Rašė Toma Vidugirytė
Nuotraukos
Lina Štalytė yra lietuvių dainininkė ir dainų autorė, jau keturiolika metų gyvenanti tarp Paryžiaus ir Lietuvos. Su Lina kalbėjome apie jos kelią į muziką ir kūrybą, apie vietos prasiskleisti paieškas ir apie jos debiutinį albumą „Vasaros naktys“, kupiną nostalgijos gimtinei. Žino
ma, su Lina pakalbėjome ir apie tai, kaip Paryžius pakeitė jos kūrinių skambesį ir ją pačią.
– Kaip susidomėjai muzika?
– Jau darželyje dainavau. Man atrodė, kad tai labai gražus būdas užmegzti ryšį su kitais žmonėmis ir pajusti jį kartu su visais.
Prisimenu, radau savo septynmetės nuotrauką, kurioje dainuoju vakarėlyje, į kurį mano tėvai buvo pakvietę gyvai grojančius muzikantus. Tada pirmą kartą laikiau mikrofoną rankoje – jaučiausi sužavėta ir labai dėkinga, kad galiu tai daryti. Man buvo aštuoneri, kai pasakiau tėvams, kad labai noriu lankyti muzikos mokyklą. Būdama aštuonmetė, ėjau iš Naujamiesčio į Senamiestyje esančią muzikos mokyklą ir didžiavausi savimi. Vėliau paprašiau tėvų, kad nupirktų pianiną, – jis iki šiol stovi mano namuose.
Mane labai jaudino galimybė dainuoti su kitais, daryti ką nors kartu, todėl pradėjau lankyti chorą. Man buvo dvylika metų, kai pirmą kartą su choru nuvykome į Vokietiją ir dainavome kartu su visais – galingas jausmas būti tokios bendros patirties dalimi. Nuo tada norėjau dainuoti vis daugiau, surasti savo balsą ir savo būdą išreikšti tai, ką jaučiu, ir taip pradėjau rašyti dainas.
– Lietuvoje bene pirmą kartą plačiai pristatei savo kūrybą televizijos projekte, kai prieš porą metų dalyvavai „Eurovizijos“ atrankoje su savo sukurta daina „Perfect“. Ko išmokė ši patirtis? Kas buvo sunkiausia: scena, konkurencija ar vidinis spaudimas?
– Pamačiau, kiek daug ruoštis reikia kiekvienam projektui. Supratau, kad turėjau polinkį spausti save ir siekti rezultatų neatsižvelgdama į savo savijautą. Daviau sau mėnesį pasiruošti ir jaučiausi įgalinta tos minties, bet save išsekinau. Pasiruošti reikia daugiau laiko. Reikia laiko surasti ir suburti tinkamus žmones aplink, įsitikinti, kad darau tinkamus pasirinkimus. Prancūziškai sakome „ressentir les choses“. Manau, būtent to man trūko, tačiau niekada nesigailėjau. Buvau be galo dėkinga komandai, kuri įdėjo daug pastangų ir energijos. Dalyvauti tokiame projekte tikrai reikėjo daug drąsos, tačiau labai didžiavausi galėdama dainuoti dainą, kurią parašiau. Ši patirtis man suteikė žinojimą, kad galiu tai padaryti ir man patinka dalyvauti televizijos projektuose.
Sunkiausia buvo spausti save. Tikiuosi, kad jei kitą kartą dalyvausiu, būsiu švelnesnė, rūpestingesnė sau ir priminsiu sau, kad turiu tik vieną kūną ir noriu juo rūpintis.
– Gal jau yra norų ar planų dalyvauti kituose televizijos projektuose?
– Man patinka tikslumo būtinybė, būti personažu, kurti istoriją, kviesti žmones jausti, su šviesomis, garsu ir kostiumais panardinti juos į istorijos pasakojimą. Dalyvaudama projekte jaučiausi labai gyva. Nekantrauju dalyvauti daugiau tokių projektų ir pateikti ką nors, ką publika galėtų pajusti ir būti sujaudinta. Labai norėčiau dalyvauti – ypač tuose, kuriuose galėčiau dainuoti lietuviškai. Tai vienas iš mano tikslų.
Yra kelios laidos, kurios mane domina. Pavyzdžiui, „Dainuoju Lietuvą“, kur naujai perdainuojamos senesnės lietuviškos dainos. Arba tokios laidos, kur galiu kalbėti apie savo kelią ir pasidalyti savo istorija. Arba kiti šou Lietuvoje, kur atliekant kūrinius reikia sukurti personažą ir leisti publikai pajusti emocijų, – tai mane be galo domina.
– Kaip susiformavo Tavo balso skambesys ir įvaizdis? Gal buvo konkretus momentas ar žmogus, kuris stipriausiai nulėmė Tavo balso dabartinį skambesį?
– Kai buvau paauglė, turėjau dievų. Analizavau jų balsų skambesį, vaizdo klipus, sukneles, žmones, su kuriais jie dirbo, ir istorijas, kurias pasakojo. Buvau Björk gerbėja ir kažkuria prasme įsimylėjau Michelį Gondry, kuris jai kūrė vaizdo klipus. Juk gali turėti dainą, muziką ir tada sukurti visai kitą visatą, sujungdamas vaizdą, šviesas, pasakojimą, vietą, dekoracijas… Björk sukurtas personažas mane labai įkvėpė.
Buvo ir kitų atlikėjų, kurie tikrai paliko žymę manyje, pavyzdžiui, Regina Spektor ir Tori Amos. Jų dėka pajaučiau, ką noriu perteikti scenoje, – būti pasitikinti ir kartu pažeidžiama. Taip pat buvo keli vyriški balsai, kurie giliai palietė mano širdį, pavyzdžiui, Jeffas Buckley. Patiko drama ir skausmas „Nirvanos“ dainose. Mane visada labai žavėdavo tragiškos atlikėjų istorijos, pavyzdžiui, Billie Holiday. Taigi kažkaip susiejau, kad, būdamas atlikėju, turi kentėti. Prireikė daug laiko atsiriboti nuo tos minties ir suprasti, kad atlikėjui nebūtina kentėti, net jei gyvenimas yra sunkus.
© Hari Visuals
Mane savo skambesiu paveikė „Spice Girls“, Britney Spears, Christina Aguilera, Alicia Keys, Stevie Wonderis, „Maroon 5“, „Red Hot Chili Peppers“, „Jamiroquai“ ir kt. MTV žiūrėjau be perstojo ir taip gimė troškimas sujungti muziką su vaizdais, drabužiais, šokiu. Norėjosi visko kartu ir kad žiūrovas būtų su manimi toje kelionėje. Tai tikriausiai matoma ir mano vaizdo klipuose. Jie labai spalvingi, gyvi, tiek daug juose vyksta, – labai džiaugiuosi, kad juos sukūriau.
Dar pamenu, klausydavau atlikėjos Indios Arie ir galvojau – man patinka jos balso skambesys ir tai, kokia ji jausminga, laisva, ir jos temos apie moteriškumą, apie savęs įgalinimą… Tai mane taip įkvėpė ir net keliems žmonėms sakiau, kad taip noriu skambėti, tokią energiją perteikti. Keli muzikantai tada man sakė, kad niekada taip nebus, esu visiškai kitokia ir neturiu nieko bendro. Šios ribojančios mintys atėjo iš išorės, bet galbūt jos atspindėjo ir mano vidines baimes – kad nesu pakankamai gera ir nesugebėsiu pasiekti to pasitikėjimo ir balso laviravimo lygio, kurio tikėjausi. Šiandien žinau, kad savo balsą suradau.
Jau tada jaučiau, kad, norint augti, reikia atsitraukti nuo savo ribojančių minčių. Reikia atsidurti tokioje aplinkoje, kur galėčiau jaustis taip, lyg viskas būtų įmanoma, išbandyti skirtingus dalykus, tyrinėti ir būti, kuo tik noriu. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl išvykau į Prancūziją.
– Gyveni Prancūzijoje. Kas ten nuvedė? Kuo išskirtinė Tau ši šalis?
– Taip, gyvenu Paryžiuje, bet ne vien jame. Beveik pusę laiko praleidžiu keliaudama. Pavyzdžiui, dabar esu Lietuvoje ir mane tai labai įgalina. Man nereikia daug rūpintis, kur esu geografiškai, nes mano darbas yra nuotolinis. Būti savo gimtajame mieste su tėvais, su gamta, gyventi netoli miško, galėti išeiti į lauką ir vaikščioti basomis ant žemės – tai mane įkrauna ir to man tikrai trūksta gyvenant Paryžiuje. Taip pat turėti šeimą, draugus ir bendruomenę aplink save… Turiu draugų Paryžiuje ir tai nuostabu, bet mes retai matomės. Daug mano draugų taip pat yra atlikėjai ir mes daug laiko praleidžiame gastroliuodami. Žinoma, susiskambiname, apsikeičiame balso žinutėmis, bet tai ne tas pats, kaip dalytis kasdienybe su kitu žmogumi. Štai kodėl keturiolika metų Paryžiuje tapo labai ilga patirtimi.
Pradžioje klausiau savęs – kur važiuoti? Labai norėjau studijuoti džiazą ir tapti savo balso eksperte. Galvojau apie JAV, bet tai atrodė labai toli ir neprieinama, brangu. Pradėjau dairytis Europoje, bet pasidarė šiek tiek nedrąsu. Buvau ką tik baigusi bakalaurą ir, prieš studijuodama psichologijos magistrą, nusprendžiau pasiimti vienų metų pertrauką, kad išsiaiškinčiau, ar muzika – mano kelias. Pažinojau daug žmonių Stokholme ir nusprendžiau vykti į Švediją, groti gatvėse ir pažiūrėti, kokios galimybės studijuoti. Buvo įdomu, bet supratau, kad Švedija – ne man. Paskui nuvažiavau į Barseloną. Ten taip saulėta, šilta, žmonės malonūs. Ten buvo tikrai gerai, bet taip pat sudėtinga studijuoti, gana brangu, ir ta sunki katalonų kalba… Buvau ant ribos – galbūt grįžti į Lietuvą ir savaip jaustis nevykėle, nes neradau, kur studijuoti.
Tada pagalvojau, kad galėčiau pabandyti grįžti į Prancūziją. Studijuodama psichologiją metus mokiausi Ruane pagal „Erasmus“ programą ir išmokau kalbą. Tada galvojau, kad niekada negrįšiu, nes prancūzai labai savotiški, ypač Paryžiuje. Jie gana užsispyrę, ne tokie draugiški ir atviri. Paryžius man neatrodė vieta, kur visi laukiami, o aš užaugau bendruomenėse. Paryžius buvo to priešingybė, bet reikėjo rinktis: likti Paryžiuje arba grįžti į Lietuvą. Pasakiau: gerai, pabandykime dar kartą ir susisiekiau su draugais iš Ruano. Daug jų persikraustė į Paryžių ir galėjau apsistoti pas juos. Lietuvė draugė iš lindihopo bendruomenės pasakė, kad restorane, kuriame dirba, ieško naujų žmonių. Pajutau, kad Paryžius pradeda atverti man savo rankas, ir tai jaudino. Vis dėlto prireikė trejų metų, kad prisitaikyčiau. Dažnai jaučiausi nesuprasta, nes visada sakiau, ką galvoju, o prancūzai taip nesielgia.
Vis dėlto Paryžiuje man patinka daugiakultūriškumas, jo muzikos turtingumas. Žmonės visur groja, net parkuose. Tai mane absoliučiai įkvėpė. Šiandien žinau, kiek daug išmokau ir kiek daug galimybių Prancūzija man davė. Niekada nenustosiu dėkoti už tai. Po keturiolikos metų vis dar ten esu, suradau savo bendruomenę, įkūriau dainavimo mokyklą. Anksčiau man buvo sunku sustoti dirbti. Prancūzai man parodė, kaip atsipalaiduoti, kaip ramiai praleisti laiką, ilgai pietauti ir reguliariai daryti arbatos ar kavos pertraukas. Taip pat jie turi tiek daug kultūros, moka švęsti. Tai labai geras priminimas tiesiog išeiti iš namų, susitikti su žmonėmis, užmegzti ryšius ir mėgautis gyvenimu.
– Kokią įtaką ši šalis padarė Tavo balso skambesiui ir kūrybai?
– Jaučiu, kad tapau šiek tiek moteriškesnė savo skambesiu ir kūryba. Paryžiuje sutikau žmonių, dėl kurių rašiau meilės ir išsiskyrimo dainas. Taip, temos, kuriomis kalbu, yra paveiktos feministinio judėjimo. Kova už moters teises Paryžiuje nepaprastai stipri. Tai mane tikrai paveikė ir padėjo labiau didžiuotis tuo, kas esu, ką pasiekiau. Prancūzija mane išmokė būti atviresnę, drįsti būti labiau pažeidžiamai ir bendradarbiauti su kitais.
Taip pat išmokė parodyti, iš kur esu kilusi ir kas esu. Prancūzams labai įdomu sužinoti, kad esu lietuvė. Jie iš tikrųjų atviri ir smalsūs – nori, kad dainuočiau lietuviškai, nori sužinoti apie mano šalį, skirtumus tarp lietuvių ir prancūzų. Iš pradžių galvojau, kad turiu slėpti šią savo dalį ir kad ji visai nebus vertinama Prancūzijoje. Vis dėlto, kai pradėjau kalbėti apie savo šaknis, paveldą, dainuoti lietuviškai, pamačiau, kaip stipriai tai paliečia žmones ir jie mane palaiko. Žinoma, daug priklauso ir nuo sugebėjimo pasakoti, bet didžiuojuosi galėdama pristatyti Lietuvos vardą Prancūzijoje.
Kartu supratau, kaip man trūksta namų – Lietuvos. Daug mano dainų nuspalvintos nostalgija gimtinei. Nostalgija vaikystės namams, noru sugrįžti į tą absoliutaus pasitikėjimo būseną ir naivumą, kai atrodė, kad viskas įmanoma. Daina „Vasaros naktys“ buvo ypač svarbi, nes ji – ir apie vasaras Lietuvoje.
– Šių metų vasarį pristatei artėjančiai vasarai puikiai tinkantį albumą „Vasaros naktys“. Papasakok mums jo istoriją…
– Pradėjau jį rašyti angliškai, bet, po dalyvavimo „Eurovizijos“ atrankoje Lietuvoje, panorau išversti jį į lietuvių kalbą. Tai man suteikė tiek daug malonumo ir leido iš naujo pajusti dainas dar giliau. Galvojau, kad išversiu labai greitai, bet užtruko pusantrų metų. „Vasaros naktys“ – geriausi mano vasarų Lietuvoje prisiminimai, kai leidau laiką su draugais prie jūros.
Šio albumo kūrybą lydėjo koprodiuseris Lefas Germenlis. Jis padėjo kurti aranžuotes ir be galo manimi pasitikėjo. Įrašiau albumą nuotoliniu būdu kartu su prodiuseriu, kuris gyvena Londone. Nuo pat pandemijos dirbame nuotoliniu būdu ir esu labai dėkinga, kad mums pavyksta dirbti iš bet kur be pertraukų. Jaučiu, kad norėčiau rasti žmonių, su kuriais galėčiau kartu rašyti, kurti ir prodiusuoti gyvai – šiuo metu kreipiuosi į lietuvių autorius, nes noriu kurti kartu.
– Kaip sekasi albumo kelionė? Kaip jis vertinamas gerbėjų ir kaip plačiai sklinda?
– Labai gera žinoti, kad dainos sukasi radijuje ir jau planuojami koncertai Lietuvoje. Albumai platinami ne tik Lietuvoje (fono.lt, greenlp.lt), bet ir Prancūzijoje, didžiausiose muzikos ir knygų parduotuvėse „Fnac“. Pristatėme albumą Lietuvos bendruomenėms skirtinguose Prancūzijos miestuose, taip pat bendruomenėms už Prancūzijos ribų.
Mintis įrašyti albumą gana greitai pasirodė įmanoma. Svarbiausia – duoti sau terminą, nes visada galima rasti kitų darbų. Net jei užtrukau šiek tiek laiko, vis tiek jaučiausi produktyvi ir tai mane be galo džiugino.
Dalijausi šiuo noru išleisti lietuvišką albumą su artimaisiais ir klausytojais, bet tai buvo abstraktu ir procesas užtruko. Kai albumas išėjo, žmonės sakė: „Lina, prisimenu, sakei, kad nori tai padaryti, ir štai – padarei. Neįtikėtina.“ Tai buvo viena iš dovanų – žmonės, kurie mane palaikė, ir, kai buvau Muzikos salėje, daug jų atėjo manęs pasveikinti. Seniai norėjau dainuoti lietuviškai, grįžti prie savo šaknų ir džiaugiuosi, kad nuėjau iki galo, įrodžiau pati sau, kad galiu tai padaryti.
– Kurią albumo dainą laikytum vasaros hitu arba siūlytum klausyti artėjančią vasarą?
– „Vasaros naktys“ ir „Myliu savo kūną“ – abi labai vasariškos ir, tikiuosi, lydės žmones saulėtomis dienomis.
„Vasaros naktys“ leidžia susilieti su pirmaisiais vasaros prisiminimais – kai esi be tėvų, atrandi savo nepriklausomybę, pirmąją meilę. Prisiminimai, kurie liks visam laikui.
„Myliu savo kūną“ – ypač stipri, nes kviečia sulėtinti tempą, sustoti, skirti penkias minutes sau kiekvieną rytą. Ji kviečia sustabdyti laiką ir pasimėgauti dabarties akimirka be tikslo, be reikalo kur nors bėgti, negalvojant apie savo darbų sąrašą. Man ši daina suteikia jėgų.
– Kokie tolesni Tavo planai?
– Linkiu sau surengti daug koncertų ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje. Noriu toliau koncentruotis į žmogiškus santykius, kuriuos kuriu savo kelyje kaip atlikėja ir kaip žmogus. Taip pat teikti pirmenybę buvimui su artimais žmonėmis. Linkiu sau toliau pristatinėti albumą „Vasaros naktys“, kad dar daugiau žmonių galėtų jį atrasti ir juo mėgautis, bei be streso užbaigti kitą savo albumą.
Toliau laukia koncertai. Toliau laukia koncertai. Gegužės 28 d. vyks pasirodymas mano gimtajame mieste – Mažeikiuose, o liepos 2 d. – ir Paryžiuje. Tikiuosi, bus galimybė koncertuoti ir Vilniuje. Jei norite mane pamatyti gimtajame mieste, nedvejokite. Priešingu atveju – pasimatykime Paryžiuje!
