Rašė Toma Vidugirytė
Nuotraukos Izabelės Žiulytės, Dominyko Ugniaus ir Gusto Rutkausko
Grupė „Atefiina“ – Benjamino Piliponio projektas ir dar palyginti naujas vardas Lietuvos alternatyviojoje scenoje. Grupės muzika gyvai skamba be kompromisų: šiurkščiai, grubiai ir su daug ironijos. Pasirodymai – intensyvūs, nuoširdūs, leidžiantys be apribojimų išlieti visas sukauptas emocijas.
Su Benjaminu kalbėjomės apie jo pirmuosius projektus, kaip jie peraugo į „Atefiiną“, „purvo“ paieškas ir jo raišką muzikoje, albumą „Viskas bus gerai“, eksperimentus, naujo albumo planus ir tikslą parašyti erotišką dainą lietuvių kalba, skambančią skoningai.
– „Atefiina“ nėra Tavo pirmas projektas – dar buvo tokie projektai kaip „Palmboy“ ir „Bendaux“. Kaip prasidėjo Tavo muzikinis kelias?
– Pats pirmas projektas buvo dar mokykloje. Man buvo gal trylika metų ir grojome AC/DC koverius, bet aš tada labiau norėjau groti „Linkin Park“. Norėjau skreaminti ir galvojau, kad mano draugai manęs nesupranta, todėl būsiu vienas sau muzikantas ir man muzika tarsi nukris iš dangaus. Ilgai gyvenau su ta idėja ir galvojau, kad kaip nors viskas ateis, mane kas nors pastebės ir viskas bus gerai. Tai buvo blogas požiūris. Sulaukus 20 metų pasidarė sunku ir žemė po kojomis tapo tarsi stiklinė. Reikėjo pamąstyti ir tada atėjo suvokimas, kad jeigu nieko nedarysi, niekas tau ir nenukris iš dangaus. Tada ir pradėjau savo pirmą mėgėjišką projektą. Kūriau labai įvairią muziką, labiau linkau į elektroninį trapą su roko elementais. Kūriau anglų kalba ir daugiausia – „Bendaux“ pseudonimu.
„Atefiina“ prasidėjo nuo to, kad labai norėjau sukurti sunkiosios muzikos albumą lietuviškai, grodamas kartu su grupe. Problema, kad žmonės turi nuomones, o man prisiderinti prie kitų nuomonių sekasi sunkiai. Pradėjau po truputį, parengiau vieną dainą, parodžiau draugams, sulaukiau atgalinio ryšio ir nė nepajutau, kaip pradėjau leisti dainas, rengti albumą ir t. t.
– Kuo pirmieji projektai buvo svarbūs Tavo ir „Atefiinos“ augimui? Kokį pagrindą jie padėjo?
– Dabar vyksta naujo albumo rašymo procesas – kuriu su Pauliumi Markevičiumi, ir aš jam parodžiau savo senus „Bendaux“ demonstracinius įrašus. Paklausęs jų, jis sakė juose girdintis ankstyvąją „Atefiiną“. Atrodo, visą gyvenimą link tokios muzikos ėjau. Man visada patiko sunkesnė muzika. Iš karto žinojau, ką noriu dainuoti. Gali atrodyti, kad pirmieji projektai nesvarbūs, bet juose susikuri pagrindines nuostatas apie muziką ir kūrybą. Pirmieji kartai, leidimai ir koncertai – labai svarbu.
– Ko tikėjaisi pradėjęs „Atefiiną“? Kokių tikslų sau kėlei?
– Norėjau būti superžvaigžde – daug pasiekti muzikos srityje. Jeigu negalvosi, nesvajosi, nieko ir nepadarysi. Aš toks žmogus – turiu išsikelti nežmoniškų, neįmanomų tikslų, kad juos pasiekčiau. Juk kodėl tavo muzikos turi klausytis? Ar tu groji geriau nei kiti? Juk visada bus, kas tai daro geriau. Visada atsiras geresnis, kuris geriau rašys muziką, techniškiau gros… Kas tu toks, kad tavęs klausytų? Turi save taip išaukštinti, kad jaustumeisi svarbus ir galėtum išleisti net ir pirmą dainą.
– Gal turi muzikos ar vokalo idealų?
– Iš visur pasiėmiau po truputį. Vokalo prasme išskirčiau tris atlikėjus. „System of a Down“ ir vokalistas Serjas Tankianas buvo pirmas keistesnis balsas, kuris imponavo, klausydamas jo balso įžvelgiau grožį. Antras būtų Kurtas Cobainas. Man „Nirvanos“ muzika patinka, bet jis man patiko daugiau kaip persona, kaip žmogus.
Priešingai nei jam, man labai reikia dėmesio ir aš jį mėgstu. Patinka jo požiūris į muziką, skonis, – jis žinojo, ką daro. Per vieną interviu su vienu iš jo prodiuserių buvo pasakyta, kad grandžo dainas jis kūrė naudodamasis popmuzikos trafaretu. Rokas ir grandžas tikrai nėra popžanras, bet K. Cobainas vis dėlto norėjo, kad žmonės jo klausytų. Manau, vienas iš svarbiausių dalykų atlikėjui yra turėti skonį. Gali išmokti dainuoti, groti, gali išmokti prodiusuoti ar miksuoti, bet skonio neišmoksi. Tai duota. Kalbant apie vokalą, dar vienas pavyzdys man yra „Pierce The Veil“ vokalistas.
– Pakalbėkime apie Tavo vokalą – jame tikrai daug spaudimo balso stygoms ir rėkimo. Kaip prižiūri ir saugai vokalą, kaip lavini?
– Taip, tai daryti reikia, ir geri vokalistai tai daro. Deja, aš taip nedarau ir nemoku. Turiu savidestrukcijos, su kuria mokausi sugyventi. Deja, nemoku saugoti vokalo. Atrodo, neturiu kantrybės tam ir tai labai blogai. Juk nežinau, kiek, taip rėkdamas, dar galėsiu dainuoti.
Man kontroliuojamas rėkimas praranda dalį dvasios. Kai girdi, kad balsas lūžta ir truputį kimsti, tai suteikia kitokią emociją. Mano balsas yra iš skardesnių, todėl labai girdėti, kaip tarsi lūžta balso stygos, bet tai irgi suteikia emociją, tai tarsi toks pasiaukojimas.
Truputį pradėjau treniruoti savo balsą ir netgi bandyti šiek tiek pasiruošti prieš rėkdamas. Man reikėtų lankytis pas vokalo mokytoją. Vis taip sakau ir niekada nenueinu.
– Kitas klausimas – apie tą „purvą“, t. y. apie tavo muzikinę estetiką. Tavo kūriniuose daug grubumo, šiurkštumo… Iš kur tai? Ar tai labiau estetika, ar vidinė būsena?
– Mano atveju, tai mano charakterio veidrodis. Aš kitoks, ir tai girdėti. Manau, kad galiausiai muzika yra pasidalijimas emocijomis ir problemomis. To reikia. Žmonėms norisi ramybės ir ją randa muzikoje. Aš ramybę randu tik miegodamas. Kai kuriems tam reikia labai neramios, labai stiprią energiją turinčios muzikos. Čia net ne garso šiurkštumas. Šiurkšti gali būti ir popdaina, čia gal labiau emocijų šiurkštumas.
– Ko dar ieškai skambesyje?
– Dabar ieškau, kaip tą „purvą“ padaryti truputį priimtinesnį ausiai. Rengiu savo albumą ir, kalbant apie suvedimą, tai yra sunkiausia. Pirmą kartą dirbu su komanda ir stengiuosi, kad balsas ir muzika skambėtų techniškai geriausiai. Dar turiu užsibrėžęs tikslą parašyti nešvankią dainą, kuri skambėtų skoningai. Lietuvių kalba apie tai rašoma labai lėkštai. Žodžiai mūsų kalboje yra labai žargoniški, supaprastinti arba oficialūs ir skamba juokingai. Todėl kiekvieną kartą, kai bandai ką nors pasakyti lietuviškai apie romantiką, skamba juokingai ir kvailai. Angliškai gali sakyti „I fucked her“, ir skamba gerai, o lietuviškai – ne. Savo muzikoje noriu kuo daugiau tikrumo ir bandau įdėti vulgarumo, bet kad neskambėtų pigiai.
– Prisiminkime Tavo pirmąjį albumą „Viskas bus gerai“. Kokia jo istorija? Ar tikrai viskas bus gerai? Kiek ten pozityvumo, bandymo tikėti ir kiek ironijos?
– Jame – vien tik ironija, nes albumas iš tokių patirčių ir gimė. Jį kurti labai ilgai užtruko, nes „Pasveik“ – paskutinė daina albume, tačiau pirmoji, parašyta lietuvių kalba. Ją parašiau prieš aštuonerius metus. Dabar galvoje – jau nauji projektai, bet tada norėjau parodyti save. Juk tada dar nebuvau pristatęs savęs ir žmonės nežinojo, koks mano garsas.
Iš kelių dainų negali atskleisti savo garso, nupasakoti emocijos, muzikos, tad norėjau tarsi padaryti tokį įvadą į savo kūrybą, parodyti save. Iš tikrųjų labai didžiuojuosi tekstais ir estetine puse. Garso suvedimas man vis sukelia bėdų, nes noriu aštriau, bet ne visada ausis gali tiek pakelti.
– Albume – skirtingi kūriniai ir projektai su kitais kūrėjais: atlikėja Aiste Mažeikaite-Šėtono močia“, Nikita iš „ba.“ ir su Luku Malinausku iš „McLoud“. Su Luku net ir bendrą vaizdo klipą nufilmavote.
– Su Šėtono močia bendras kūrinys išleistas mini albume „69 h“, o su Luku sukurta daina atsidūrė albume „Viskas bus gerai“. Kalbėjome, kad man sunku su žmonėmis… Tikrai labai keista ir net ironiška, kad žmogus, kuriam sunku kurti su kitais žmonėmis, turi nemažai bendrų kūrinių su kitais. Jie pavyko dėl to, kad šiuos žmones galima vadinti draugais. Pavyzdžiui, Lukas ir Aistė atėjo per muziką. Manau, kad tai pavyko, nes mus natūraliai susiejo muzikiniai keliai. Sukūrėme tai, kas mums patinka. Kiekviena tų dainų buvo skirtinga.
Prie dainos „Privati valda“ prisilietė gal penki ar šeši žmonės. Vienas žmogus pridėjo efektų, gitaristė Ugnė Dominaitė grojo akustine gitara, Pijus iš „McLoud“ – bosu, o mes su Luku dainavome. Muziką suvedant padėjo dar vienas žmogus ir išėjo bendra daina.
Su Šėtono močia kūrėme, kai buvau užsidaręs 69 valandų eksperimentui studijoje. Ji atėjo ir mes per porą valandų sukūrėme dainą XES.
– Pakalbėkime plačiau apie šį eksperimentą, kai užsidarei bare, kuris tapo tavo studija, 69 valandoms ir kūrei. Kaip tas projektas gimė ir ar kartotum? Gal dar ką nors panašaus esi sugalvojęs?
– Taip, noriu su kabliais pasikabinti scenoje. Tai tos 69 valandos buvo tik bandymas. Norėjome kaip nors pareklamuoti albumą. Susisiekėme su baro „Draugų vardai“ darbuotojais ir jie pažadėjo leisti jų patalpose įvykti tokiam dalykui.
Pirma mano idėja buvo perkurti savo albumą, bet gal prieš kokią savaitę iki užsidarydamas toje improvizuotoje studijoje pagalvojau, kad reikia sukurti ką nors naujo. Taip gimė visiškai kitas konceptas – bare „Draugų vardai“ užsidariau 69 valandoms, o jo langai išeina gatvę. Ten buvo lova ir atidarytas langas, per kurį man galėjo atnešti maisto ir gėrimų. Mano lova buvo prie pat lango, žmonės galėjo stebėti mane kaip gyvūną. Muziką turėjau sukurti per tą laiką, kurį buvau ten. Pradžioje turėjau būti ten dvi dienas, bet supratau, kad galiu laisvai išbūti dar vieną ir dar kūrinių sukurti. Viskas buvo transliuojama gyvai 24 valandas ir iš tikrųjų išėjo labai smagus projektas, kuris dovanojo mėgstamiausią mano išleistą dainą su Aiste-Šėtono močia. Supratau, kad noriu daugiau tokių projektų, nes tai ne taip sunku, kaip galvojau.
– Naujausias Tavo eksperimentas buvo koncertas-spektaklis „Tren Infernal“ klube „Mello“. Kaip sekėsi?
– Vyko mini turas per Lietuvą. Buvome Kaune, Klaipėdoje, o jo pabaiga – Vilniuje. Tačiau, apsilankę Kaune ir Klaipėdoje, suvokėme, kad Vilniuje galime surengti truputį didesnį koncertą. Prisimenu, sėdėjome su vadybininkais ir galvojome, ką padaryti dar. Pradėjome kalbėti apie vaidinimą, nes jau buvo šiek tiek sceninių detalių, kilo mintis, kad galbūt galėčiau atsinešti truputį netikro kraujuko…
Pradėjome rašyti vaidinimą, tai baigėsi koncertu-spektakliu. Tai buvo sunkiausias koncertas gyvenime. Labai reikalingas, kad sužinočiau savo ribas. Koncertas tikrai galėjo būti geresnis, bet tuo metu viską, ką galėjau, atidaviau, viską padariau ir patiko. Vis dėlto, nulipęs nuo scenos, galvojau, kad daugiau to nedarysiu. Noriu labiau susikoncentruoti į garsą. Buvo smagu pateikti koncertą kaip vaidinimą, bet negalėjau išeiti iš vaidmens, negalėjau bendrauti su publika.
Buvo gaila, nes atrodė, kad ant scenos negaliu išnaudoti savo didžiausio pranašumo – kalbėti su publika. Noriu kitus koncertus rengti iš tokios pusės, daryti ką nors dar geriau, pavyzdžiui, kokį stand-up’ą.
– Jau truputį užsiminei apie antrąjį albumą ir eksperimentus. Kokių planų dar turi?
– Dabar rašau albumą arba EP. Dar nežinau, kiek dainų gims. Jis vadinsis „Nesąmonių muziejus“. Šiame albume daugiau susikoncentravau į garsą. Tas posakis – nesąmonių muziejus – buvo labai dažnas, kai buvau vaikas. Vos ne kiekvieną vietą taip vadinome, kur atsitikdavo kas nors keisto ar padarydavome kokią nesąmonę. Man tas žodis labai įstrigęs nuo vaikystės ir noriu įrašyti albumą kaip tokių istorijų koliažą. Noriu tai šiek tiek susieti ir su vaikyste, su vieta, kurioje užaugau. Tokie mini scenarijai, susiję su tuo, ką patyriau vaikystėje, ir kurie sukėlė daug emocijų. Dabar daug dirbu ir noriu stipraus albumo.
