausi ukrainietis. Dabar bendrauju su žmonėmis iš įvairių šalių, įvairių visuomenės sluoksnių ir kad ir kur būčiau, visada jaučiuosi kaip namie. Vienas mano pažįstamas uždavė panašų klausimą: ar jautiesi Barselonoje kaip namie ir kiek laiko praėjo, kol ėmei jaustis kaip namie? Sunku pasakyti. Aš čia gyvenu nuo 2001 m. Pirmą kartą ilgesniam laikui į Ukrainą išvykau 2009 m., kai prasidėjo krizė. Mane atleido iš darbo ir aš nusprendžiau nusipirkti bilietą į Ukrainą, tik į vieną pusę. Ten praleidau maždaug šešis mėnesius ar net daugiau ir tai buvo mano namai. Man gerai ir Berlyne, ir Amsterdame. Aš jaučiu ramybę, kai kalbuosi su žmona. Gerai jaučiuosi savo studijoje. Man namai yra ne vieta, o jausmas. Ir žmogus, kuris yra šalia manęs.
