Tekstas ir nuotraukos dr. Kristinos Stankevičiūtės (Vilnius Tech)
Belgijos dizaineris Driesas van Notenas – dar viena europietiškos mados žvaigždė, apie kurią Lietuvoje žinoma gerokai per mažai. Už pažintį su jo kūryba esu dėkinga savo „krikštamotei“, mados žurnalistei Laurai Latour, kurios tekstai praplėtė mano akiratį ir pasaulėžiūrą dar tada, kai tik pradėjau domėtis mados reikalais. Lauros dėka atradau D. van Noteno spalvų ir raštų pasaulį, tačiau išsamiau pasidomėti paties dizainerio asmenybe nebuvo didelio poreikio. Tačiau šį pavasarį pasirodžiusi žinia, kad dizaineris įsigijo rūmus Venecijoje ir surengė juose pirmąją meno ir mados parodą, tapo rimta papildoma motyvacija apsilankyti kaip tik šiemet vykstančioje Venecijos bienalėje. Juolab kad paroda „Vienintelis tikras protestas yra grožis“ („The Only True Protest Is Beauty“) įtraukta į oficialią didžiausio Europos meno renginio programą.
Istorinius XV a. Palazzo Pisani Moretta rūmus Didžiojo kanalo pakrantėje dizaineris ir jo partneris Patrickas Vangheluwe įsigijo 2025 m. Inauguracine vadinama paroda duris atvėrė šių metų balandį ir jau spėjo pritraukti rekordinį lankytojų ir žiniasklaidos dėmesį.
Parodos pavadinimą inspiravo septintojo dešimtmečio JAV muzikanto ir aktyvisto Philo Ochso daina, tapusi laikmečio protestų himnu: „Tokiais bjauriais laikais vienintelis tikras protestas yra grožis.“ Grožio sampratą ekspozicijoje formuoja daugiau nei 200 mados, juvelyrikos, stiklo ir keramikos kūrinių, baldų, tekstilės, fotografijos darbų, kuriuos (reikia manyti, su dideliu džiaugsmu) paskolino 46 menininkai, atstovaujami tarptautiniu mastu žinomų meno galerijų. Jų kuriamas grožio vaizdinys puikiai atitinka D. van Noteno kūrybos viziją: neįprasti spalvų deriniai, išraiškingos tekstūros, chaotiškos kompozicijos, susiliejančios į harmoningą, išraiškingą, tačiau kiek „dygliuotą“ visumą.
Taigi paskutinį gegužės savaitgalį, svilinant 33 °C karščiui, vizitas Venecijos bienalėje prasideda būtent nuo Palazzo Pisani Moretta.
Paroda
Kaip teatras prasideda nuo rūbinės, taip itališki (o ir prancūziški bei įvairūs kiti) rūmai mieste prasideda nuo vidinio kiemelio. Palazzo Pisani Moretta atveju vidinis kiemelis, reikia manyti, tarnavo kaip galinis išėjimas, nes paradinės durys, ko gero, buvo iš Venecijos Didžiojo kanalo pusės – pro jas įeidavo gondolomis atkeliavę rūmų svečiai ir kilmingi šeimininkai. Šiandien kiemelis atlieka muziejaus fojė, kuriame paprastai perkami bilietai, funkciją – čia maloniai vėsu, gaiviai čiurlena fontaniukas, šnara augmenija ir galima kiek atsipūsti prieš neriant į rūmus. Palazzo Pisani Moretta priklauso D. van Noteno (DVN) fondui ir kol kas tikriausiai neturi muziejaus statuso, todėl negali pardavinėti bilietų, o tik priimti draugišką paramą. Tapti DVN fondo draugu užtrunka beveik pusvalandį, veiksmas vyksta tik internetu, ryšys tarp XV a. mūrų tikrai lėtas, todėl kiemelis pilnas sutrikusių lankytojų ir šaltus nervus bei mandagius veidus bandančių išlaikyti darbuotojų. „Tokios komplikacijos tikrai nekuria pridėtinės vertės ir kelia visokių įtarimų, – piktai šnypščia mano palydovas. – Ir jau tikrai neprideda noro čia lankytis.“
Laimei, pagaliau pavyksta suteikti draugišką paramą DVN fondui ir prieš mus atsiveria didžiulės Pisani rūmų erdvės. Cokolinio aukšto salės gale tyvuliuoja Didysis kanalas – juo pasigrožėti galima iš lankytojams atvertos terasos. Įėjimo salėje vyksta keraminių plytelių (kitaip nėra kaip šių meno kūrinių pavadinti) paroda, jos pakraštyje burzgia užuolaida atitverta mažulytė kino salė, kurioje rodomas Christianui Lacroix skirtas filmas.
Kitapus kiemelio, priešais įėjimą, taip pat pirmame aukšte esančioje parduotuvėlėje, galima įsigyti DVN kvepalų ir apžiūrėti atskirą parodos sekciją – rankų darbo stiklo indų ekspoziciją. Šios labai nedidelės, labiau į koridorių panašios salytės gale – atskiras išėjimas tiesiai į kanalą: jei turi savo gondolą, gali tiesiai į ją ir įšokti. Tačiau išėjimas tam nenaudojamas, unikalus Venecijos gyvenimo būdas šiandien yra beveik nunykęs, o gondolos daugiausia skirtos turistų reikmėms.
Pagrindinė paroda driekiasi per 20 rūmų salių dviejuose aukštuose, jos kuratoriai – pats D. van Notenas kartu su ilgamečiu bendradarbiu Geertu Brulootu. Nuo alinančios Venecijos saulės sergėja sunkios naktinės užuolaidos, o rūmų istoriją saugo originalios garsiausio XVIII a. Italijos tapytojo Giambattistos Tiepolo freskos. Prieblandoje skendintys senoviniai „apmusiję“ veidrodžiai, milžiniški kandeliabrai ir žvakidės, prabangūs užuolaidų audiniai ir beveik tuščios erdvės kuria sunkiai nusakomą atmosferą: tamsu ir tylu kaip senuose apleistuose namuose, tačiau negali atitraukti žvilgsnio nuo ryškiaspalvių meno kūrinių ir jų chaotiškų formų. Turbūt kažkaip panašiai jautėsi Alisa, patekusi į Stebuklų šalį.
Pirmame aukšte – monumentali Peterio Buggenhouto 4 m aukščio skulptūra iš kartono, geležies ir atliekų, Steveno Shearerio miegančiųjų nuotraukos šalia Cogdonato memento mori juvelyrikos šedevrų (daugybės kaukolių ir brangakmenių), neįtikėtino grožio Kaori Kuriharos keraminiai augalai, lenktas Murano stiklo stalas, pagamintas specialiai šiai parodai, Virginios Leonard auksu sprogstančios mėlynos keramikos kompozicijos. Visa tai lydi keistas antikvarinių baldų kvapas (labai primenantis, pardon, vištašūdžiais atsiduodantį seną svirną), kurį skleidžia kėdžių kolekcija, eksponuojama buvusiose sandėlio patalpose – nuo originalių XVIII a. kėdžių iš praeito rūmų gyvenimo, parodos kataloge vadinamų Venecijos šedevrais, iki ultrašiuolaikinių Lionelio Jadot, Wendy Andreu, Seongilo Choi ir Chriso Fusaro darbų.
Madai šioje parodoje skiriamas ypatingas dėmesys ir vaidmuo – išskirtiniai Ch. Lacroix darbai, pasiskolinti iš privačių kolekcijų, masyvūs skulptūriški Rei Kawakubo („Comme des Garçons“) kūriniai kvestionuoja įprastines grožio sampratas ir kuria ryškius harmonijos akcentus, būdingus DVN stilistikai. Taip pat pristatoma jauno Palestinos dizainerio Ayhamo Hassano iš Ramalos kūryba.
Antrame aukšte – oda, gėlės, medžio ir sidabro gaminiai, dar daugiau Venecijos stiklo, chaosas ir tvarka, auksu žibanti prabanga ir minimalistinis paprastumas. Čia ir vienas didžiausių parodos objektų – visą salę užimantis Kinų kabinetas, rankomis ištapytų medžio spintų rinkinys, išlikęs originalus Palazzo Pisani Moretta artefaktas. Nuostabiai objektus išryškinantis tobulas apšvietimas šio kabineto beveik nepaliečia – tokio senumo kūrinius reikia maksimaliai tausoti, saugant juos nuo bet kokio atmosferos poveikio, įskaitant ir šviesos spindulius.
„Sensacingai gražus ir smulkmeniškas interjeras, plečiantis žmogaus rankomis kuriamo grožio sampratos ribas“, – rašoma vienoje iš daugelio parodos recenzijų. Jis tobulai iliustruoja bendrą renginio idėją – švęsti žmogaus rankų darbą, akcentuojant meistrystę kaip aktualų ir modernų dalyką.
Vienas įspūdingiausių parodos eksponatų – 23-ejų metų prancūzų skulptoriaus Josepho Arzoumanovo kūrinys iš vulkaninio akmens, aukso ir šilko. Tai DI valdoma roboto ranka, dėliojanti šachmatų lentos figūras. Pagaminti šią „Sapnų šachmatų“ lentą užtruko trejus metus. DVN fondas suteikė menininkui finansinę paramą. „Jis yra svajotojas ir labai sunkiai dirba, kai jo amžiaus jaunuoliai laiką leidžia internete arba vakarėliuose, – interviu žurnalui „The Gloss“ sako D. van Notenas. – Man reikia jaunimo aplink mane, kuriam galėčiau padėti. Aš noriu dirbti su grožiu ir noriu užduoti klausimus.“ DVN fondas ketina ir toliau tęsti pokalbius su studentais iš įvairių disciplinų – nuo muzikantų iki vyndarių ir pristatyti daugiau įvairių parodų, bendradarbystės projektų, rezidencijų ir specialių įvykių.
Paroda Palazzo Pisani Moretta vyks iki šių metų spalio 4 d. Jei keliausite į bienalę, būtinai apsilankykite!
***
Čia parodos apžvalga turėtų baigtis, bet, kaip matote, nesibaigia, nes susipažinus, kad ir netiesiogiai, su tokia asmenybe kaip D. van Notenas, apsiriboti vieno jo kūrinio aptarimu būtų nedovanotinas nusikaltimas skaitytojams. Taigi pratęskime.
Trumpa sėkmės istorija
D. van Notenas gimė Antverpene 1958 m. Daugumoje biografijų pabrėžiama, kad dizaineris atstovauja jau trečiai Belgijos mados pasaulio kartai: jo senelis buvo vyriškų drabužių siuvėjas, o tėvai turėjo vyriškų drabužių parduotuvę. Ankstyva pažintis su mada ir tekstile paskatino vaikiną studijuoti mados dizainą Belgijos karališkojoje dailės akademijoje, prestižiškiausioje šalies mados mokykloje. Studijų metais būtent čia susiformavo vadinamasis Antverpeno šešetukas, supažindinęs pasaulį su belgiška mada, – jam kartu su D. van Notenu priklauso Ann Demeulemeester, Dirkas Bikkembergsas, Walteris van Beirendonckas, Dirkas van Saene, Marina Yee.
„Picture Alliance“ / Ik Aldama / „Scanpix“ nuotr.
Debiutinė 1986 m. DVN (vyrams skirta) kolekcija, pristatyta kartu su kitų Antverpeno šešetuko narių kūryba, buvo puikiai priimta – joje jau atsispindėjo unikali DVN būdinga estetika, jungianti tradicinį rankų darbą su inovatyviu modernumu. Taip pačiais metais Driesas įkūrė savo prekės ženklą, o dešimtajame dešimtmetyje tapo vienu ryškiausių Antverpeno šešetuko narių, iškėlusių belgišką madą į pasaulines aukštumas. Nuo 1993 m. DVN kasmet pristatydavo kolekcijas Paryžiaus mados savaitėje. Jo darbas pasakoja istorijas pasitelkdamas emocijas, naudodamas madą tyrinėti tokioms temoms kaip tapatybė, kultūra, istorija.
2008 m. DVN buvo įteiktas Amerikos mados dizainerių tarybos (CFDA) Metų dizainerio apdovanojimas, suteiktas Karališkojo industrijos dizainerio titulas, kurį skiria Karališkoji menų draugija Londone. 2014 m. Dekoratyvių menų muziejus Paryžiuje surengė pirmąją DVN skirtą parodą „Inspiracijos“. 2015 m. jis buvo įtrauktas į mados žiniasklaidos kanalo „Business of Fashion“ sudaromą 500 įtakingiausių mados asmenybių sąrašą ir apdovanotas Prancūzijos kultūros ministerijos nusipelniusiems šaliai kūrėjams teikiamu Menų ordinu (Ordre des Arts et des Lettres).
Žurnalo „The Conversation“ teigimu, DVN kūryba išsiskiria rafinuotu, atidžiu požiūriu, išskirtiniu dėmesiu kokybei ir darbo etikai, kruopščiu dėmesiu detalėms, sudėtingiems raštams ir formoms. DVN sugebėjo užtikrinti aukštus savo prekės ženklo kokybės standartus ir etinį integralumą. Ir tikrai – nieko neteko girdėti apie kokius nors šio prekės ženklo nusižengimus etikai: nei darbuotojų, nei medžiagų pasirinkimo, nei kokia nors teisine prasme.
2017 m. sukurtas dokumentinis filmas „Driesas“ (šiuo metu prieinamas „Apple TV“ žiūrovams). Jame Pamela Goblin, 2014 m. parodos Paryžiaus dekoratyvių menų muziejuje kuratorė, puikiai reziumuoja dizainerio gebėjimą kombinuoti idėjas: ‚Jis žvelgia į pasaulį be jokios hierarchijos – ar tai būtų menas, ar popkultūra, aukštoji ar žemoji, jis į viską žiūri su vienodu smalsumu ir aistra.“
2017 m. pasižymėjo ir jubiliejiniu – 100-uoju – mados šou Paryžiaus mados savaitėje. Ta proga podiumu žengė visi DVN mėgstamiausi modeliai: Malgosia Bela, Amber Valetta, Carolyn Murphy, Nadja Auermann. Iš viso savo kūrybos karjeros metu dizaineris sukūrė 150 kolekcijų ir pristatė 129 podiumo šou. Finalinio, atsisveikinimo, pasirodymo spaudos pranešimas prasidėjo žodžiais „Nėra nei pradžios, nei pabaigos“ – taip sukurdamas belaikiškumo įspūdį, tokį būdingą jo kūriniams, rašė žurnalas „The Conversation“.
Eklektiškame kūrybos stiliuje atsispindi meno, literatūros ir kelionių inspiracijos, virstančios raštų, tekstūrų, atspaustų raštų ar vaizdų deriniu, kuriančiu turtingą vizualinį audinį: aukštosios ir žemosios kultūrų elementai susipina audinių raštuose, tapytojo Francio Bacono inspiruota kolekcija derinama su oversize popprintais su Marilyn Monro atvaizdu, italų poeto Gabriele’ės D’Annunzio inspiracijos kombinuojamos su Stanley Kubricko filmo „Prisukamas apelsinas“ užuominomis. „The Conversation“ teigimu, DVN išmokė visą mados mėgėjų kartą drąsiai derinti spalvas ir idėjas, kurdamas „beveik neįmanomai koordinuotą“ avangardinės estetikos ir praktiškumo harmoniją.
Kūrybos DNR
Antverpene reziduojančio dizainerio nuomone, Antverpenas ir Venecija turi daug panašumų: „Juose abiejuose – daug vandens ir daug istorijos. Tačiau Venecija draugiškesnė nei Antverpenas; mažiau nei per metus čia susiradau daugiau naujų draugų, nei kada nors turėjau Antverpene, ir dauguma jų – jauni žmonės.“ Jo pelno nesiekiantis fondas skirtas riboms tarp disciplinų naikinti, paveldui saugoti, naujiems talentams puoselėti ir rankų darbo meistriškumui pagerbti – tai itin savalaikė atsvara vis labiau skaitmenėjančiam pasauliui.
Dizaineriui, kuris visada žvelgė į meno pasaulį ieškodamas inspiracijų savo kolekcijoms, dažnai būtent dviejų meno kūrinių kaktomuša, disonansas atrodė įdomesnis nei patys meno kūriniai. Skirtumą tarp meno ir amato jis įvardija kaip nedidelį. „Manau, šiandien šis klausimas mažiau aktualus. Aš norėjau sukurti erdvę atsitiktiniams sutapimams ir intuicijai. Nenoriu gaišti laiko šiems palyginimams, tačiau stengiuosi sukurti tai, kas svarbu, todėl man žymiai įdomiau tai, ką gamina žmonės“, – interviu Airijos žurnalui „The Gloss“ teigė DVN.
Kalbėdamas apie dirbtinio intelekto (DI) įtaką amatams, kūrėjas pripažįsta, kad DI tobulėja ir tobulės, bet pabrėžia žmogaus rankų darbo ir intuicijos svarbą DI kontekste: „Pavyzdžiui, maisto gaminimas: juk tai gryna intuicija. Pirmą kartą visada gaminu pagal receptą, bet man tai greitai nusibosta, ir tai būdinga ne tik man. Susikuri planą, pradedi jį įgyvendinti ir pusiaukelėje apsigalvoji, pakeiti ar išvis atsisakai.“ DI savarankiškai to atlikti nesugeba.
Maistas užima svarbią vietą dizainerio gyvenime – jis mėgsta gaminti, savo sode augina ne tik gėles, bet ir daržoves, dažnai pasitelkia maistines metaforas ar palyginimus. 2004 m. savo 50-osios kolekcijos pristatymą pažymėjo 500 svečių skirta vakariene prie milžiniško balta staltiese užtiesto stalo – jai pasibaigus, stalas virto kolekcijos podiumu, kuriuo žingsniavo modeliai, svečiams gurkšnojant gėrimus iš krištolo taurių.
Apskritai DVN yra žinomas kaip nuotaikos kūrimo meistras, tobulai gebantis savo ypatingą estetiką perteikti erdvėse. Pavyzdžiui, 2015 m. moteriškų drabužių kolekcijai pristatyti jis atkūrė Johno Everetto Millais’aus paveikslą „Ofelija“ – tam podiumas buvo padengtas miško samanų paklote, kurią pagamino argentinietė tekstilės menininkė Alexandra Keyayoglou. 2017 m. pavasario / vasaros kolekcijos pristatymui jis užsakė japonų floristikos menininkui Azumai Makoto pagaminti augalų puokščių, užšaldytų ledo luituose, – ledui tirpstant nuo podiumo šviesų, ledas trūkinėjo ir trupėjo, atverdamas jame įšalusias gėles.
Įdomiausia, kad DVN taip pat būdingas itin pragmatiškas požiūris į madą – jis niekada nekūrė aukštosios mados, tik gatavus drabužius, kuriuos galima parduoti.
Pensijos malonumai
2018 m. didžiąją DVN kompanijos akcijų dalį įsigijo Ispanijos įmonė „Puig“, o pats Driesas tikriausiai pradėjo galvoti apie išsilaisvinimą iš mados gniaužtų. Būtent tais metais prie DVN komandos prisijungė Julianas Klausneris, kuris ir pakeitė Driesą kūrybos vadovo pozicijoje, šiam nusprendus išeiti į pensiją 2024 m., po 38-erių sėkmės metų. Atsisveikinimo laiške dizaineris rašė, kad „nori užsiimti tais dalykais, kuriems iki šiol nebūdavo laiko“.
Vienas tokių – fizinių parduotuvių interjero kūrimas. Pasak Drieso, tai prasidėjo Paryžiuje 2007 m., kai pirmą kartą į parduotuvę kompanija pažvelgė kaip į šį tą daugiau nei į prekybos vietą: „Viskas, pradedant drabužiais, baigiant baldais ir meno kūriniais, turi veikti kartu.“ Todėl vizitas DVN parduotuvėje jau seniai laikomas kūrybine piligrimyste, rašo žurnalas monocle.com. Antverpeno ir Paryžiaus butikai Quai Malaquais kvartale yra erdvės, kuriose galima atrasti naujų menininkų, patirti architektūrinių ir koloristinių inspiracijų. Los Andželo parduotuvėje pirkėjus pasitinka gyvai atliekama pianino muzika.
Kitas mėgstamas DVN užsiėmimas – puoselėti namų interjerą. Kartu su savo partneriu Patricku jie jau 40 metų gyvena 1840-ųjų neoklasicistiniame Ringenhofo dvare su 22 ha parku, esančiame Lyro miestelyje netoli Antverpeno. Čia, anot „World of Interiors“ leidinio žurnalistų, kambariai atrodo ne dekoruoti, o sukomponuoti laike: gėlės iš sodo gėlynų, antikvariniai baldai, išskirtinė tekstilė, meno kūriniai, aukciono radiniai ir įvairūs istorinės atminties objektai kuria atmosferinio interjero, atminties ir rafinuoto ekscentriškumo pasaulį. Žurnalo nuomone, DVN namas skleidžia tokią pat inteligencijos žinutę kaip ir Drieso kūryba: sluoksniuotas, spalviškas, asimetriškas, preciziškas, visada gyvybingas. Ant sienų – XX a. pradžios Belgijos menininkų portretai, porcelianas ir japoniški baldai derinami su senoviniu damasku, Liono šilku, venecijietiškais sietynais, blukinta tekstile ir audiniais, sukurtais specialiai DVN kolekcijoms. Rezultatas – ne parduotuvinis interjeras, bet privatus pasaulis, suformuotas kantrybės, instinkto ir istorinės vaizduotės. „Gamta čia nepaliekama už durų, ji tampa kompozicijos dalimi“, – saldžiai rašo „World of Interiors“ ir priduria, kad Ringenhofas primena mums, kad tikras stilius visada yra daugiau nei drabužiai. Tai būdas matyti, kolekcionuoti, komponuoti pasaulį ir jame gyventi.
Kuo dar šiandien užsiima D. van Notenas? Mados medijų teigimu, iš mados verslo jis pasitraukė nevisiškai – pats prižiūri augančią savo prekės ženklo grožio produktų liniją (ją galėjo pradėti pardavęs kompanijos akcijas „Puig“), – dauguma jų gimsta įkvėpti jo sodo augalų aromatų. Beje, krapštytis sode yra jo mėgstamiausias hobis, kurį praktikuoja taip pat kartu su savo partneriu Patricku.
Apie sodininkystės džiaugsmus
Dizaineriui nesvetima rašymo praktika – atrodo, kad, pasiūlius įdomią temą, galima nesunkiai prikalbinti jį pasidalyti savo mintimis. Štai 2016 m. žurnalui townandcountrymag.com DVN parašė nedidelį tekstuką apie savo sodą.
„Mano partneris Patrickas ir aš gyvename ir dirbame kartu, vadinasi, esame drauge visą parą. Mums reikėjo ko nors, apie ką galėtume kalbėtis, be darbo, taigi, nusipirkę namą su sodu Lyre, pagalvojome, kad bus įdomu pamatyti, ar tai pakeis mūsų gyvenimą.
Madoje mes stengiamės kontroliuoti viską, ypač šou metu, kur viskas skirta akimirkai sukurti. Tačiau sodo kontroliuoti negali, tu turi jam paklusti. Jei savaitę lyja ir paskui staiga išlenda saulė, tu leki namo ir čiumpi žoliapjovę, net jei tą dieną laukia labai svarbus primatavimas. Tai lyg mažų vaikų auginimas – priverčia tave perorganizuoti savo gyvenimą.
Sodininkai yra stebinamai socialūs – mes dažnai keliaujame į Angliją, kur apsistojame mažuose viešbutukuose, ir ten nuolat užmezgame pokalbius su nepažįstamais apie augalus. Jie kviečia mus pas save į svečius apsilankyti sode, siunčia mus aplankyti savo draugų, turinčių sodus. Mes išmokome elgtis taip pat – nors šiaip gyvename gan privačiai, neatsisakome parodyti sodo savo draugų draugams.
Man keista, kai manęs klausia, kiek hektarų užima sodas. Aš asmeniškai tuo niekada nesidomiu. Džiaugiuosi, kad sodas yra gana didelis ir jį galėjome suskirstyti į dalis: tai miškas, rožynas, jurginų sodas, turime 50 skirtingų rūšių hortenzijų. Viskas žydi skirtingu laiku ir todėl leidžiame laiką lauke net per didžiausius šalčius.
Laimingiausias būnu tada, kai grįžtame po beprotiškos dienos biure ir galime nupėdinti į daržą, nusiskinti kelias daržoves, ir pasigaminti paprastas salotas. Tokią akimirką jaučiuosi be galo turtingas.“
(Tikriausiai) tobulas gyvenimas?
Iš pažiūros D. van Noteno gyvenimas atrodo tobulas: sėkmė, pasaulinė šlovė ir mėgstamas kūrybinis darbas harmoningai dera su sklandžiu asmeniniu gyvenimu, atsidavusiu partneriu ir (kas svarbu tiek vyrams, tiek moterims) puikia išvaizda; mados industrija, klasikinis išsilavinimas, pažintys su įžymybėmis, jokių skandalų, „teisingas“ grožio, skonio, stiliaus ir etikos pojūtis, vietinių gamintojų ir menininkų palaikymas. Dar dvaras, sodas ir gėlės, interjerai, XV a. rūmai kaip hobis, darbas su talentingu jaunimu – ar jau viską paminėjau? A, taip, dar – absoliučiai sklandus išėjimas į pensiją sulaukus tipiško 66-erių metų amžiaus ir puikiai laiku pasirinktas įpėdinis. Debiutinė J. Klausnerio, perėmusio DVN kūrybos vairą, kolekcija Paryžiaus mados savaitėje buvo pasitikta labai palankiai – šiandien Driesas stebi kiekvienos kolekcijos pristatymą kartu su svečiais pirmojoje eilėje ir mados pasaulis atidžiai seka jo reakciją į J. Klausnerio kūrybą. Kol kas visi atrodo patenkinti, o prekės ženklo filosofija – išlaikyta.
Verslo prasme DVN taip pat tikriausiai nėra kuo skųstis – pardavęs savo kompaniją, jis liko „ypatingu mažuoju akcininku“ ir jos valdytojų tarybos pirmininku. Nors sandorio vertė nebuvo atskleista, remiantis industrijos šaltiniais, įmonės pardavimų apimtis 2017 m. siekė beveik 100 mln. JAV dolerių. Žurnalas „World of Interiors“ pavadino DVN vienu sėkmingiausių nepriklausomų mados dizainerių, sugebėjusių sujungti romantiką su avangardu į magišką spalvų, tekstūrų ir meistrystės visumą, suburiančią pasišventusių sekėjų minias. Todėl net iki žinios apie atsistatydinimą DVN klientai jo drabužius saugojo lyg prabangias šeimos relikvijas. Šalia šio sėkmės ženklo minėtinas ir dar vienas, kurį taip pat nurodo mados medijos: DVN daugiau nei tris dešimtmečius išliko vienas iš nedaugelio nepriklausomų mados kūrėjų, kurių poziciją mados pasaulyje lėmė ne produktų licencijos, o drabužių pardavimai. Vieša paslaptis, kad dauguma podiumo kolekcijų gaminių niekada nepasiekia parduotuvių. DVN yra vienas iš nedaugelio prekės ženklų, kurie gamina visus demonstruotus drabužius.
Dokumentiniame filme „Driesas“ kalbinamas dizaineris spinduliuoja vidine ramybe ir harmonija, neatrodo, kad jam būtų pažįstami kokių nors priklausomybių ar ekscesų pančiai. Tačiau savo darbą ir jam būdingą priešybių derinimo principą jis pats laiko subversyviu. Apie savo jaunystę kalba ne itin noriai ir galima suprasti, kad šeimoje netrūko įtampos. Pirmiausia turbūt dėl mokslų jėzuitų mokykloje, kur jaunam homoseksualios orientacijos žmogui tikrai nebuvo lengva. „Jėzuitai bandė sunaikinti mano asmenybę, teko priešintis. Jiems nepavyko ir tai atvėrė man akis – turėjau ištrūkti“, – sakė dizaineris interviu žurnalui „The Gloss“. Kitas konfliktas kilo baigus mados studijas, po kurių Driesas pranešė, kad ketina tapti dizaineriu ir nesiruošia perimti šeimos drabužių verslo. Dėl šio akibrokšto santykiai su tėvu stipriai pašlijo, o finansinė parama nutrūko. Tik po daugelio metų, lankydamasis sūnaus namuose Ringenhofe, tėvas pripažino, kad Driesas tikriausiai nesuklydo pasirinkęs dizainerio kelią. „Tačiau tuo jį įtikino ne mano reputacija ar mano darbai, bet mano sodas“, – su lengvu kartėliu sako kūrėjas.
Grožiu prieš godumą
Šiais metais kultūros žurnalas culturedmag.com nusprendė surengti įdomią akciją ir pasamprotauti apie septynias mirtinas krikščioniškas nuodėmes. Pasisakyti indulgencijos (nuodėmių išpirkimo) temai skirto numerio puslapiuose buvo pakviesti septyni kūrėjai. D. van Notenas pakviestas pakomentuoti godumo (angl. Greed, taip, beje, vadinasi 2019 m. sukurta satyrinė juodoji komedija mados tema, paremta pusiau išgalvota istorija apie britų verslo milžinės „Arcadia Group“ savininko Philipo Greeno asmenybę) idėją.
Straipsnio anonsą žurnalas formuluoja kiek provokuojamai: „Į pensiją išėjęs dizaineris D. van Notenas klausia: kas šiandien valdo mados industriją: menininkai ar kapitalistai? Ir ar tai svarbu?“
Visą tekstą galima nesunkiai rasti culturedmag.com interneto svetainėje. Įdomiausiai jame skamba tendencija sugretinti grožį ir godumą. Mados kūrėjui tai turbūt natūralu. „Šiandien pasaulį formuoja dažniau godumas nei grožis“, – rašo dizaineris. Tačiau galima suprasti, kad vis dėlto svarbiausias ir pirminis DVN kontekstas – mados laukas ir jame besigrumiančios grožio ir godumo jėgos, užuomina į verslo ryklių prarytą mados industriją, kur visi sprendimai priimami pasitelkiant verslo (o ne grožio, naujumo ar žmogiškumo) logiką ir argumentus.
DVN nuomone, godumas nėra tik finansinis – jis gali būti ir emocinis, ir intelektualinis. Tai siekis kontroliuoti, optimizuoti, iš kiekvieno gyvenimo kampučio išstumti netikrumą ir abejonę. Tačiau, sako jis, žmonės auga ne tikrumo, o abejonės vedami, – tada, kai kas nors netikėtai mus pakeičia, eidami trukdžių, klaidų ir nuostabos keliu. Tokio pokyčio suplanuoti neįmanoma.
„Užaugau siuvėjų šeimoje, – rašo dizaineris. – Komercija man niekada nebuvo kažkas abstraktaus ar gąsdinančio – anksti supratau, kad mada gyvuoja tarp kūrybos ir verslo, ir jie abu nėra vienas kito priešai. Tačiau kai verslas tampa vienintele kalba, dingsta kai kas esminio: rūpestis, slypintis drabužio viduje; ramus ryšys tarp žmogaus, gaminančio drabužį, ir žmogaus, kuris vieną dieną jį dėvės. Spaudimas gaminti daugiau kolekcijų, daugiau vaizdų, daugiau matomumo sukuria greitį, kuris kelia klausimų, kam tai išvis reikalinga.
Godumas kuria greitį, grožis ragina tave judėti lėčiau – jo negali patirti skubėdamas. Jis gali tave nuraminti ar atnešti tvarką į tavo mintis, ar tiesiog leidžia nors akimirką kitaip pamatyti pasaulį. Kultūroje, kuri tampa vis garsesnė ir agresyvesnė, tai yra nemažai.
Mano paties kūryboje sutapimas visada buvo labai svarbus. Pradedi nuo idėjos ir nutinka kas nors netikėto. Dažnai klaidos ištaisymas yra gyvybingesnis nei pradinis sumanymas. Štai todėl taip stipriai tikiu rankų darbu. Ne todėl, kad technologijos būtų blogai, bet todėl, kad žmogus įneša tai, ko neįmanoma atkartoti. Jautrumą atmosferai. Intuiciją, kai kas nors yra techniškai teisinga, bet emociškai tuščia.
Žmonėms to vėl reikia. Auga paieškos to, kas jaučiasi tikrai žmogiška.
Galbūt todėl, kad godumas suspaudė gyvenimą iki tokio ekstremalumo ir sumenkino viską iki naudingumo. Grožis atnaujina mūsų ryšį su emocija, atmintimi, kitais žmonėmis, fiziniu pasauliu. Ne kaip pabėgimas iš realybės, bet kaip būdas pasilikti žmogiškiems joje.“
Ir jei iki dabar dar nesusižavėjote D. van Noteno asmenybe, galiu pridurti, kad 2020 m. jis buvo vienas iš nedaugelio žinomiausių mados dizainerių, pasirašiusių atvirą kreipimąsi į industrijos atstovus, kviečiantį laikytis tvaresnio požiūrio į gamybą ir sulėtinti beprotišką mados kalendoriaus greitį. Mažiau kolekcijų per metus leistų sumažinti produkcijos, su ja susijusių kelionių ir, atitinkamai, anglies dvideginio pėdsaką.
Grįžtant prie mados estetinių klausimų, DVN dažnai mini, kad jo dešimtojo dešimtmečio kūriniai šiandien išlieka ir madingi, ir tinkami dėvėti. Ir tai – tikra tiesa: žvelgiant į juos nematyti jokių senatvės požymių.
Galiausiai galima pacituoti žymiausią britų mados kritikę ir žurnalistę Suzy Menkes, kurios nuomone, D. van Noteno drabužiai kiekvienai moteriai leidžia kurti savitą stilių, nesprausdami jos į korsetą tam, kad ji įgyvendintų svetimas vizijas.
Žodžiu, jei ieškote tobulo įkvėpimo šaltinio, pažvelkite į D. van Noteną. ☺
