Mes smerkiame vandalizmą ir siekiame apsaugoti meno kūrinius. Tačiau ką iš tiesų stengiamės išsaugoti: fizinį objektą ar jo skleidžiamą informaciją? Kas nutinka, kai vandalizmo aktas netikėtai suteikia kūriniui naują reikšmę?
Rašė Stefaniia Dushkevich
Vincento van Gogho „Saulėgrąžos“, aplietos pomidorų sriuba, „Mona Liza“, išgyvenusi išpuolius rūgštimi ir dažais, Michelangelo „Pieta“, suniokota plaktuko smūgiais, ar liūdnai pagarsėjusi restauracija, Kristaus veidą pavertusi pūkuotu padarėliu, – meno istorija tiesiog persmelkta vandalizmo aktų.
Pradėjus nagrinėti tokius atvejus, nesunku prarasti laiko nuovoką. Jų priežastys įvairios: nuo religinio fanatizmo ir asmeninio pavydo iki įsitikinimo, kad vandalizmas gali būti veiksminga politinės raiškos forma. Kai kuriuos atvejus verta aptarti išsamiau.
Diego Velázquezo šedevras „Venera su veidrodžiu“ (1651) tapo vieno garsiausių XX a. pradžios politinio vandalizmo aktų centru. 1914 m. sufražistė Mary Richardson įėjo į Londono nacionalinę galeriją ir kelis kartus smogė paveikslui mėsininko kirviu, protestuodama prieš savo bendražygės Emmeline Pankhurst areštą.
Įdomu, kaip žiniasklaida vaizdavo pačią M. Richardson. Įvairiuose leidiniuose ji buvo vadinama karinga sufražiste, ekstremiste ir net padegėja. Daugelyje publikacijų akcentuotas ne tik jos dalyvavimas judėjime už moterų teises, bet ir tariamai pavojingas jos veiklos pobūdis. Kai kuriuose tekstuose pabrėžta, kad vėliau, ketvirtajame dešimtmetyje, ji prisijungė prie Britų fašistų sąjungos. Taip retrospektyviai buvo stiprinamas pavojingos moters įvaizdis, o protesto istorija beveik perkeliama į kriminalinio pasakojimo lauką. Paklausta apie išpuolio motyvus, M. Richardson atsakė: „Taip, aš esu sufražistė. Galima nutapyti kitą paveikslą, tačiau neįmanoma sugrąžinti žmogaus gyvybės – tos, kuri dabar atimama iš ponios Pankhurst.“ Taip ji aiškino savo protestą prieš E. Pankhurst – Moterų socialinės ir politinės sąjungos įkūrėjos – areštą.
Panaši istorija nutiko ir V. van Gogho „Saulėgrąžoms“. Šios serijos paveikslai ne kartą tapo ekologinio judėjimo „Just Stop Oil“ aktyvistų akcijų taikiniu, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į klimato krizę. Plačiausiai nuskambėjęs incidentas įvyko 2022 m. spalį, kai dvi aktyvistės Londono nacionalinėje galerijoje apliejo 1888 m. nutapytą „Saulėgrąžų“ versiją „Heinz“ pomidorų sriuba. Paveikslas buvo apsaugotas stiklu ir nenukentėjo, tačiau buvo apgadintas jo rėmas.
Pastebėtina, kad žiniasklaida, priešingai nei M. Richardson atveju, šį įvykį dažnai apibūdino ne kaip išpuolį, o kaip klimato akciją, protesto intervenciją ar net ekoperformansą. Tokia leksika akivaizdžiai pakeitė dėmesio centrą: daugiau kalbėta ne apie meno kūrinio pažeidimą, bet apie aktyvistų siunčiamą politinę žinią.
Abiejų šių atvejų motyvas nebuvo neapykanta menui, menininkams ar konkretiems kūriniams. Vis dėlto kai kurie meno darbai tapo ne tik politinio komentaro objektu, bet ir tiesiogine neapykantos kalbos terpe. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Anisho Kapooro instaliacija „Purvinas kampas“.
Ši milžiniška piltuvo formos konstrukcija, pirmą kartą pristatyta 2011-aisiais, 2015 m. vasarą buvo įrengta Versalio rūmų soduose. Dėl savo formos kūrinys beveik iš karto spaudoje ir kritikų buvo pramintas karalienės vagina. Pats A. Kapooras instaliaciją apibūdino kaip labai seksualią, tačiau visuomenės reakcija netrukus peržengė įprastų pašaipų ribas.
Iš pradžių skulptūra buvo aplieta geltonais dažais. Po restauracijos ji patyrė dar vieną išpuolį: nežinomi asmenys jos paviršių padengė antisemitiniais užrašais ir grafičiais, nupurkštais baltais aerozoliniais dažais. Tarp užrašų buvo frazės apie purviną darbą, aukojimą ir įvairių šūkių su aiškia antisemitine potekste. Kūrinio autorius A. Kapooras – indų ir žydų kilmės menininkas – tapo būtent antisemitinės retorikos taikiniu, nors pati instaliacija tiesiogiai nesusijusi nei su religija, nei su etnine tapatybe.
Atsisakęs visiškai pašalinti antruosius grafičius, A. Kapooras pareiškė norintis išsaugoti vandalizmo pėdsakus kaip visuomeninės agresijos liudijimą. Vėliau jis šį išpuolį siejo ne tik su reakcija į provokuojančią objekto formą, bet ir su platesnėmis ksenofobijos, rasizmo ir Prancūzijos visuomenės požiūrio į religines ir etnines mažumas problemomis.
Vandalizmas dėl gero tikslo?
Vandalų, kurie niokoja vien dėl paties niokojimo, elgesį galima paaiškinti tam tikromis psichologinėmis priežastimis, tačiau dalis vandalizmo aktų turi ir aiškų ideologinį ar politinį pagrindą. Nors tokius veiksmus vis dar sunku pateisinti, už jų dažnai slypi tam tikra idėja, politinė pozicija ar bandymas būti išgirstiems.
Vis dėlto net ir kilnus tikslas retai apsaugo vandalus nuo visuomenės pasmerkimo. Po ekologinių aktyvistų akcijų prieš meno kūrinius vienas „Reddit“ vartotojas pradėjo diskusiją klausdamas: „Nesu tikras, ar tai veiksminga protesto forma. Ką apskritai žmonės mano apie išpuolius prieš meną?“
Daugelis komentarų buvo itin kritiški: „Tai mane supykdė. Kam erzinti tuos, kuriuos norite matyti savo pusėje? Ši logika – jei nesi su manimi, esi prieš mane – griauna ir taip trapias sąjungas, reikalingas pokyčiams. Norite protestuoti – nuskandinkite naftos milijardieriaus jachtą ir aš padėsiu surinkti pinigų užstatui. Sudeginkite privačių lėktuvų angarą – atnešiu zefyrų. Tačiau gadinti meno kūrinį tam, kad mano proanūkiai niekada negalėtų patirti to jausmo, kurį sukelia V. Gogho paveikslas, – po to aš tiesiog nusisuksiu nuo jūsų.“
Kitas vartotojas rašė: „Muziejai saugo meną visuomenei. Kenkiant meno kūriniams, kenkiama ne muziejams, o publikai. Tai tik dar labiau izoliuoja meną: daugiau stiklo, daugiau barjerų, daugiau apsaugos, brangesni bilietai. Pulti meną protestuojant prieš valstybę – tas pats, kas pulti vaikus protestuojant prieš jų tėvus. Tai tragiška, beprasmiška ir piktina.“
Vis dėlto kai kurie komentatoriai suprato aktyvistų logiką, nors ir nepritarė jų pasirinktiems metodams: „Aš suprantu žinutę: jei žus pasaulis, kartu su juo išnyks ir menas, ir žmonės, galintys jį vertinti. Tačiau vis tiek manau, kad tai pigus ir neveiksmingas būdas dėmesiui pritraukti. Taip, tai sukelia rezonansą, bet kartu atstumia potencialius sąjungininkus.“
Netrūko ir tokių, kurie pateisino tokias akcijas: „Dažniausiai pasirenkami žinomi, gerai apsaugoti meno kūriniai būtent todėl, kad pritraukia dėmesį ir paprastai nepatiria rimtų pažeidimų. Jei jus labiau jaudina paveikslas nei protesto priežastis, tuomet jūs esate problemos dalis.“
Arba: „Kol patiems paveikslams realiai niekas negrasina, man tai netrukdo. Problema veikiau ta, kad sukeltas dėmesys retai virsta kuo nors iš tiesų konstruktyviu.“
Įdomus yra menininko Tony Shafrazi atvejis. 1974 m. jis raudonais dažais ant Pablo Picasso „Gernikos“, eksponuotos Niujorko modernaus meno muziejuje, užrašė frazę KILL LIES ALL. Taip T. Shafrazi protestavo prieš Jungtinių Valstijų karo nusikaltimus Vietname. Menininko siunčiama žinia buvo aiški: visuomenė geba žavėtis antikariniu meno kūriniu, tačiau kartu taikstosi su realiu karu, prieš kurį tas pats menas kadaise pasisakė.
Kurgi baigiasi protestas ir prasideda kultūros paveldo niokojimas? Į šį klausimą visuomenė iki šiol neturi vienareikšmio atsakymo.
Vandalizmas kaip menas
Jei vienas menininkas sunaikina kito darbą, ar tai vis dar laikytina vandalizmu? Galbūt tam tikru momentu pats naikinimo aktas tampa meniniu gestu? Vienas garsiausių pavyzdžių – Ai Weiwei projektas „Dropping a Han Dynasty Urn“ (1995). Menininkas įsigijo autentišką, maždaug 2 tūkst. metų senumo Hanų dinastijos vazą ir tyčia ją sudaužė prieš kamerą. Fotografijų serijoje užfiksuotas senovinio artefakto sunaikinimo momentas: vaza išsprūsta iš rankų, krinta ir pažyra šukės.
Just Stop Oil / SIPA PRESS nuotr.
Šis veiksmas nebuvo vien provokacija dėl pačios provokacijos. Ai Weiwei iki absurdo išplėtojo Kinijos komunistų partijos politiką, kuri dešimtmečius skatino naikinti „senąjį pasaulį“ ir tradicinę kultūrą dėl naujos tvarkos. Sunaikindamas istorinį objektą, menininkas tiesiogine prasme atkartojo valstybės metodus, paversdamas destrukcijos aktą politiniu komentaru. Tačiau čia natūraliai kyla klausimas: ar vandalizmą galima pateisinti vien todėl, kad jį įvykdo pripažintas menininkas ir kad už to slypi tam tikra idėja? Kur brėžiama riba tarp meninio pareiškimo ir kultūros paveldo naikinimo?
Ne mažiau iškalbingas ir kitas atvejis – jau ne svetimo kūrinio sunaikinimas, o savos kūrybos destrukcija. 2018 m. spalį Banksy surengė vieną garsiausių šiuolaikinio meno performansų. Vos tik paveikslas „Girl with Balloon“ („Mergaitė su balionu“) buvo parduotas „Sotheby’s“ aukcione už rekordinę 1,04 mln. JAV dolerių sumą, rėme netikėtai įsijungė iš anksto įmontuotas smulkintuvas.
Drobė pradėjo lėtai slinkti per ašmenis, virsdama ilgomis vertikaliomis juostomis. Tačiau mechanizmas užstrigo, todėl kūrinys buvo sunaikintas tik iš dalies. Vėliau darbas gavo naują pavadinimą – „Love is in the Bin“ („Meilė šiukšliadėžėje“) ir tapo dar vertingesnis. Vėl kyla klausimas: jei menininkas naikina savo paties darbą, ar apskritai tai galima vadinti vandalizmu? Galbūt tai tik radikali autorinės kontrolės meno atžvilgiu forma?
Mano mėgstamiausias „atsitiktinio“ vandalizmo pavyzdys – garsusis „Pūkuotasis Jėzus“, dar vadinamas „Ecce Mono“. Taip ironiškai buvo pramintas nesėkmingos ispanų dailininko Elías’o Garcíos Martínezo freskos „Ecce Homo“ restauracijos rezultatas. 2012 m. 80-metė parapijietė Cecilia Giménez nusprendė savarankiškai restauruoti apgadintą Kristaus atvaizdą Gailestingumo bažnyčioje Ispanijos Borchos mieste. Rezultatas taip nutolo nuo originalo, kad Jėzaus veidas virto išsiliejusiu pūkuotu atvaizdu, labiau primenančiu vaikišką piešinį nei religinę freską. Labai greitai „Pūkuotasis Jėzus“ tapo interneto fenomenu, memų objektu, turistų traukos centru ir tam tikra prasme savarankišku masinės kultūros kūriniu. Tūkstančiai žmonių pradėjo vykti į Borchą, o miestas sulaukė reikšmingų pajamų iš turizmo.
XXXXXX
Kur driekiasi riba tarp naikinimo, protesto, performanso ir meninio gesto? Apie šiuos klausimus kalbėjomės su Viktorija Skorupskaite – tarpdisciplinine menininke ir parodos „2000-ųjų emo subkultūros judėjimas Lietuvoje“ autore. Įdomu, kad ir Viktorijos paroda buvo susidūrusi su vandalizmo atvejais – jos eksponatai buvo tyčia niokojami.
– Kokios, Tavo manymu, yra vandalizmo priežastys: neapykanta objektui, temai ar kas nors kita?
– Manau, kad vandalizmas retai būna vien neapykantos pačiam objektui ar jo temai išraiška. Noras niokoti dažniau kyla iš kur kas gilesnių vidinių priežasčių. Meno kūriniai žmonėms dažnai simbolizuoja tam tikras idėjas ar požiūrius, kuriems jie, sąmoningai ar nesąmoningai, priešinasi. Todėl viena pagrindinių vandalizmo priežasčių gali būti noras būti pastebėtam – tarsi įrodant, kad tavo nuomonė yra svarbi, o gal net svarbesnė ar atseit teisingesnė nei kitų.
Taigi tikiu, kad už tokio elgesio slypi daug sluoksnių ir vidinių konfliktų, o pats veiksmas tampa savotiška reakcija į aplinką ar visuomenę.
– Kaip manai, kodėl menas taip dažnai tampa vandalizmo ar agresijos taikiniu?
– Kiekvienas meną suvokiame labai asmeniškai. Į meno kūrinius reaguojame ir juos interpretuojame remdamiesi savo patirtimis, vertybėmis, vidiniais išgyvenimais ir turimomis žiniomis, todėl tas pats kūrinys skirtingiems žmonėms gali reikšti visiškai skirtingus dalykus.
Meno objektuose dažnai atpažįstame simbolius, kurie gali sukelti jautrių, erzinančių ar net žeidžiančių emocijų. Kai žmogus ilgą laiką kaupia neišreikštą pyktį, nusivylimą ar kitokią emocinę įtampą, agresija gali tapti šių jausmų išraiškos forma. Kadangi menas yra viešas ir lengvai prieinamas, o kartu paliečia jautrias vidines temas, natūraliai gali kilti ir pasipriešinimas.
– Ar provokuojantis menas, ar tam tikros temos neišvengiamai sukelia tokių reakcijų?
– Provokuojantis menas dažnai ir siekia stiprios reakcijos – jo esmė yra paliesti jautrias temas, kelti klausimų ar išvesti žiūrovą iš komforto zonos. Tačiau nemanau, kad agresija yra neišvengiamas tokio meno padarinys.
Man atrodo, kad esmė – žmogaus gebėjimas priimti sukeltą diskomfortą. Su kūriniu galima nesutikti, jis gali erzinti ar net žeisti, tačiau tai nebūtinai turi virsti agresija ar niokojimu. Tokios reakcijos dažnai daugiau pasako apie visuomenės santykį su saviraiškos laisve nei apie patį kūrinį.
– Kaip į Tavo parodoje įvykusį vandalizmo aktą reagavo lankytojai ir meno bendruomenė? Galbūt sulaukei atsiprašymo iš vandalizmo autoriaus ar kitų asmenų?
– Emo parodoje įvykęs vandalizmo aktas man nebuvo netikėtas – apie tokią galimybę pagalvojau dar pačioje idėjos kūrimo pradžioje. Vis dėlto, kai tai iš tikrųjų įvyko, išgyvenau visą emocijų spektrą: nusivylimą, sumišimą, pyktį, o vėliau situacija pradėjo atrodyti net šiek tiek komiška.
Pasidalijusi įvykiu socialiniuose tinkluose, sulaukiau gana vieningos reakcijos: daugelis teigė, kad tokia baigtis buvo beveik neišvengiama, nes emo subkultūra visada susidurdavo su panašiu visuomenės požiūriu. Tam tikra prasme šis incidentas parodai net suteikė daugiau autentiškumo. Kartu nemanau, kad veiksmas buvo nukreiptas asmeniškai prieš mane ar pačią parodą, – veikiau atskleidė visuomenės santykį su šia tema ir parodė, kad jis per pastaruosius dvidešimt metų pasikeitė kur kas mažiau, nei galėtume tikėtis.
– Ar vandalizmo aktas ilgainiui gali tapti kūrinio istorijos dalimi arba pakeisti jo prasmę?
– Taip. Meno istorijoje netrūksta atvejų, kai vandalizmo aktas tampa neatsiejama kūrinio istorijos dalimi ir netgi pakeičia jo prasmę ar suvokimą. Nors tai nepateisina vandalizmo, tokie pavyzdžiai primena, kad kūrinio istorija nesibaigia jo sukūrimo momentu.
– Kaip manai, ar vienintelis būdas apsisaugoti nuo vandalizmo yra mokamos parodos ir apsauga?
– Nemanau, kad mokamos parodos ar sustiprinta fizinė apsauga būtų vienintelis sprendimas. Man atrodo, kad ilgalaikė prevencija pirmiausia susijusi su švietimu.
Vandalizmas dažnai kelia klausimų ne tiek apie patį kūrinį, kiek apie aplinką, kurioje gyvename: kodėl taip nutinka, kaip žmonės geba sveikai priimti ir išreikšti emocijas kasdieniame gyvenime, kas juos paskatina elgtis būtent taip.
Pagarbus santykis su aplinka, gebėjimas priimti kitokią nuomonę, toleruoti diskomfortą, emocinis raštingumas ir dialogo kultūra – veiksniai, kurie ilgainiui gali prisidėti prie tokių elgesio formų mažėjimo.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
