Tekstas ir nuotraukos Tomo Ivanausko
Šiandien yra vasario 5-oji. Dvyliktąjį laišką rašau iš Mykolajivo. Tai miestas Ukrainos pietuose, visai šalia Chersono. Istoriškai jis laikomas Ukrainos laivų statybos sostine, nes čia buvo viena didžiausių laivų statyklų Europoje. Įvairiais laikotarpiais čia statyti tiek kariniai, tiek civiliniai laivai ir net lėktuvnešiai. Beje, sėkmingai į dugną nugrimzdęs raketinis kreiseris „Moskva“ taip pat pagamintas Mykolajive. Iš pradžių jis vadinosi „Slava“. Taigi – Slava, Ukraini, o visos maskvos tegu kuo greičiau grimzta į savo dugnus!
Už keliolikos dienų minėsime ketvirtąsias plataus masto karo metines. Tikriausiai niekas nesitikėjo, kad šis karas gali trukti taip ilgai, o matydami, kokioje patinėje situacijoje yra visos pusės, niekas ir nebesitiki greitos pabaigos. Tačiau, kaip sakoma, tamsiausia valanda yra prieš aušrą. Šios žiemiškos valandos Ukrainoje išties labai tamsios. Neperdėsiu sakydamas, kad šiuo metu Ukraina išgyvena vienus sunkiausių mėnesių nuo karo pradžios. Lvivo Marso laukuose jau baigėsi laisvos vietos žuvusiesiems. Jau trečias mėnuo Kyjive ir kituose miestuose beveik nėra šildymo, elektros, o kai kuriuose namuose ir vandens. Lauke minus keliolika, o ruskiai beveik kiekvieną naktį siunčia raketas ir šahedus į dar veikiančias šilumines elektrines. Žmonės dalijasi instrukcijomis, kaip šildytis, perka plytas, kurias galima kaitinti dujomis, eina šokti ant užšalusių upių ir juokauja – minusas, kad žiema, pliusas – kad ne branduolinė. ☺
Ir tikrai, pliusų šioje situacijoje irgi yra. Kyjive atšaukta komendanto valanda ir leista dirbti kai kuriems barams ir kavinėms, kad žmonės galėtų naktį pasišildyti, išgerti karštų gėrimų ar įkrauti mobiliuosius telefonus. Tokios vietos vadinamos nepalaužiamumo punktais – punkt nezlamnosti. Tokiais punktais tapo ir kai kurios kultūros įstaigos, ir toliau rengiančios koncertus, parodas, spektaklius. Vieną tokių vasario 3 d. atidarėme Dnipre – „Shelter Art Space“. Prieš pusantrų metų tai buvo šlapias ir tamsus Dnipro nacionalinio-akademinio Taraso Ševčenkos muzikinio dramos teatro rūsys, kuriame net benamiams būtų nejauku gyventi. Dabar, su Vilniaus savivaldybės finansine parama, tapo šilta, šviesia ir jaukia meno slėptuve, kurioje žmonės be baimės galės žiūrėti koncertus, spektaklius ar kitus renginius. Tokių vietų Ukrainoje labai trūksta. Galime didžiuotis, kad Lietuva ir toliau visomis priemonėmis palaiko šalį, kuri gina ne tik save, bet ir mus nuo nuožmogių.
Šiais metais minėsime Lietuvos ir Ukrainos diplomatinių santykių 35-metį, bet apie tai – jau kituose laiškuose. Šį laišką norėčiau pabaigti poeto Mariaus Buroko eilėmis, kurios nuo šiol bus užrašytos ir ant Dnipro „Shelter Art Space“ sienos: „O kai baigsis žiema, kai atitirpsim, pajudės mūsų suodžiai ir / žvyras, apguls miesto sienas, gremš jas juodom panagėm, norės / patekti į jomarką, į šventę, kuri niekada nesibaigia.“
Nuo redakcijos. Ačiū Tomui už dar vieną laišką. Nelengva juos skaityti, bet privaloma. Kaip ir aukoti, remti ir kitaip palaikyti nuo karo kenčiančią Ukrainą. Nors laikas ypač sudėtingas, mūsų bendradarbis Ukrainoje T. Ivanauskas, kuris taip pat yra ir mūsų šalies kultūros atašė Ukrainoje, ne tik parašė jau tradicinį laišką, bet ir inovatyviu būdu (garsinėmis žinutėmis mesendžeryje) paėmė interviu iš Marko Tokaro – ukrainiečių džiazo muzikanto, kontrabosininko, nuo plataus masto karo pradžios 2022 m. tarnaujančio Ukrainos kariuomenėje.
Interviu turime ir daugiau – kalbinome grupių „Superkoloritas“ ir „Colours of Bubbles“ narius, kino režisierę Gabrielę Urbonaitę, menininkus Paulą Mickutę ir Aleksą Jukumą.
Gero skaitymo!
