Iš ispanų kalbos vertė Agnė Pulokaitė
Parengė Ieva Raudeliūnaitė
Nuotrauka Bradley Waller
Čilės režisierius Marco Layera pirmą kartą kuria spektaklį Lietuvoje ir dirba su lietuvių aktoriais ir kūrėjais ieškodamas dialogo tarp klasikinio teksto ir šiandienos pasaulio patirčių. Gegužės 28–29 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje vyks spektaklio – apie tėvų ir vaikų santykius, visuomenei nereikalingus senstančius kūnus, pastangas pritapti ir ieškoti savęs, grįžimą namo ir artumo paieškas juose, premjera.
Atsispirdami nuo Tennessee’io Williamso „Geismų tramvajaus“ fabulos, naujojo spektaklio kūrėjai „Geismo“ veiksmą išplečia į trijų skirtingų erdvių: Berlyno, Lietuvos ir Bangladešo – lauką, leidžiantį apmąstyti skirtingus gyvenimo modelius, galios santykius ir pasaulio netolygumus. Perkeldamas veiksmą į senelių globos namus ir keisdamas veikėjų amžių, režisierius su kūrybine komanda kviečia žvilgtelėti į senatvės, globos, matomumo ir priklausymo bendruomenei klausimus platesniame kontekste.
Šiame interviu M. Layera pasakoja apie sprendimą jungti skirtingus geografinius ir kultūrinius kontekstus, naujų personažų kūrimo reikšmę ir pirmuosius susitikimus su lietuvių aktoriais bei bendro darbo principus. Pokalbis atveria kūrybos procesą, kuriame klasikinis tekstas tampa atspirties tašku ramiai, bet atidžiai refleksijai apie žmogų ir jo vietą šiuolaikiniame pasaulyje.
– Spektaklyje veiksmas perkeliamas į trijų netikėtai susikertančių erdvių lauką: Berlyną, Lietuvą ir tolimąjį Bangladešą. Kodėl greta Lietuvos kaip artimiausio konteksto buvo pasirinktos būtent šios geografiškai ir kultūriškai nutolusios vietos?
– Spektaklio veiksmo vietomis pasirinkdamas Berlyną, Lietuvą ir Bangladešą siekiu braižyti kritinį šiuolaikinio pasaulio žemėlapį. Čia kalbame ne tik apie geografines koordinates, bet ir apie taškus globalios hierarchijos piramidėje. Berlynas – centras, Lietuva – Europos periferija, o Bangladešas – periferijos periferija, t. y. vieta, kur vakarietiškas modelis pradeda badyti akis ir tampa nebepakeliamas.
Tokias skirtingas vietas pasirinkau dar ir dėl to, kad jos įžiebia trintį. Kai jos susipina tarpusavyje, pamatome, kad pasaulis veikia ne kaip horizontalus tinklas, o veikiau kaip suskaidyta struktūra, kurioje vienos teritorijos tarpsta gerovėje, kitos, priešingai, pasmerktos žlugti. Tai struktūra, kur vieni yra saugomi, kiti – valdomi, treti – tiesiog paaukojami.
– Kodėl svarbu analizuoti dviejų skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimą ir jų konfliktą – progresyvumo ir konservatyvumo kontekstus?
– Nepateikiame progresyvumo ir konservatyvumo susidūrimo kaip skirtingų pasaulėžiūrų konfliktų. Abi jos yra dvi skirtingos smurto formos, abiem atvejais žmogus tampa mūšio lauku. Mūsų spektaklio pagrindinė veikėja neranda savo vietos nei laisvame Berlyne, nei konservatyviame Vilniuje, o tai leidžia mums parodyti, kad abu modeliai neišvengiamai klasifikuoja, hierarchizuoja ir galiausiai atmeta.
– Kodėl buvo svarbu įtraukti naujų, originale neegzistuojančių personažų? Kuo jų atsiradimas reikšmingas spektaklio prasmei?
– Svarbu dėl to, kad nenorėjome, jog spektaklis liktų hermetiškas, suprantamas tik vyresniųjų kartai. Jauni personažai leidžia priartinti pasakojimą prie dabarties, kalbėti apie du skirtingus būdus gyventi, geisti ir suprasti pasaulį; jie atstovauja kartai, kuri nebetiki stabilumu ir nesileidžia paperkama progreso pažado. Be to, kai kurie šių personažų leidžia mums atskleisti dar vieną temą – globos ir rūpybos srities institucionalizavimą ir joje egzistuojančias socialiai nesaugias darbo sąlygas. Jie taip pat suteikia daugiau prasmės pačiam kūriniui: leidžia atskleisti, kaip sistema yra vienodai žiauri tiek jauniems, tiek senyviems žmonėms.
– Senstančio žmogaus kasdienybė, jo atsidūrimas senelių globos namuose ir senstančio kūno vaizdavimas Lietuvoje vis dar suvokiami kaip nepatogūs, dažnai nutylimi klausimai. Ar sąmoningai renkatės šias temas kaip būdą provokuoti žiūrovo mąstymą ir emocinę reakciją?
– Pasirinkimas kalbėti apie senatvę, spektaklio veiksmo perkėlimas į senelių globos namus – politinis gestas. Socialinės struktūros, įskaitant kultūrines, paprastai žmones skirsto ir vertina pagal produktyvumo ir jaunystės kriterijus, o jų neatitinkančius individus atmeta ir padaro nematomus. Užleisti šiems žmonėms sceną man atrodo svarbu ir neatidėliotina tiek politiniu, tiek meniniu lygmeniu, ir tai reikia daryti visame pasaulyje. Turime savęs paklausti: kada individas nustoja vertės teatre? Kas nusprendžia, kad kūnai (ne)nusipelno būti matomi? Kam mūsų kultūroje priklauso teisė į matomumą, girdimumą ir prasmę?
– Gvildenami amžėjimo klausimai ir jaunystės kulto dominavimas kultūroje ir visuomenėje. Ar ši tema spektaklyje įgyja metaforinį lygmenį, apimantį ne tik individo patirtį, bet ir platesnę sistemą, kurioje jis egzistuoja?
– Mums buvo neįdomu vien perkelti „Geismų tramvajų“ į kitą šalį, norėjosi pakeisti veikėjų amžių, jų asmeninius konfliktus nagrinėti sisteminėje šviesoje, o tai galiausiai leido apmąstyti, kaip traktuojame galutinį žmogaus gyvenimo etapą, globos atidavimą į svetimas rankas, institucinį smurtą, senolių infantilizavimą, perdėtą vaistų vartojimą ir nestabilių bei nesaugių darbo sąlygų kūrimą.
– Jūs jau buvote atvykęs į aktorių atranką Vilniuje ir pradėjote su jais dirbti. Kokį įspūdį Jums, kaip režisieriui, padarė pirmieji susitikimai?
– Pirmieji susitikimai buvo labai vaisingi. Mane sužavėjo, kaip laisvai aktoriai vaidino – be jokių išankstinių nuostatų ar baimės suklysti. Jų gebėjimas improvizuoti, rizikuoti ir vadovautis intuicija padarė procesą gyvą ir organišką.
– Kaip atrenkate aktorius konkretiems vaidmenims? Ką labiausiai vertinate jų darbuose?
– Kai renkuosi aktorius, vadovaujuosi intuicija. Paprastai daug labiau vertinu tai, kaip aktorius ar aktorė šoka, juda ir reaguoja į aplinkybes scenoje, nei į tai, kaip taria tekstą. Mane traukia ryškios asmenybės: nebijančios apsijuokti, be išankstinių nuostatų, laisvos, neturinčios gėdos jausmo; tos, kurios verčiau vadovaujasi pasąmone nei racionaliu protu, kurios nebijo atskleisti savo intymiausių, absurdiškiausių ir netikėčiausių pusių. Šiuo atveju pirma pasirinkau aktorius ir aktores, o tada specialiai jiems rašėme pjesę.
– Trumpai pristatykite kūrėjų komandą, su kuria dirbsite. Didžioji dalis jų – lietuviai. Kaip juos atradote ir kuo Jums svarbus bendras darbas būtent su jais?
– Lietuvių kūrybinę grupę man pasiūlė teatro vadovybė. Kai kuriu užsienyje, man svarbu dirbti su vietiniais menininkais. Man įdomu kartu vystyti dialogą, pažinti iš arti tai, kas jiems rūpi, kur semiasi kūrybinių impulsų, idėjų ir kaip mato pasaulį. Šie mainai praplečia mano akiratį ir leidžia panirti į daug sudėtingesnį ir labiau praturtinantį kūrybos procesą. Kalbu ne tik apie spektaklio sukūrimą, bet ir apie erdvę, kurioje susitinkame, kurioje susikerta skirtingos perspektyvos ir kurioje jos viena kitą keičia.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
