Tekstas ir nuotraukos dr. Kristinos Stankevičiūtės (VILNIUS TECH)
„Dolce ir Gabbana“ aukštosios mados paroda, kurioje teko lankytis pernai, vienu smūgiu suformavo tooookius lūkesčius mados eksponavimui, kad nedaug kam pavyksta juos pateisinti (kaip „gerosios praktikos“ pavyzdžius čia galiu minėti 99-ių mados objektų parodą Luvre ir „Tegul mus mato!“ Varšuvoje, apie kurias jums rašiau). Nuo šiol su kiekvieno aukštosios mados dizainerio vardu siejamas jų kūrinių ekspozicijas norisi matyti kaip išsamų, įspūdingą ir turiningą jų kūrybinio kelio pristatymą.
Gianni Versace retrospektyva
Būtent tokių vilčių turėjau keliaudama į Gianni Versace parodą Londone, reklamuojamą kaip „retrospektyvią daugiau nei 450-ies retų ir originalių“ dizainerio kūrybos objektų ekspoziciją, didžiausią kada nors surengtą Didžiojoje Britanijoje, ir leidžiančią pasinerti į „akinantį G. Versace pasaulį“. Įtarimų nekėlė nei reklaminiai tekstai (juk suprantama, kad komunikacija turi būti patraukli), nei pasirinkta „Arches London Bridge“ ekspozicinė erdvė, apie kurią nieko nežinojau.
Kaip galite įtarti iš tokios istorijos pradžios, viltys ir lūkesčiai „Versace“ atžvilgiu, deja, nepasiteisino. Paroda pasirodė esanti gal ir visai nieko, nors dauguma joje demonstruojamų objektų vargiai priskirtini aukštajai madai, labiau „gatavų drabužių“ kategorijai. Išimtis sudarytų, galbūt, tik koncertiniai dizainerio draugų ir pažįstamų Eltono Johno, George‘o Michaelo ir kitų kostiumai bei aksesuarai. Smalsu apžiūrėti ir kelis įžymybėms priklausiusius objektus – pavyzdžiui, princesės Dianos rankinę, aktorės Elizabeth Hurley dėvėtas sukneles; įspūdingai atrodo „Versace“ gaminiai interjerui – indai, pledai, pagalvės. Dizainerio kurtų baldų nėra pristatoma, juos galima išvysti taip pat parodoje pateikiamuose madų ir interjero žurnaluose bei kataloguose.
Įspūdingiausia parodos dalis – „Veidrodžių kambarys“, kuriame eksponuojami 1991–1995 m. pavasario/vasaros kolekcijų modeliai. Ryškiaspalviai, lengvi siluetai atspindi naujai populiarėjančią laisvą, nesuvaržytų formų laikmečio estetiką ir tarsi skanus „lollipop“ ledinukas byloja apie G. Versace virsmą mados pasaulio pop ikona, kuria jis, anot parodos rengėjų, išbuvo net devynis sezonus. Veidrodžiais uždengtos salės sienos suteikia erdvei apimties ir „masinio poveikio“ jausmą – būtent čia „Versace“ įtaka XX amžiaus madai paliudijama gausiai ir įtikinamai, o kruopščiai rankomis atliktą drabužių detalių dekoravimą galima apžiūrėti iš labai arti.
Formos ir turinio konfliktas
Greičiausiai iš kolekcininkų fondų surinktų mados objektų pagrindu parengtoje parodoje galima pamatyti ir specifinius dizaino objektus – vinilinių plokštelių, kompaktinių diskų, video kasečių viršelius. Nors skaičius 450 skamba įspūdingai, parodos apimtis – visai nedidelė. Ir, tiesą sakant, jos tikrai užtektų vidutiniam G. Versace gerbėjui (nors nepriskiriu savęs šiai grupei, tačiau ryškios itališką saulę „transliuojančios“ spalvos ir specifiniai raštai traukia akis tarsi magnetas). Jei tik forma ir pateikimas bent kiek labiau atitiktų įspūdingą turinį…
Nes net jei ekspozicinių erdvių dizainą ir galima laikyti gan adekvačiu, parodos įrengimas visiškai nuvilia – baisūs plastiko manekenai, varganos kokybės spaudos darbai (tentai, plakatai, nuotraukos ir t.t.), visur kyšantys laidai ir perspėjamieji užrašai „Nesėskite“, „Žiūrėkite, gėrėkitės, įsikvėpkite, bet nelieskite“ sufleruoja, kad paroda skirta „plačiajai publikai“ pačia liūdniausia šio termino prasme…
Ir tik išvydus užrašą, kad renginys neturi nieko bendro su dizainerio palikimo paveldėtojais ar „Versace“ mados namais, iš tiesų palengvėjo „ant širdies“ – tapo aišku, kad parodos pirminis tikslas vis tik nėra dizainerio kūrybos pagerbimas ar įprasminimas, o labiau komercinės paskatos. Laimei, šis nesmagus įspūdis beveik nepersiduoda parodos nuotraukose, taigi G. Versace kūrybos reputacija išsaugoma…
Kita vertus, po tokio apsilankymo supranti, kad parodos architektūra ir įrengimo kokybė yra ne ką mažiau svarbu, ar gal net svarbiau, nei joje demonstruojami objektai.
Kitaip tariant, išeina, kad, anot populiaraus posakio, nuėjau į parodą aš, kad jums nereikėtų. Taigi gal geriau ir neikite.
Cosprop: kitokia retrospektyva
Šias niūrokas mintis, kaip ir tikėjausi, išsklaidė mažytis, bet niekada nenuviliantis Mados ir tekstilės muziejus (Fashion and Textile Museum), kuriame iki kovo 8 d. vyksta žymiausios Didžiojoje Britanijoje ir vienos žinomiausių pasaulyje istorinių kostiumų gamybos kompanijos „Cosprop“ jubiliejinė 60-mečio paroda „Kostiumų mados: šešiasdešimt „Cosprop“ metų“ (Costume Couture: Sixty Years of Cosprop).
Kaip ir visada, paroda vyksta per visą muziejaus erdvę – nedidelę salę pirmame aukšte ir antro aukšto galeriją, išdėstytą ratu balkone. Seminarams ir susitikimams skirtoje salytėje taip pat antrame aukšte pateikiama šiek tiek kostiumų gamybos užkulisių ir įžvalgų į kūrybinį procesą.
Cosprop įmonė yra pagaminusi kostiumus daugumai Didžiosios Britanijos istorinių filmų ir iki šiol kuria kino, TV ir teatro industrijoms. Jos įkūrėjas Johnas Brightas visada žavėjosi teatru ir kinu. Baigęs mados dizaino studijas, kurį laiką dirbo teatro aktoriumi, režisieriaus padėjėju ir kostiumų dizaineriu. Ir tuo pat metu pradėjo kolekcionuoti istorinius drabužius ir aksesuarus, kuriuos aptikdavo Londono blusturgiuose. 1965 m., atsidūręs karjeros kryžkelėje, jaunasis teatralas nusprendė paversti savo hobį profesija ir, pasinaudojęs savo sukauptais ir draugų dovanotais reliktais, įkūrė istorinių kostiumų gamybos studiją.
Laimingo sutapimo dėka kaip tik tuo metu požiūris į istorinį kostiumą kine ėmė keistis, jam imta skirti gerokai daugiau dėmesio ir filmų kūrėjų laiko. Pirmasis „Cosprop“ projektas buvo 1967 m. filmas „Didieji lūkesčiai“, kuriam J. Brightas pagamino vienos iš centrinių figūrų Miss Havisham vestuvinę suknelę. Kompanijos sėkmę nulėmė antrasis filmas „Šviesos brigados puolimas“ (The Charge of the Light Brigade, 1968 m.), kurio dizaineris Davidas Walkeris patikėjo „Cosprop“ sukurti visų pagrindinių herojų eilutes; epiniai TV serialai, tokie kaip „Karas ir taika“ (1972 m.) įtvirtino „Cosprop“ reputaciją. Šiandieną J. Brightas gali pasidžiaugti ne tik laimėtais dviem Oskarais, bet ir Britanijos imperijos ordinu už nuopelnus kostiumo dizainui ir paveldo puoselėjimą.
Ne tik istoriniai kostiumai
Net istoriniais filmais nesižavintys žiūrovai gali rasti pažįstamų siluetų: parodoje galima išvysti ir Erkiulio Puaro kostiumą, kurį dėvėjo žavusis Davidas Suchetas 2003 m. Agathos Christie detektyvo „Mirtis prie Nilo“ ekranizacijoje, kelių 1984 m. Indianos Džouns serijų personažų aprangą, ir netgi legendinio Džeko Sperou eilutę iš 2003 m. filmo „Karibų piratai: Juodojo perlo užkeikimas“ (labai gaila, bet be skrybėlės – ji, ko gero, neatlaikė piratiško gyvenimo iššūkių).
Taip pat galima išvysti labai mielo 2022 m. filmo „Misis Haris vyksta į Paryžių“ (Mrs. Harris Goes to Paris), kuris visai neseniai buvo rodomas ir per Lietuvos televiziją, pagrindinį „personažą“ – nuostabios žalios spalvos Christiano Dioro suknelę, apie kurią sukasi didžioji filmo istorijos dalis. Siužeto esmė – mielos Londone gyvenančios senučiukės kelionė į Paryžių, į „Dior“ mados namus, kur, nepaisant įvairių kliūčių, ji pagaliau sėkmingai pasisiūdina įspūdingo grožio vakarinę suknelę, tačiau nespėja nei karto jos apsivilkti, mat grįžusi namo, geros širdies vedina, paskolina ją savo beviltiškai įsimylėjusiai jaunai kaimynei. Ši grąžina suknelę nepataisomai sugadintą. Iki dabar atsimenu, kaip skaudu buvo žiūrėti į tą sudraskytą aukštosios mados kūrinį – ir nesvarbu, kad visai tai tik filmas, istorija buvo atvaizduota labai įtikinamai, o sugadinta suknelė atrodė tiesiog neįtikėtinai graudžiai… Taigi parodoje, išvydusi, kad iš tiesų buvo dvi suknelės versijos – viena tobulai nuostabi, o kita – jau sugadinta, patyriau beveik vaikišką džiaugsmą, kad iš tiesų „gražiosios“ suknelės niekas neniokojo! ☺ Beje, filmas buvo nominuotas Oskaro ir BAFTA apdovanojimams už geriausią kostiumų dizainą.
Dar kartą apie parodų katalogus ir ne tik…
„Cosprop“ jubiliejui skirtoje parodoje pristatoma virš 80 kostiumų iš įvairių filmų, nors įmonės kolekcijoje apskritai – virš milijono (!!!) kostiumų ir aksesuarų. Tai tikrai viskas, ko gali prireikti istorinio kostiumo dizaineriui, teigiama parodos leidinėlyje, ir sunku su tuo nesutikti.
Muziejinę kompanijos kolekciją (kuri, reikia suprasti, skirta būtent tokio tipo parodoms bei įmonės darbo įspūdingumui įpaminklinti), vadinamą „John Bright kolekcija“, sudaro daugiau nei 8 tūkstančiai originalių gaminių; jų paskirtis, pasak parodos autorių – užtikrinti, kad kasdien kuriami gaminiai būtų istoriškai tikslūs.
Beje, kalbant apie mano mėgstamiausią muziejinių parodų objektą – parodos katalogą – šio renginio leidinys tikrai išsiskiria iš daugumos pastaruoju metu matytų. Visa parodos informacija kartu su pristatomų kostiumų aprašais ir kitais komentarais sutalpinta į plono sąsiuvinio formato knygelę, atspaustą ant (greičiausiai perdirbto) popieriaus, kurios pigumas verčia truputį susigūžti. Tačiau šis paprastas sprendimas akivaizdžiai nukreiptas į aktyviausią muziejaus lankytojų kategoriją – senjorus, o tiksliau, senjores, kurios, kiek teko patirti, sudaro didžiąją šios įstaigos lankytojų dalį. „Cosprop“ parodoje tai buvo ypač akivaizdu: abi muziejaus salės vos talpino minią moteriškių virš 60-ies, įdėmiai studijuojančių modelius su katalogėliu rankose, aptarinėjančių su drauge kostiumus, aktorius, ir visas detales. Mano palydovas ir aš tądien buvome jauniausi lankytojai (tiesa, dar buvo keli vaikučiai su močiutėmis, žaviai čiauškantys muziejaus tyloje).
Mados ir tekstilės muziejaus parodos – visada labai kruopščiai parengtos ir paliečia gan netikėtas, bent jau man, temas, kurias jungia kultūrinės ir socialinės reikšmės, priskiriamos madai, ir, žinoma, tekstilei, suvokimas. O taip pat visapusiškas dėmesys kokybei, rankų darbui, smulkiems istoriniams artefaktams, liudijantiems kasdienybės praktikų svarbą ir prasmę. Nors „Cosprop“ parodoje eksponatams vietos atrodo mažoka, jie kiek „suspausti“ mažytėse muziejaus erdvėse, tačiau tai tik sustiprina turinio įspūdį – šešiasdešimt kokybės ir pasididžiavimo savo kultūros istorija metų. Taip savaime formuluojasi naujametinis palinkėjimas lietuviško kultūros lauko sprendimų priėmėjams – kuo greičiau suprasti mados istorijos reikšmę ir skirti seniai trūkstamo dėmesio kokybiškos mados parodoms! ☺
