Rašė Banga Elena Kniukštaitė
Nuotraukos Donato Šopio ir Miglės Verikaitės
Dizaineriui Donatui Šopiui svarbiausiu atspirties tašku tampa medžiaga – jos istorija, atsitiktinumas ir netobulumas. Dirbdamas su pramonės broku, statybų likučiais ar renovuojamų pastatų fragmentais, jis siekia perkurti mūsų santykį su tuo, kas dažnai laikoma atlieka. Donato projektuose netobulumas tampa estetiniu principu, o medžiagos praeitis – pagrindas naujai funkcijai. Pokalbyje Donatas pasakoja apie projektus „Dirvožemiai“, „Nematomi“ ir „Reinkarnacija“, kuriuose atsiskleidžia jo siekis pasitelkiant dizainą kurti ne tik objektus, bet ir platesnius bendradarbiavimo tinklus tarp kūrėjų, pramonės, institucijų.
– Donatai, akcentuojate, kad Jūsų kūryba remiasi gamtos tobulumo modeliu ir žiediškumo principu. Kada pirmą kartą supratote, kad ši idėja taps Jūsų kūrybos pagrindu?
– Supratau po kurtos instaliacijos „Dirvožemiai“, kai pradėjau detaliau analizuoti gamtos veikimo modelius. Tik dabar supratau, kad nuo šio modelio visa kūryba ir prasidėjo. Gal tik nebuvo pauzės detaliau paanalizuoti, bet, manau, tai taip pat yra nekontroliuojamos kūrybos dalis, kuri būtina. Kai nežinai, atrandi tai, ko negalėjai atrasti žinodamas.
Pamenu, „Dirvožemių“ instaliacijos idėja gimė bėgiojant miške. Kai sustojęs pamačiau grybus, kurių bėgdamas nemačiau… Grybai lyg betonas, mūsų antropoceno dirvožemis, kuris kiekvieną dieną auga, ar tai būtų betonas, tekstilė, plastikas, kurio taip pat skubėdami nematome, bet eidami grybauti – pamatome. Po akimirkos išgirdau triukšmą miške, nes tik tyloje galėjau jį išgirsti – tai lyg kontrastas. Būdami mieste (triukšme) mes su juo susiliejame.
Mąstydamas apie tai suvokiau, kad pirma buvo veiksmas, paskui – analizė, bet svarbiausia, kad veiksmas buvo suformuotas iš vidaus, ne iš išorės. Man atrodo, tai atskleisti yra vienas sunkiausių šio gyvenimo uždavinių. Nurimti, išgirsti, tikėti.
– Minite, kad estetika Jums nėra tik grožis, bet pagrindas pokyčiui. Kaip, Jūsų manymu, dizaino objektas gali pakeisti žmogaus santykį su resursu?
– Grožis, mano suvokimu, yra daugiau nei estetinė išraiška. Tai, kas jaučiama iš gylio, kas mums pasąmoningai atpažįstama, bet tai ir yra sunkiausia įvardyti sau. Visi netobulumai: lūžiai, įskilimai ir t. t. – mums artima. Neužkoduotas tobulumas mus traukia, kaip traukia gyvybė, kuri yra nenuspėjama, kintanti, dinamiška. Taip pat ir santykiai: mes norime tikro žmogaus, o ne roboto, kuris suprojektuotas pagal tobulą planą.
Mano kūrinių formos tokios ir yra – laiko paliestos. Tai rodo gyvybę, laiką, kad ji egzistavo, kad buvo gyvenimas, patyrimas. Paradoksas, kad tokios formos neatkartosi, nepagaminsi naujai. Kaip, pavyzdžiui, betono nuskilimas – nors tai žmogaus sukurtas gaminys, bet natūralus, nekontroliuotas nuskilimas mums rodo gamtos fraktališkumą. Lūžio linija niekada nebūna tiesi. Ji vingiuoja aplink stipriausias ir silpniausias medžiagos vietas, kur atsiskleidžia smėlio grūdeliai, akmenys ir t. t.
Mano manymu, žiūrėdami į kurtus objektus, mes iš dalies galime matyti save. Kyla klausimas apie grožį: kodėl tai traukia? Nors gal brutalu, nepatogu, nepraktiška, bet yra kažkas daugiau. Reflektuojame: jei šis gaminys netobulas, bet jaučiamas kaip tobulas, tai gal šiuo atveju galiu būti labiau savimi? Pirkti, vartoti mažiau, kad kompensuočiau suformuotus trūkumus? Nuo šių pamatų ir prasideda tikras pokytis tiek kalbant apie aplinką, žaliavas, gaminius, tiek žmones. Atpažinti, pamatyti ir priimti, bet svarbiausia – priimti save.
– Projekte „Nematomi“ dirbate su pramonės broku, nekeisdamas jo formos. Papasakokite daugiau apie šį projektą – kaip medžiagos autentiškumas prisideda prie estetinės išraiškos?
– Vadovaujuosi tokiu požiūriu, kad mes turime visko, ko mums reikia kurti, veikti, daryti. Tiek žaliavų, tiek žmogiškųjų resursų. Turime tik neužpildytų tarpų, kurie gali būti trūkumas arba galimybė. Taip ir šis trūkumas mūsų suvokime apie šalutinį gaminį, betoną.
Vieną vasaros dieną važiuodamas pamačiau betono krūvą. Nežinojau ir neturėjau galutinio tikslo, kaip ir kas iš to galėtų išeiti. Kitą dieną susitikęs su atsakingais asmenimis papasakojau idėją ir jie be problemų leido paimti betono gabalų. Tai vėlgi parodė man gyvybės, komunikavimo, bendradarbiavimo galią. Juk pakeisdami požiūrį ir leisdami nusimesti buvusį suvokimą apie, šiuo atveju, brokuotą betono žaliavą, jo naują panaudojimą, mes užpildome šį neišnaudotą tarpą.
Esama forma sukuria procesą, o procesas – naują formą. Tai yra tai, ko negalime atkartoti ar eskizuoti. Panaudoti Kauno miesto grafičiai suteikia gyvybės šaltam betonui, o iš gamyklų išmestas stiklas suteikia gaminiams modernumo prieskonio. Tikslas buvo iš gamybos žaliavų broko ir gatvės grafičių sukurti objektų, kurie ne tik parodytų mūsų turimą neišnaudotą žaliavų „dirvožemį“, bet ir keltų klausimą apie šias, atrodo, brutalias, šaltas, nereikalingas žaliavas, jų panaudojimo galimybes, požiūrį ir pritaikomumą. Tik pakeičiant kontekstą galima sukurti naują vertę ir įveiklinti esamus brokuotus resursus. Tai nebuvo perdirbimas, o pernaudojimas nekeičiant žaliavos formos.
Iš šių resursų gimė staliukų, veidrodžių, šviestuvų kolekcija. Nusprendžiau surengti parodą „Nematomi“, kurios metu vyko gyvas aukcionas, o lėšos už įsigytus gaminius paaukotos vienam iš Kauno vaikų ir jaunimo užimtumo centrų. Pagrindinė mano mintis buvo parodyti vaikams, kad vertę mes jau turime, nepriklausomai nuo mūsų praeities, įvertinimo ar socialinės padėties. Nes tai parodo, kad nuolauža, ją apšvietus, gali spindėti labiau už auksą…
– Kas Jums įdomiau – medžiagos istorija ar jos būsima funkcija?
– Medžiagos istorija tampa atspirtimi būsimai funkcijai, o procesas – siejančioji dalis. Viena ir kita pusė vienodai lygios. Čia kaip dualumo principas: nei diena, nei naktis nėra geresnė už kitą. Mano kūrybos tikslas nėra tik sukurti objektą, bet ir sukurti jam kontekstą, kuriame jis atsispindėtų, pasakotų ir neštų tolimesnę žinią.
Kaip pavyzdį, panaudoję projekto „Nematomi“ kūrinius, sukūrėme virtualiąją patirtinę kavinę. Žmonės, atėję atsigerti kavos, pamato netobulų objektų, kurie sterilioje erdvėje labai kontrastuoja. Atsisėda, nuskenuoja QR kodą, pamato žaliavos istoriją, visą gimimo procesą ir grafičių reikšmę. Tai pasilieka juose – nesvarbu, ar žmogui patiko, ar ne, bet jo atmintyje jau bus pasėta sėkla, kuri gali keisti požiūrį.
Praeitis – žaliavos, dabartis – veiksmas / kūryba, ateitis – pokytis. Apie tai sukūrėme visą ciklą: nuo žaliavos panaudojimo, kūrinio iki veikiančios organizacijos, kurioje šie kūriniai skleidžiasi ir neša tolimesnę žinutę žmonėms.
– Jūsų dabartinė instaliacija „Dirvožemiai“ kiek primena utopiją – absoliučią gamtos ir žmogaus santarvę. Pabrėžiate grybienos (angl. mycelium) tinklo komunikacijos galią. Ar „Dirvožemiuose“ grybienos tinklas Jums tampa alternatyvios socialinės struktūros metafora?
– Taip, visi mūsų sukurti kūriniai yra padarinys veikiančio grybienos tinklo modelio. Komunikacija ir jungtys yra pagrindinės siejamosios dalys. Manau, jei daugiau naudotume ši modelį, tikrai sukurtume dar daugiau vertės, bet sukurtume ne iš esamo trūkumo, kad reikia ką nors gaminti, bet iš to, kas jau egzistuoja. Yra tikrai nemažai verslo pavyzdžių, kurie iš dalies pritaiko ši modelį: „Vinted“, „Bolt“ ir t. t. Žvelgiant iš tvarumo perspektyvos, būtent čia ir yra tai: tvarumas lygu efektyvumas. Tvarumas tampa įrankiu efektyviai ir su mažiausiais resursais pasiekti tikslų, bet ne atvirkščiai, kai įrankis tampa tikslu… Galima ir iš vizionieriškos pusės į tai pažiūrėti. Jei turime bendrą ekosistemą, vienur vyksta gamyba, kitur – prekyba, logistika, kūryba ir t. t. Žiūrint į tai iš makroperspektyvos, atrodo, kad gerai veikia, bet, jei pažiūrėtume iš mikroperspektyvos, pamatytume, kiek daug neišnaudoto potencialo. Kai kas turi trūkumą, kai kas – perteklių. Medžiagų, resursų. Jaunam kūrėjui, kuris turi viziją, bet neturi žaliavų ar negali jų įsigyti, tai alternatyva – tiek jam, tiek gamybos įmonei. Jei gamybos įmonė turi brokuotų, perteklinių žaliavų, ji gali jas įveiklinti kūrybai. Sukurti objektai reprezentuos įmonės produkciją, parodys funkcijas, technologines galimybes ir pan. Ir tai vyksta per estetinę išraišką. Tai bendras tinklas, komunikacija ir ciklas. Kaip gamtoje – nėra atliekų, yra tik dirva naujai formai.
– Projekte „Reinkarnacija“ dirbate su renovuojamų sovietinių namų balkonų plokštėmis. Tai ne tik betonas – tai gali būti ir posovietinė trauma, brutalizmas, kolektyvinės patirties liekanos. Kaip, panaudojant spalvą ir liniją, pavyksta prisijaukinti, sušildyti brutalistinę, aštrią medžiagą ir formą?
– Renovacija, reinkarnacija – man tai turi labai daug sąsajų. Sugriauti ar išsaugoti? Atrodo, gyvename tokiu silpnu laikotarpiu, kai nenorime įdėti pastangų į išsaugojimą, palikimą – tiek medžiagų, tiek santykių. Ir vis greitėjame, pasitenkinimo laikas trumpėja, o noras turėti daugiau tik auga. Manau, dėl to ir reikia įsižeminti – pajausti tikrumą, šaltį, svorį, brutalumą. Pajausti du polius: šilumą ir šaltį.
Apie tai ir bus „Reinkarnacija“. Sovietinių renovuojamų namų atliekos, kurios turi krūvį, istoriją, formą. Mes suteiksime spalvų, formų linijų, kurios taip pat bus panaudotos iš gamybos įmonės armatūros likučių. „Krintantys“ balkonai ant armatūros tinklų kojų. Stačiakampiai, apvalūs, cilindrinių formų, atrodantys lyg krintantys, bet funkciškai – lygūs. Betono natūralios kraštinės atvers visą jo struktūrą, pasakos ir rodys, kad žaliava nebūtinai turi būti brangi ar sunkiai pasiekiama, kad taptų vertinga.
Labai svarbus momentas bus parodos dalis, nes tai padės pajusti. Muzika, ritmas, aplinka, šviesos, šokis sukurs pojūtį ir kontrastą tarp praeities ir ateities. Tai nebus vien pasakojimas apie grožį, bet apie galimybę, sprendimą ir pokytį. Ne menas dėl meno, bet menas dėl pokyčio.
– Jūsų siūlomas žiedinis modelis apima bendradarbiavimą su institucijomis. Ar manote, kad šiandien menininkas turi veikti kaip nebūtinai nuo institucijų priklausomas sistemų tobulintojas?
– Kaip ir minėjau, visos pusės turi papildyti viena kitą ir gauti vienokios ar kitokios naudos. Tik tada kūrėjai ir organizacijos gali tvariai gyvuoti. Normalu, kad mes visko negalime matyti ir žinoti. Yra posakis: gali pasiekti bet ką, tik ne viską. Taip ir čia. Gamybos įmonė atlieka funkciją, kuri kuria vertę klientui viena ar kita forma. Tačiau tai yra vidinė ekosistema, kuriai, kad pamatytų išorę, reikia kitokių akių.
Kūrėjas gali būti tas laidininkas, kuris padeda atverti naujus horizontus. Juk nei įmonės ar organizacijos atstovai, nei kūrėjas dar nežino, kas naujo gali atsirasti. Tačiau, jei prasideda bendradarbiavimas, pradeda kurtis naujos struktūros. Ir nebūtinai realizavimas per formą, bet kaip pagalbininkas ir idėjos skleidėjas.
Mokymo įstaigos, kurios turi žmogiškųjų resursų, dizaino programas, vadybos, rinkodaros žinių ir t. t., pradeda bendradarbiauti su veikiančia gamybos įmone, pasiūlydamos sprendimą: iš jų broko sukurti gaminį, kuris reprezentuos įmonės produkciją, jos variacijas pasitelkiant formą ir estetiką. Abi pusės gauna naudos ir kuria bendrą vertę.
– Jei po kelių dešimtmečių Jūsų kūryba būtų suvokiama kaip tam tikro lūžio taškas, kokį pokytį ji turėtų inicijuoti?
– Norėčiau, kad didžiausias pokytis įvyktų suvokiant pačią žmogaus savastį. Juk tik mes kuriame, statome, formuojame, bet kartu galime ir griauti. Tik nuo mūsų priklauso pasirinkimas. Ir, kaip minėjau, tvarumas prasideda iš vidaus – iš žinojimo, ko aš noriu, ar veikiu iš trūkumo kompensuoti ir užpildyti, ar duoti ir kurti.
Kalbu ne apie sukurtus gaminius, bet apie požiūrį į tai, ką matome ir kaip matome. Sulaužyti įsitikinimus, kaip turi būti ar kas turiu būti, bet paklausti, ko noriu iš tiesų. Ir, manau, šios gaminių formos tai padeda suprasti.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
