Rašė Megana Stulgaitytė
Kovą didžiuosiuose ekranuose pasirodė gerbėjų ilgai lauktas filmas „Projektas „Sveika, Marija“ (Project Hail Mary), sulaukęs didžiulės komercinės sėkmės visame pasaulyje. Tai gerai mokslinės fantastikos gerbėjams žinomo rašytojo Andy Weiro to paties pavadinimo romano adaptacija. Šis rašytojas jau yra žinomas kino gerbėjams – 2015 m. Ridley Scottas pagal jo romaną režisavo kritikų ir žiūrovų pamėgtą filmą „Marsietis“.
Filmą „Projektas „Sveika, Marija“ režisavo Philo Lordo ir Christopherio Millerio duetas. Šių menininkų kūryba dar ne itin gausi, bet gerai žinoma – 2012 m. pasirodė jų pilnametražis debiutas „21 Jump Street“, greitai pripažintas komedijos žanro gerbėjų.
Kaip ir dauguma žiūrovų, turėjau nemažai abejonių sužinojusi, kad šis duetas imasi A. Weiro romano adaptacijos. Šis autorius žinomas dėl itin tikroviško mokslo vaizdavimo ir, be abejo, sunku būtų šio filmo nelyginti su nuostabia R. Scotto „Marsiečio“ adaptacija.
Pasirodo, baimintis nebuvo pagrindo – filmas nuosekliai seka knygos siužetą, o meilė originaliam kūriniui filme liejasi kiekviename kadre. Filmas sąmoningai vengia perdėtų, holivudinių efektų, todėl žiūrėti buvo itin smagu. Jis filmuotas IMAX 70 mm formatu, todėl spalvos ir kokybė tiesiog gniaužė kvapą.
Žinoma, filmuojant tokiu formatu tenka susidurti su tam tikrais iššūkiais – tenka išsižadėti daugumos kompiuterinių efektų, kuriems reikalingas „green screen“, todėl reikia pasirinkti praktinius efektus ir statyti detalias filmavimo aikšteles.
Šiuo aspektu „Projektas „Sveika, Marija“ labiausiai ir žavi – scenografijoje atsiskleidžia itin nuoširdi kūrybinė vizija ir jaučiama, kad filmo komanda turi asmeninį ryšį su originaliu kūriniu. Didžioji veiksmo dalis vyksta erdvėlaivyje, kuris man atrodė gyvesnis ir ryškesnis nei tas, kurį sukūrė mano pačios vaizduotė, kai skaičiau knygą. Pagrindinį mokslininko, tapusio pradinės mokyklos mokytoju, vaidmenį įkūnija kanadiečių aktorius Ryanas Goslingas – ir taip jau senai žinomas ir įvertintas aktorius, kurdamas šį vaidmenį, sužibėjo išskirtinai. Reikia pripažinti, kad iš pradžių skeptiškai žiūrėjau į šio aktoriaus pasirinkimą – keistai atrodė, kad Holivudo gražuoliukas, prieš porą metų įkūnijęs (pridursiu, kad labai įtikinamai) lėlę Keną, vaidins paplaukusį vienišą mokytoją. Buvau labai maloniai nustebinta, kad ekrane nemačiau paties R. Goslingo, o tik jo įkūnytą veikėją Rylandą Grace’ą, kurį, kaip ir, ko gero, visi filmo žiūrovai, visiškai pamilau.
Tačiau tikroji žvaigždė, pavergusi žiūrovų širdis, buvo ateivis Rokis, tapęs mūsų herojaus geriausiu draugu. Nors jis tapo visų mėgstamiausiu veikėju, spėju, kad kūrybinė komanda nesijautė taip pat, nes šį personažą perteikti kino ekrane buvo iš tiesų nelengva. Rokis turėjo du modelius – animatroninį robotą ir lėlę, kurią valdė ir įgarsino lėlininkas Jamesas Ortizas. Toks pasirinkimas suteikė tikrumo draugystei tarp žmogaus ir ateivio – rezultatas vertas pastangų.
Itin nustebino vokiečių aktorės Sandros Huller vaidyba. Ji įkūnijo griežtos projekto „Hail Mary“ vadovės Evos Stratt vaidmenį. Filme ji kur kas žmogiškesnė nei knygoje. Filmo komanda teigė, kad S. Huller tapo filmo širdimi, kai sutiko filme padainuoti Harry Styleso dainą „Sign of the Times“, tapusia neoficialiu filmo himnu. Tai vienas iš nedaugelio kūrybinių atsiskyrimų nuo romano, kuris man pasirodė išties tinkamas.
Puikiai suvaidintas, nufilmuotas ir sumontuotas „Project Hail Mary“ neša optimizmo ir vilties bangą į niūrų šiandienos pasaulį, kviesdamas žiūrovus atitrūkti nuo kasdienybės ir kartu keliauti į žvaigždes.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
