Šešios impresijos apie 2026-ųjų VDA mados dizaino katedros absolventų šou

Rašė dr. Kristina Stankevičiūtė (VILNIUS TECH)

Dar prieš pradėdama domėtis lietuviškos mados pasauliu žinojau, kad jo lopšys – Vilniaus dailės akademijos (VDA) Mados dizaino katedra, kasmet išleidžianti į pasaulį didesnį ar mažesnį būrį diplomuotų mados kūrėjų. Tačiau, skirtingai nuo kitų aukštųjų mokyklų, su kuriomis teko susidurti (vienose – mokytis, kitose – dėstyti ar šiaip dirbti), VDA gyvenimas visada buvo paslaptingas, apgaubtas visokių legendų, gandų ir tiesiog ore sklandančios meno auros. Tiesą sakant, toks atstumo laikymasis ir tam tikras atsainumas „autsaiderių“ atžvilgiu tarp menininkų yra gan plačiai paplitęs dalykas, kuriantis intrigą ir provokuojantis didesnį susidomėjimą. Mados srityje tai daugybę metų apskritai buvo norma (puikiai perteikiama legendiniame 1984 m. Roberto Altmano filme „Prêt-à-Porter“ („Gatavi drabužiai“) – kas nematėte, labai rekomenduoju). Taigi nenuostabu, kad būtent Mados dizaino katedros rengiami absolventų šou sulaukia turbūt daugiausia viešo dėmesio. 

Kai bakalauro darbų pristatymo renginys „Fashion Graduate Show“ buvo atvertas publikai pirmą kartą (jei neklystu, 2022 m.), susidomėjimas buvo toks didžiulis, kad žiūrovai vos tilpo salėje – ir tai nėra tiesiog tipiškas vaizdingas posakis, pati ten buvau. Sėdėjome, stovėjome ir kai kurie net prigulę stebėjome mados pasirodymus kokiais trimis aukštais. Nedidukė Menų spaustuvės salė, kurioje vyksta šou, tiesiog sproginėjo nuo dalyvių ir auditorijos emocijų, aplodismentų ir entuziazmo, o oro trūkumą kompensavo susirinkusiųjų energija. Tai visiškai kitokia atmosfera nei tuose mados renginiuose, į kuriuos patenki su bilietu ir tikiesi (ir, žinoma, gauni) dozę tam tikro solidumo, išbaigtumo, aiškumo ir grynumo. Studentų mados dizaino bakalauro darbai – tai gryna laisvė, kūrybos eksperimentas, vykdomas akademinių konceptualumo reikalavimų sąlygomis ir ribojamas tik jų pačių fantazijos. Ne kartą, stebėdama šiuos šou, pagavau save galvojant, kad net truputį pavydu tokio nežaboto polėkio ir kartu džiugu dėl jaunimo, galinčio pasimėgauti visiška kūrybos laisve, neribojama nei kliento užgaidų, nei būtinybės laikytis realaus gyvenimo scenarijų (na, beveik neribojama). 

Tačiau, kaip sakoma, geri dalykai ilgai netrunka ir viešų visiems prieinamų pristatymų tradicija mirė iškart, dar negimusi, – pastaruoju metu VDA Mados dizaino katedros bakalaurų darbų šou gali stebėti tik kviestinė publika. Bilietų pardavimą organizuoti akademijai per daug sudėtinga, o priimti visų norinčių nėra galimybės (juk negalima nuolat rizikuoti Menų spaustuvės sienų tvirtumu ir žiūrovų plaučių būkle).

Todėl kai šiemet gavau asmeninį kvietimą į šį mados renginį, pasijutau vienu žingsniu priartėjusi prie imperatoriaus (čia jau vaizdingas posakis, kurio kilmės nepamenu, bet jo reikšmė, ko gero, aiški be atskirų komentarų). Jūsų dėmesiui – penkios impresijos, arba penki pamąstymai, apie tai, ką išvydau birželio 3-iosios vakarą įsitaisiusi Menų spaustuvės salėje šalia podiumo (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tikro podiumo, t. y. atskiros aukštos platformos, kuria vaikšto modeliai, šiame renginyje niekada nebuvo. Tačiau nesikabinėkime prie žodžių).  

Pirmoji

Šiemet mados dizaino bakalauro laipsnį VDA suteikia penkiolikai studentų. Kiekvieno jų baigiamojoje kolekcijoje turi būti pristatyti šeši dizainai, arba modeliai. Pristatymą vertina komisija – jis yra oficialaus bakalauro darbo gynimo proceso dalis. Pristatymų sekos tvarka skelbiama šou lankstinuke, kurį galima, jei spėji, nusičiupti tiesiog salėje, tačiau aš, kaip žiūrovė, laukiu ne pavardžių ar pavadinimų (jos kol kas man nieko nereiškia), o mados įspūdžio. Laukdama svarstau, kad madą skirstau į kelias kategorijas:

– vau – tai yra mados avangardas, nuostabus pažiūrėti menas, bet dėvėti tokių kūrinių dažniausiai nepavyktų. Šio tipo mada gali būti dramatiška arba linksma; dramatizmas labiau pabrėžia vau faktorių;

– norėčiau dėvėti / įsigyti;

– gal ir gražu, bet tikrai ne man;

– kažkokia nesąmonė.

Labai susikaupusi galėčiau prisiminti ir daugiau kategorijų, bet šou jau prasideda, taigi nusprendžiu, kad užteks ir tiek. 

Antroji

Pradžia – gan netikėta, nes paaiškėja, kad renginyje bus pristatomi ne tik baigiamieji bakalauro, bet ir visų kursų kursiniai darbai – vadinasi, žiūrovai gauna dar didesnę mados dozę, negu buvo suplanavę. Bent jau mano atveju, tai yra tikrai labai malonus bonusas. 

Studentams tai puiki treniruotė prieš bakalauro darbą ir publikos reakcijos patikrinimas (ir, greičiausiai, savo reakcijos į publikos reakciją). Na, bet įvertinus tai, kad publika – tik artimieji, draugai ir visi kiti ištikimai palaikantys gerbėjai, ši treniruotė turėtų būti visai maloni. Kaip suprantu, kursiniam darbui reikalaujama sukurti tik vieną modelį; sprendžiant iš to, kokius kursinius matėme, ir kitais, ir dar kitais metais laukia tikrai neblogi baigiamieji šou. ☺

Trečioji

Kiekvienas, dirbantis su jaunimo grupėmis, žino, kad jų būna keletas rūšių. Ypač švietimo srityje dažnai pasitaikantis reiškinys yra skirtingi grupių lygiai: vienoje susirenka labai stiprūs mokiniai ar studentai (protingi, kūrybingi, motyvuoti, smalsūs ir t. t.), o kitoje – silpnesni, vangesni, tingesni… 2026 m. mados dizaino bakalaurų laida atrodo netgi labai stipri, jų kuriamoje madoje – daug dramos, netgi egzotikos, ryškių minčių, sutramdyto ir kokybiškai pateikiamo polėkio, netrūksta ir lengvesnių, spalvingesnių akcentų, avangardas harmoningai dera su dėvėti tinkamais drabužiais, etniniai motyvai – su globaliomis tendencijomis, modernas – su retro, karas – su taika… Energingos, ritmiškos, dramatiškos muzikos fone besikeičiantys dizainai, modeliai, siluetai ir formos demonstruoja nuoseklumą, išbaigtumą, tikslumą, o viena kita prasčiau išlyginta detalė ar netobulai priderintas batas negadina bendro puikaus vaizdo. 

Skaičius 6 šįkart pasirodo esantis kaprizingas – kai kurių kolekcijų kūrimas, atrodo, vyko principu 5 + 1: vienas modelis išsiskiria iš visų kitų ir atrodo kažkoks kitoks ar net ne toks… Tačiau, žinoma, tai gali būti suplanuota tyčia ir tikrai atkreipia dėmesį. 

Ketvirtoji

Nors nesu šiuolaikinės mados istorijos ekspertė ir apie tendencijas galiu diskutuoti labai ribotai, įžvelgti tam tikrų dėsningumų pristatomose kolekcijose nesunku. Tačiau, pabandžiusi užsiimti mėgstamiausia – klasifikavimo ir kategorizavimo – veikla, suprantu, kad jas identifikuoti ne taip paprasta. Vis dėlto gan akivaizdžiai išsiskiria kelios stiliaus grupės: elegantiškas, „Žvaigždžių karų“, žaismingas… beprotiškai fantastiškas ir fantastiškai beprotiškas… Vizualiniai stiliaus ženklai provokuoja klausimus apie įtakas ir poveikius – visų pirma apie mokytojo ir mokinio santykį, kuris kūryboje gali būti net labai dramatiškas, netgi skausmingas. Įdomu, kaip „grynosios kūrybos“ lauke sprendžiama originalumo problema – ir kaip labiau tinkama: ar kai mokytojo stilius matomas mokinio kūryboje, ar kai vis dėlto darbas atrodo visiškai savarankiškas, o mokytojas atlieka tik patarėjo vaidmenį? Universalaus atsakymo į šį klausimą nerandu, tai nors pasiguodžiu, kad kai kurių mokytojų ranką, t. y. stilių, sugebu atpažinti be išorinės pagalbos. Atidžiai apžiūrėkite tekstą iliustruojančias nuotraukas – gal ir jums pavyks. ☺

Penktoji

Taigi, visiškai asmeniškas ir išskirtinai argumentu „patinka–nepatinka“ grįstas verdiktas (labiausią išrinkti sunku, todėl visos nominacijos – lygiavertės): 

Įdomiausia kolekcija – Evaldas Kašiuba „Nėrimasis“ / Ula Aleksandravičiūtė „Aikštės sergėtojai“ / Marija Neimantaitė „Paklaida“;

Įspūdingiausia kolekcija – Medeina Biliūtė „Anapus išbalusių laukų“ / Gabriela Khalil „Neišnykstantys pėdsakai“ / Jomilė Auksaitė „Tolimė“;

Specialusis prizas už puikų mano mėgstamos mados ironijos temos atskleidimą – Marijai Maziliauskaitei. Jos kolekcijos „Moteris-pakuotė“ pavadinimas geriau skamba anglų kalba (Packaging a Woman; tiesa, tai verčia liūdnai susimąstyti apie gimtosios kalbos nuosmukį, tačiau gal negadinkime šiandienos pozityvo), o dizainai vaizduoja įvairias šventines dovanų pakuočių formas, signalizuojančias apie šiuolaikinės vartotojų visuomenės norą matyti moters kūną labiau kaip estetikos objektą, o ne žmogišką subjektą. Mados ironijos temos viltingai dairiausi visose bakalauro darbų kolekcijose – Marijos dizainuose ji labai subtiliai užmaskuota ir atsiveria tik ironijos tikslingai ieškančio žiūrovo žvilgsniui. Kad ir kokios būtų tikrosios pačios dizainerės intencijos, visiškai rimtai ir / ar net dramatiškai žvelgti į jos kolekciją nekyla ranka (ar gal akis), todėl lieku nudžiugusi, kad ironijos tematika toliau plėtojama lietuviškos mados kūrybos lauke, tegu ir subtilesnėmis, užslopintomis formomis. 

Trumpus visų kolekcijų pristatymus galima rasti VDA Mados dizaino katedros feisbuko paskyroje (kartu su negausiomis, bet labai gražiomis fotosesijų nuotraukomis). 

Šeštoji (+ vienas) 

Pristatymas tradiciškai užbaigiamas visų jau tuoj tuoj diplomus gausiančių jaunųjų dizainerių nusilenkimu auditorijai. Ore sklando laimės ir palengvėjimo emocija, šviečia darbų vadovų šypsenos, tėvelių ir draugų besididžiuojantys veidai. „Nekantrauju parašyti daug dešimtukų“, – išeidama iš salės nugirstu, kaip džiūgauja viena komisijos narė. Truputį gaila, kad renginys nebėra atviras visiems – pirmasis šou nebuvo toks komfortiškas, bet auditorijos gausa turi savo žavesio, nors ir reikalauja didesnių oro sąnaudų… Kita vertus, ne kasdien tenka būti išskirtinio renginio dalyve, taigi, maloniai palinkčiojusi sutiktiems pažįstamiems, šiek tiek susireikšminusi pėdinu namo. 

VDA Mados dizaino katedros bakalaurų darbai iki birželio 13 d. eksponuojami Šachmatinėje salėje, VDA Naujuosiuose rūmuose, Malūnų g. 5, Vilnius. Juos galima apžiūrėti Kultūros nakties metu. Jei tokios galimybės neturėjote, ieškokite šou įrašo internete. Pristatymo vaizdo montažą irgi galima rasti jau minėtame VDA Mados dizaino katedros feisbuko puslapyje. Jame kuriama aštresnė atmosfera nei pats šou, bet tokia jau medijų paskirtis – žadinti norus ir formuoti lūkesčius. Beje, jutubo kanale galima rasti visus pastarųjų metų šou – nuo pat 2022 m., o tai iš viso beveik šešios valandos jaunimo kuriamos mados, pasaka! Tai puikus būdas ugdyti mados entuziastų bendruomenę ir sužinoti naujų lietuviškos mados vardų. Žodžiu, visaip kaip rekomenduoju. ☺

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas