Nuotraukos
Rašė Tomas Ivanauskas
Nuotraukos Innos Petrovos ir Tomo Ivanausko
Ukrainiečių menininkė Sofija Horbačevska – keramikė, skulptorė, su kuria susipažinau galerijos „Contour“ steigėjos Vilmos Mačianskaitės dėka. Mane iš karto sužavėjo jos keramikos trapumas, švelnumas. Prie jos darbų nedrąsu prisiliesti, tačiau jie traukia savo paprastumu. Sofija Vilniuje jau yra surengusi keletą parodų, o šią vasarą jos kūriniai bus rodomi Panevėžio miesto galerijoje. Su Sofija susitikome pasikalbėti jos studijoje Kyjive.
– Sofija, papasakok, kaip šiuo metu gyveni ir kaip apskritai ukrainiečių menininkai dabar gyvena Ukrainoje, Kyjive?
– Man sunku kalbėti apie kitus žmones, bet manau, kad mūsų istorijos iš esmės yra panašios. Juk karas tęsiasi jau penktus metus. Pradžioje, aišku, buvo didžiulis stresas, nes juk nežinai, kas bus toliau. Šis neapibrėžtumas dėl ateities labai kenkia ir demotyvuoja. Per pirmuosius trejus metus prie visko prisitaikėme ir atrodė, kad viskas gerai, kad galima normaliai gyventi, kaip nors egzistuoti. Jau nebaisu, kai skamba oro pavojaus signalai, pripranti prie komendanto valandos sąlygų. Prie blackoutų taip pat galima prisitaikyti. Tačiau psichologiškai tai vis dėlto labai smarkiai veikia, bet to nesuvoki. Vėliau tai labai smarkiai atsispindi fizinėje būklėje, fiziologijoje. Aš su tuo susidūriau ketvirtaisiais karo metais. Tikriausiai praėjusiais metais atėjo suvokimas, kad karas tęsiasi ir dar neaišku, kiek laiko jis truks. Ir tiesiog reikia gyventi toliau nieko nesitikint. Nors aš ir taip nieko nesitikėjau. Netikiu jokiomis taikos derybomis ar apskritai greita karo pabaiga. Kokia forma tai įvyks? rusija pasiduos? Taip juk nebus. Ukraina laimės? Apie tai kalbėti taip pat labai sudėtinga. Jei bus pergalė, ji bus santykinė. Ne tiesiog – mes nugalėjome. Kada tai įvyks, neaišku. Labai daug klausimų. Anksčiau buvome susikoncentravę į klausimą: o kas toliau? Dabar klausi: o kas dabar? Ką aš dabar darau? Kur aš dabar esu? Gyvenimas tęsiasi. Reikia prisitaikyti kaip chameleonui prie tų sąlygų, kur dabar esi.
– O kaip kūryba?
– Iš esmės galima toliau dirbti. Kai vyko apšaudymai, man pradžioje buvo baisu ne dėl savo gyvybės, o dėl to, kad negalėsiu dirbti. Man tai buvo didžiulis stresas. Tik praėjusiais metais atėjo tam tikras suvokimas ir tiesiog nurimau. Aš esu keramikė-skulptorė. Jei nėra elektros ir negaliu išdegti savo darbų, galiu lipdyti. Lipdyti mėgstu. Galiu nulipdyti labai daug dalykų. Tačiau apskritai, nuovargis, išsekimas yra. Ir čia, tikriausiai, vyrai ir moterys susiskirsto į dvi stovyklas, nes vyrams – visiškai kitokios aplinkybės ir sąlygos. Jiems sudėtingiau, nes virš jų – tam tikra pareiga, įsipareigojimas. Moterims – kiek kitaip, bet apskritai labai sunku gyventi, kai supranti, kad egzistuoji ir gyveni tarsi po kupolu. Išvykęs už Ukrainos ribų matai, kad pasaulis gyvena, o mumyse tarsi sustojo. Tiesiog viskas sustojo, sustingo ir laukia kokio nors laiko. Vadinasi, mes egzistuojame savo ekosistemos viduje, neišeidami už jos ribų.
Tačiau gyvenimas nesustojo. Todėl ir mano menas nesustojo, neišnyko. Reikia toliau kurti. Nesvarbu, kas bus, svarbu, kad tai turi prasmę. Mes toliau kvėpuojame, o širdis plaka.
– Kokią tai turi prasmę?
– Man dabar svarbu plėtoti šiuolaikinę ukrainiečių keramiką. Noriu, kad apie ją žinotų ne tik Ukrainoje, bet ir už jos ribų. Nežinau, ar tai įmanoma ir ar kada nors taip atsitiks, bet galbūt tai paskatins kažką kitą, – galėčiau išmokyti kurti ką nors įdomaus. Galbūt, žvelgdamas į mano darbus, žmogus kuriam laikui galės nusiraminti ir rasti ramybę per grožį, jausmus.
– Pakalbėkime apie šiuolaikinę Ukrainos keramiką. Kokia ji dabar? Jūsų paveldas yra labai stiprus ir turtingas. Skirtingi regionai, skirtingos tradicijos, ornamentai, spalvos, medžiagos.
– Taip, tiesa, mūsų paveldas labai stiprus. Tačiau aš manau, kad mes esame įstrigę būtent šiame suvokime. Man keramika – ne tik molis, kažkoks dekoratyvinis-taikomasis daiktas. Man tai skulptūra. Klasikinis skulptūros suvokimas yra toks, kad tai turi būti bronza, metalas, marmuras, dabar – plastikas, o gal jau ir vaškas. Tačiau ne keramika. Keramika suvokiama kaip pereinamasis etapas, kad iš jos galima kažką suformuoti, tada nulieti ir pagaminti iš visavertės medžiagos. Man tai netinka. Norėčiau, kad į keramiką ir molį būtų žiūrima šiek tiek kitaip. Grįžtant prie mūsų keramikos mokyklos, ji yra stipri ir mūsų paveldas stiprus. Yra daug geros keramikos pavyzdžių, bet dabar ji sustojo, sustingo ties dekoratyvine taikomąja keramika. Vadinasi, visi, kurie ką nors daro, nesistengia rasti savo stiliaus. Daugelis tų, kuriuos matau, bando ką nors imituoti ir daryti tai, ką daro visi kiti. Vadinasi, nėra jokio savito identiteto.
– Kaip suprantu, Tau keramika yra labiau skulptūra.
– Man tai skulptūra. Man įdomu su ja dirbti kaip su skulptūrine medžiaga. Kitaip tariant, man nesinori jos niekaip puošti. Kodėl aš savo dirbinių nepadengiu glazūra ir nedarau jų spalvingų? Todėl, kad man patinka palikti šią medžiagą nepaliestą, kad ant jos liktų atspaudų, įtrūkimų, netobulumų, kurių yra kiekviename iš mūsų, kiekvienoje medžiagoje.
– Žiūriu į Tave ir suprantu, kad Tu taip pat esi jautri ir trapi kaip Tavo keramika.
– Taip, esu gana jautri. Dirbdama su moliu esu ypač jautri. Darbas vyksta tokiu emociniu lygmeniu. Tai, ką jaučiu, tą ir atkuriu lipdydama. Kai kuriuos darbus kūriau gana spontaniškai, neturėjau eskizo, jokio sumanymo, tiesiog sėdėjau ir lipdžiau. Darbuose atsispindi ta būsena, kurioje esu. Kartu tai ir mano požiūris į šią medžiagą, nes ji kaip stiklas: pažeidžiama, plona, trapi, minkšta, plastiška. Viena vertus, ji minkšta ir plastiška, kita vertus, po degimo ji tampa trapi ir pažeidžiama, taip pat kaip ir mes esame trapūs ir pažeidžiami.
– Kokia dabar Tavo būsena?
– Šiuo metu esu susižavėjusi draperija. Audiniu, kuris dengia kokį nors kūną ar daiktą, kuris kažką slepia. Ieškau įvairių formų, kaip tai įgyvendinti. Tai gali būti vaza ar indas, padengtas audiniu, arba koks nors kitas daiktas. Audinys – švelnus ir lankstus. Ir tai jau skulptūra, nebe kokia nors vaza. Ši tema mane užbūrė. Aš žiūriu į El Greco ir man labai patinka. Arba Gian Lorenzo Bernini. Jo kūrinių visų audinių raukšlės tiesiog neįtikėtinos. Kai žiūriu į juos, norisi padaryti ką nors tokio pat didingo. Žinoma, ši tema neatsitiktinė. Tai tarsi užuojauta visiems mirusiems karo metu, visiems nukentėjusiems. Visa tai sielvartas, ir jis yra kiekviename mūsų. Nežinau, kaip sukurti kokį nors konceptualų darbą, pavyzdžiui, karstą ar dar ką nors, kas parodytų mano emocinę būseną. Tačiau jaučiu, kad mano darbas gali tai atspindėti, ir visa tai vyksta pasąmoningai.
– Labai įdomu. Kaip keičiasi Tavo kūryba vykstant karui?
– Žinoma, keičiasi, bet manau, kad tai ne visai susiję su karu. Tai susiję su mano išgyvenimais. Priklausomai nuo to, ką išgyvenu dėl karo, aš esu visiškai kitokia. Mano išgyvenimai keičiasi ir keičiasi mano darbai. Vadinasi, buvo įvairių laikotarpių. Iš pradžių jie buvo kažkokie nerūpestingi ir galbūt, kaip dabar atrodo, tušti, o dabar man norisi daryti ką nors svarbaus, kas priverstų žmogų susimąstyti. Kas galėtų šiek tiek paveikti jo sąmonę, suvokimą.
– Ar Tau tai pavyksta?
– Aš esu iš Zaričnės kaimo Rivnės srityje, 15 km nuo Baltarusijos sienos, ir kai bendrauju su savo giminaičiais, jie manęs klausia: „O ką tu darai? Kam tu tai darai?“ Jiems apskritai nesuprantama, kam aš tai darau, ir mano kaime ne vienas taip mano. Ten vertybės visiškai kitokios ir nevisiškai suprantama, kam tai reikalinga. Tačiau jie taip pat gali pasakyti: „Na taip, gražu“ arba „Aš nežinau, bet man atrodo, kad tai gali kažką duoti žmogui.“ Parodoje Kyjive prie manęs priėjo moteris ir dėkojo už tai, kad aš ją įkvėpiau. Man tai malonu, nes žmogaus viduje kažkas keičiasi, kažkas spragtelėja viduje. Dabar, kai nuolat jaučiu nerimą, įtampą dėl rytojaus, labai svarbu ir labai reikalinga rasti ką nors, kas sukeltų kokių nors teigiamų emocijų.
– Kas Tau sukelia teigiamų emocijų?
– Klasikinė tapyba. Ji nuostabi. Labai mėgstu ir domiuosi fotografija. Po truputį pradedu jos mokytis nuo pačių pagrindų. Ir, aišku, skulptūra. Nuostabus Henry Moore’as ir, kaip jau minėjau, Bernini. Man labai patinka siluetai, iš kurių galima išskaityti gražias linijas. Tai tokia tobulumo ir grožio išraiška. Tai įkvepia. Kai jaučiu, kai matau kokį nors grožį aplinkui. Tai gali būti saulėlydis arba kokia nors graži linija, kurią kur nors pamatau: audinyje arba tiesiog kur nors gražiai padėtoje rankoje. Važiuodama maršrutiniu autobusu, pastebiu moterį, kurios labai graži ranka ar graži išvaizda.
– Ar karo metu dažnai išvyksti iš šalies?
– Pagrindinis karo Ukrainoje poveikis – prioritetų ir vertybių pasikeitimas. Po tokio išgyvento streso tavo viduje viskas pasikeičia. Pavyzdžiui, iki karo nesuvokiau, kad taip labai myliu Kyjivą ir taip labai myliu Ukrainą. Svarstydavau galimybę, kad galbūt išvyksiu mėnesiui, pagyvensiu kur nors užsienyje, arba dirbsiu, tarkime, pusę metų. Juk tai įdomi patirtis. Kodėl gi ne? Prasidėjus karui, visiškai neturiu noro kur nors išvykti. Mane daug kur kvietė, bet man labai sunku išvykti. Aš noriu būti čia. Aš myliu Kyjivą, myliu Ukrainą. Noriu kalbėti apie tai, kas man yra ukrainietiška.
– Pakalbėkime apie Lietuvą. Kaip Tu ją atradai ar Tave kažkas atrado?
– Tiesą sakant, tai buvo pirmas ar antras mėnuo po plataus masto įsiveržimo. Man parašė V. Mačianskaitė iš galerijos „Contour“, kad jai patinka mano darbai ir jai būtų įdomu su manimi dirbti. Ji juos aptiko visiškai atsitiktinai. Nuo tada ji mane labai remia, rengia mano parodas. Todėl viskas, kas vyksta Lietuvoje, yra Vilmos dėka. Ji visada yra šalia ir mane labai palaiko. Praėjus keliems mėnesiams po mūsų pažinties ji pasikvietė mane į svečius. Mes jau penkerius metus bendraujame ir dirbame kartu.
– Kiek žinau, Tavo darbai Lietuvoje jau rado ir savo pirkėjų. Komercinė pusė Tau juk taip pat svarbi?
– Svarbi. Juk reikia iš ko nors gyventi.
– Ar gali iš savo kūrybos komfortiškai gyventi?
– Ne, negaliu. Mano keraminė skulptūra nelabai paklausi, nes ji trapi ir žmonės ne visai ją supranta. Pastaruoju metu atsiranda daugiau susidomėjusių, paskatintų tų, kurie ką nors jau nusipirko. Neseniai pas mane atėjo klientė ir pasakė: „Aš žiūriu į šį darbą trečioje parodoje, ir viskas – noriu jį įsigyti.“ Tačiau dažniausiai žmonės perka mano vazas arba tai, ką galima pavadinti vazomis, nes į jas galima pamerkti gėlių. Tačiau apskritai gyvenu iš mokymų, o skulptūros man yra tiesiog savo pačios malonumui.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
