Kalbino Ingrida Jankauskaitė
Po filmo „Pietinia kronikas“ išgarsėjęs aktorius Robertas Petraitis šiandien sėkmingai kuria vaidmenis Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) scenoje. Pokalbis – apie kelią iš mažo miestelio į didžiąsias teatro scenas, kūrybinius išbandymus, darbą teatre ir kine, profesijos užkulisius ir patirtis, kurios išmokė nepasiduoti net sudėtingiausiomis akimirkomis.
– Kaip atrodė Tavo vaikystė ir paauglystė?
– Užaugau mažame miestelyje – Palonuose, tačiau daug laiko praleisdavau pas močiutę Baisogaloje, kur lankiau dailės ir muzikos mokyklą. Muzikos mokykloje grojau akordeonu, nors iš pradžių labiau norėjau groti būgnais, bet tokios galimybės nebuvo. Vėliau pats buvau parsivežęs būgnus ir grodavau kapeloje kultūros centre. Lankiau folkloro kolektyvą, šokau liaudies šokius. Miestelyje nebuvo labai daug veiklų, todėl tai, ką išvardijau, svarbi mano vaikystės dalis.
– Kaip Tavo kelyje atsirado teatras ir vaidyba?
– Teatras atsirado gana netikėtai. Kadangi močiutė lankė folkloro kolektyvą ir ten trūko žmonių, ji atsivedė ir mane. Važiuodamas į išvykas pamačiau kitokią aplinką: žmonių bendravimą, kultūrą, ir tai mane pradėjo traukti. Pats norėjau keistis, tapti intelektualesnis. Mokykloje gana vėlai pradėjau lankyti teatro būrelį. Kai reikėjo rinktis studijas, iš pradžių išsigandau vaidybos – atrodė, kad žmogui iš tokio mažo miestelio bus per sunku įstoti ir mokytis pas Oskarą Koršunovą. Todėl pasirinkau kitą kryptį Vilniaus Gedimino technikos universitete, bet galiausiai tie vaikystėje atsiradę dalykai: muzika, folkloras, teatras – kažkaip susijungė ir atvedė ten, kur esu dabar.
– Kaip prisimeni studijų laikotarpį?
– Nepasakyčiau, kad studijų metu jaučiau didelį spaudimą. Labiau jaučiu, kad akademija mane suformavo kaip žmogų ir aktorių, todėl esu jai labai dėkingas. Prieš stodamas buvau prisiklausęs įvairių istorijų apie studijas, bet atėjau tuo metu, kai į daugelį dalykų jau buvo pradėta žiūrėti labai rimtai. Pirmi dveji metai buvo sunkesni, bet dėstytojai nesistengė kurį nors išmesti iš studijų – skatino pačius suprasti, ar tai tikrai tavo kelias. Mūsų kursas buvo renkamas kaip fizinio teatro kursas pas Gytį Ivanauską ir Nelę Savičenko. Buvo daug skirtingų šokio žanrų – nuo kapueiros ir tango iki hiphopo ir vogue. Su G. Ivanausku pjeses taip pat dažnai kūrėme pasitelkdami judesį. Manau, kad buvome toks pats vaidybos kursas kaip ir kiti, tik, be to, dar ir gerai judantis. Dabar man atrodo, kad vien gerai vaidinti jau neužtenka. Kuo daugiau skirtingų dalykų aktorius geba daryti, tuo daugiau tai jam suteikia.
– Prieš dvejus metus buvai pakviestas prisijungti prie NKDT trupės. Kaip joje jautiesi?
– Čia dirbdamas jaučiuosi labai gerai. Džiaugiuosi, kad galiu vaidinti ir gaunu puikių progų, jaučiu, kad augu. Būna įvairių kliurkų, bet jos neišvengiamos. Bent kol kas šiame teatre neturiu kokių nors minimalių vaidmenukų – kaip tik turiu galimybę iš tikrųjų vaidinti ir kurti. Tai labai smagu. Džiaugiuosi, kad visus darbus ir projektus pavyksta suderinti.
– Koks ir kodėl kūrybos procesas Tau buvo sunkiausias?
– Prieš atvykdamas į Kauną daugiausia dirbau su Gintaru Varnu ir jo mokiniais režisieriais, todėl vienas sudėtingiausių procesų buvo Augusto Gornatkevičiaus spektaklis „Antrininkas“. Tai buvo pirmas mano darbas ne su G. Varno studentu ir susidūrimas su itin realistiška, buitine pjese. Sunku buvo ir dėl to, kad tą patį vaidmenį kūrėme dviese su Pijumi Ganusausku. Kai turi dublerį, neišvengiamai pradedi lygintis. Vienu metu man atrodė, kad Pijui viskas pavyksta žymiai geriau, o man visiškai nesiseka. Tada pradėjau abejoti savimi, galvoti, kad esu blogas aktorius. Taip jaučiausi beveik iki pat premjeros. Vis dėlto aš turiu savybę nepasiduoti. Gal net šiek tiek mėgstu tą kančią. Labiausiai bijojau, kad, būdamas naujas trupės narys, liksiu tas, kuriam nepavyko ir būsiu išmestas iš spektaklio. Tačiau viskas baigėsi kitaip: dabar tai vienas mėgstamiausių mano spektaklių. Jame vaidiname kartu su nuostabia scenos partnere Saule Gotberge, todėl kiekvieną kartą laukiu šio spektaklio.
Neseniai įvyko Nauberto Jasinsko spektaklio premjera. Buvo įdomu susipažinti su jo kūrybos metodu, darbu su aktoriais. Pradžioje daug kas atrodė neaišku, tarsi atskiri koliažo fragmentai, bet galiausiai viskas susijungė į visumą. Vis dėlto nebuvo lengva. Turėjau sukurti tris personažus gana trumpame spektaklyje, o tai didelis iššūkis – negali vienam skirti daugiau dėmesio, o kitą palikti silpnesnį. Iki šiol jaučiu, kad vieno personažo dar nepavyko iki galo prisijaukinti. Aktorius visada jaučia, kas scenoje pavyksta, o kas dar iki galo jame negyvena.
Luko Juzėno nuotr.
– Nuo filmavimosi „Pietinia kronikose“ praėjo keleri metai. Kaip dabar vertini tą laikotarpį?
– Tie dveji metai, kai filmavome ir išleidome „Pietinia kronikas“, buvo labai aktyvūs. Jaučiausi labai pakylėtas, nes nuolat kas nors vyko. Galimybė čia filmuotis dar būnant studentu buvo kosmosas. Tai tikrai vienas geriausių mano gyvenimo etapų. Man tiesiog labai pasisekė. Filmo biudžetas buvo nemažas, filmavome su kino juosta, dirbo didžiulė komanda. Prisimenu, kad man būdavo sunku užmigti, atrodė, kad filmuojuosi net tada, kai nieko nevykdavo, – buvo be galo daug emocijų. Viskas buvo įdomu – atvykdavau į aikštelę net tada, kai nereikėdavo filmuotis, – tiesiog šniukštinėdavau visuose departamentuose. Tad procesą prisimenu lyg lengvą sapną. Premjeros laukėme dvejus metus, sulaukus užplūdo įvairiausios emocijos. Po filmo pajutau ir lengvą spaudimą – kai gavau „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą, atrodė, kad nebegaliu blogai pasirodyti, bet tai labai greitai praėjo. Juk apdovanojimas – to laiko įvertinimas už labai konkretų dalyką ir išties nelabai ką pasako. Kartu pagalvojau, kad dabar nebesuvaidinčiau šio veikėjo – esu pasikeitęs ir gyvenu kitame etape.
– Atlikai pagrindinį vaidmenį filme „Aktyvistas“. Kaip sekėsi šis procesas?
– Teko nelengva užduotis suvaidinti pagrindinį veikėją – homoseksualų asmenį. Pasakiau sau, kad darysiu daugiausia, ką galiu. Jau turėjau patirties iš „Pietinia kronikų“, tad šiame filme labiau pasitikėjau savimi. Susibendravome ir su režisieriumi Romu Zabarausku. Filmą gana greitai nufilmavome, nebuvo etapų ar didesnių pertraukų kaip ankstesniame filme. Prisimenu, kad kažkaip visai neblogai jaučiausi filmuojant, o šį kartą turėjau pagrindinį vaidmenį ir aikštelėje turėjau būti beveik visą laiką. Galbūt būdavo, kad kai reikėdavo suvaidinti rimtesnes scenas ar emocijas, nesugebėdavau susikaupti, nes būtent tose scenose aplinkui kildavo sąmyšis, bet neturėjau drąsos pasakyti, kad kolegos pabūtų tyliau, nes turiu susikaupti. Vis dėlto procesas buvo įdomus ir įgijau dar daugiau patirties.
– Pirmą kartą susidūrei su operos žanru vaidindamas „Vasarvidžio nakties sapną“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kaip sekėsi?
– Jeigu kas nors paklaustų, ką veikiu gyvenime, tikrai norėčiau juos pakviesti į šią operą ir pasakyti, kad darau būtent tai. Šis pastatymas – milžiniškas iššūkis. G. Varnas paskambino ir paklausė, ar norėčiau suvaidinti Paką. Pavyko visus darbus susiderinti, todėl sutikau. Galbūt opera nėra mano mėgstamiausias žanras, bet visas užkulisinis veiksmas man buvo itin įdomus: daug skirtingų departamentų, viskas sustyguota, milžiniška scena, kurioje jautiesi tarsi mažas varžtelis, bet jei tavęs nėra – viskas byra. Mano galva veikia chaotiškai, o ten viskas buvo aišku ir struktūruota: kada ateiti, kur atsistoti, kada išeiti. Labai džiaugiuosi, kad net tokiame pastatyme galėjau daug improvizuoti.
– Koks buvo kūrybos procesas?
– Pirmiausia susirinkome, perskaitėme medžiagą, G. Varnas papasakojo apie spektaklio idėją, viziją ir scenografiją. Tada – pirmoji repeticija su dirigentu. Atėjome kartu su Nojumi Žaliu, su kuriuo esame dubleriai. Tai kalbamasis vaidmuo, tačiau yra kelios vietos, kai reikia dainuoti. Dainininkas iš manęs tikrai ne pats geriausias, todėl dainuoju blogai, kol galiausiai išeina gerai. Nojus, žinoma, dainuoja profesionaliai, nes studijuoja operinį dainavimą. Kadangi grojau būgnais, ritmą jaučiu neblogai, tačiau buvo labai sunku suprasti dirigentą: kada įstoti, kada atsikvėpti, kada pradėti. Visa tai man atrodė visiškas kosmosas. Per pirmąją repeticiją mačiau, kad dirigentas nervinasi. Jis suprato, kad man tai pirmas kartas, bet dažniausiai į tokias repeticijas visi ateina gerai pasiruošę. Grįžęs namo galvojau skambinti režisieriui ir vaidmens atsisakyti. Vis dėlto pasikalbėjau su drauge Dominyka, kuri pasiūlė neskubėti. Per dvi savaites viskas pradėjo keistis. Ėmėme intensyviau repetuoti, pradėjau daugiau improvizuoti ir pamažu atsirado pasitikėjimas savimi. Pajutau, kad galiu scenoje būti laisvesnis.
– Kuriai sričiai: teatro ar kino – jauti didesnę trauką?
– Kol neturėjau darbų teatre, dažniausiai gaudavau pasiūlymų filmuotis, todėl natūraliai atrodė, kad kinas man sekasi geriau ir yra artimesnis. Tiesiog neturėjau tiek progų pažinti teatrą ir jį pamilti. Kai atsirado tokia galimybė, požiūris pasikeitė. Pradėjau vis labiau mėgautis teatro procesu ir supratau, kuo jis ypatingas. Teatras man yra gerokai sudėtingesnis už kiną. Kine turi galimybę kartoti sceną tiek kartų, kiek reikia. Jei pirmas dublis nepavyksta, bandai antrą, trečią, o kartais ir dešimtą kartą. Žiūrint filmą rezultatas visada bus toks pats. Teatre viskas vyksta kitaip: repetuoji, atrodo, viskas pavyko, bet kitą dieną ateini ir niekas nebepavyksta. Turi iš naujo ieškoti, kas ir kodėl neveikia. Kiekvienas spektaklis yra gyvas ir niekada nebūna visiškai toks pats. Būtent ta nenuspėjamumo magija ir žavi, nors kartu reikalauja daug daugiau vidinės koncentracijos ir pasiruošimo.
Dar vienas teatro pranašumas – galimybė su ta pačia trupe nuolat dirbti kartu, bendrauti, augti ir kiekvieną kartą scenoje atrasti ką nors naujo. Kine viskas vyksta kitaip: nusifilmuoji, projektas baigiasi ir visi išsiskirsto į kitus darbus. Abi sritys turi savo žavesio ir yra svarbios. Vis dėlto, jeigu šiandien gaučiau du vienodo lygio pasiūlymus: vieną vaidinti teatre, o kitą – kine, greičiausiai pasirinkčiau kiną.
– Ką, galvodami apie aktorius, žmonės dažniausiai klaidingai įsivaizduoja?
– Turbūt dažniausiai aktorių klausiama, kaip išmokstame tiek teksto. Iš tiesų tai viena lengviausių aktoriaus darbo dalių. Kitas dalykas – žmonėms kartais atrodo, kad aktoriaus darbas ne toks ir sudėtingas: ateini, nusifilmuoji ar suvaidini spektaklį, ir viskas. Tačiau realybėje tam reikia skirti labai daug laiko. Draugai džiaugiasi, kad šią vasarą galime dažniau susitikti, nes pusę metų dėl darbų ir repeticijų beveik neturėjome galimybės to padaryti. Dar žmonėms sunku įsivaizduoti patį teatro darbą, nes jo rezultatas – labai laikinas. Jei pastatai tvorą – ji lieka stovėti. Jei nusifilmuoji kine – filmas išlieka. Teatre spektaklį gali tiesiog išbraukti iš repertuaro ir viskas baigiasi. Padarei darbą, bet jo nebelieka. Dar pastebiu, kad nemažai žmonių automatiškai autorių sieja su žinomumu. Neseniai vedžiau stovyklą vaikams ir kai pasakiau, kad esu aktorius, vaikai iš karto paklausė: „Tai tu žvaigždė?“ Daug kam atrodo, kad aktorius būtinai turi būti žinomas žmogus, nors iš tiesų viešai matoma tik nedidelė jų dalis. Dauguma tiesiog dirbame savo darbą.
Dažnai matau skelbimų, kad ieškoma aktorių, nors iš tikrųjų ieškoma žmonių su vaidybos patirtimi. Man atrodo, kad reikėtų aiškiau atskirti profesionalius aktorius nuo neprofesionalų. Net ir baigęs studijas dar kurį laiką nedrįsau savęs vadinti aktoriumi. Tik tada, kai pradėjau nuolat dirbti teatre ir kine bei iš to gyventi, pajutau, kad galiu taip save vadinti. Man tas žodis turi svorį, todėl nesinori, kad būtų vartojamas pernelyg lengvai.
– Ką darytum kitaip, jei vėl būtų karjeros pradžia?
– Turbūt labiau pasitikėčiau savimi. Stengčiausi nebijoti klysti ir savęs taip stipriai nebausčiau už tai, kas nepavyksta. Anksčiau, kai nepasisekdavo, labai stipriai išgyvendavau. Aišku, turbūt daugeliui taip yra, bet dabar suprantu, kad klaidos neturėtų stabdyti. Priešingai – jos turėtų padėti judėti pirmyn ir padaryti dar geriau. Blogiausias jausmas ne tada, kai nepavyksta, o kai supranti, kad galėjai labiau pasistengti, bet to nepadarei.
– Kokį spektaklį ir filmą rekomenduotum jaunimui?
– Iš karto pagalvojau apie Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Dėdė Vania“. Jame veikia visi pagrindiniai teatro aspektai: stiprūs aktoriai, geri personažai, pjesė ir režisūra. Kaune teatre siūlyčiau pažiūrėti „Vėlines“ ir „Dviejų Korėjų susijungimą“. Iš filmų siūlyčiau peržiūrėti visas tris „Pusher“ dalis. Taip pat rekomenduoju filmą „Victoria“, kuris buvo nufilmuotas vienu nenutrūkstamu kadru. Kadangi man patinka aktorius Franzas Rogowskis, siūlau pažiūrėti filmą „Bird“. Apskritai, mėgstu „Kino pavasario“ festivalį, nes jame rodomi filmai tikrai verti dėmesio.
– Kokie artimiausi Tavo kūrybos planai?
– Greitai turėtų pasirodyti Dovilės Šarutytės režisuotas filmas „Šeimininkai“. Rudenį turėčiau filmuotis naujame „Telios“ seriale, kur gavau pagrindinį vaidmenį. Kaune statyti spektaklio atvyksta vokiečių režisierius Thomas Ostermeieris, tad dalyvausiu aktorių atrankoje.
– Kokios muzikos pastaruoju metu klausaisi ir ar turi guilty pleasure dainų?
– Pastaruoju metu atradau argentinietišką muziką. Viskas prasidėjo per pasaulio futbolo čempionatą – Argentinai įmušus įvartį, skambėdavo viena daina, kuri man labai įstrigo. Pasidomėjau, kas ją atlieka, pradėjau ieškoti daugiau panašios muzikos ir atradau nemažai gerų kūrinių. Iš guilty pleasure muzikos – pasiklausau Jessicos Shy dainų.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
