Tekstas ir nuotraukos Tomo Ivanausko
Mark Tokar – ukrainiečių džiazo muzikantas, kontrabosininkas, nuo plataus masto karo pradžios 2022 m. tarnaujantis Ukrainos kariuomenėje. Šiuo metu Mark tarnauja penktojoje tankų brigadoje, kuri dabar vadinama penktąja sunkiąja brigada ir yra dislokuota Ukrainos rytuose. Su Mark susipažinome 2024 m. Lvive, turo su Lietuvos džiazo atlikėjais Liudu Mockūnu ir Arnu Mikalkėnu metu. Jau senokai norėjau pakalbinti šį menininką, tačiau jo išvykos iš karo zonos į koncertus būna gana trumpos ir intensyvios, todėl šiam interviu bendravome balso žinutėmis. Aš užduodu klausimą, jis atsako, ir taip – kelias savaites.
– Mark, papasakok, koks buvo Tavo gyvenimas iki karo ir koks jis yra dabar.
– Norėčiau pradėti nuo to, kad su tokia interviu forma susiduriu pirmą kartą. Sudėtingiausia tai, kad viskas, ką pasakysiu, ką galiu ne taip pasakyti, bus paviešinta, nes negalėsiu patikrinti šio teksto lietuvių kalba. Tačiau priimu tokias žaidimo taisykles ir pasitikiu tavimi. Šiandien yra 2026 m. sausio 20 d., aš esu Ukrainos rytuose, Dnipropetrovsko regione, gana arti fronto linijos, ir turiu atsakyti į klausimą, kaip skiriasi mano gyvenimas iki karo ir prasidėjus plataus masto karui. Ką galiu pasakyti? Mano gyvenimas skiriasi absoliučiai viskuo. Iki karo gyvenau Lvive, o dabar esu perkeliamas ten, kur reikia. Iki karo mano diena prasidėdavo taip, kad dar iki pusryčių pirmiausia grodavau, repetuodavau. Visa tai jau daugiau nei ketverius metus yra praeityje. Keli mėnesiai iki karo pradžios aš nustojau groti, tik sekiau naujienas internete. Aišku, tikėjausi, kad toks karas neprasidės. 2021 m. gruodį buvau ture Ukrainoje ir Lenkijoje. Sugrojome dešimt koncertų ir grįžau namo. Tada Kalėdas dar šventėme pagal kitą kalendorių. Gruodžio 25 d. sugrojau solo koncertą ir tai buvo mano paskutinis koncertas taikioje Ukrainoje.
Prasidėjus karui, toliau sekiau naujienas ir stengiausi suprasti, ką privalėčiau daryti. Pirmomis karo dienomis kalbėjomės, susirašinėjome su draugais iš visos Ukrainos, kur kas yra, ar visi gyvi. Vasarį mano užduotis buvo pasiimti sūnų iš Kyjivo, o tai nebuvo lengva, nes kilo didžiulių problemų su transportu. Su draugų pagalba viskas pavyko ir su sūnumi atvažiavome į Lvivą. Kitą rytą, kovo 1-ąją, jau buvau kariniame komisariate. Nuo kovo 7 d. aš jau tarnavau. Tiek trumpai apie tai, kaip pasikeitė gyvenimas nuo 2021 m. pabaigos iki dabar.
Iki karo mano gyvenimas buvo ramus, elitinis, glamūrinis. Daug keliavau, grojau su įvairiausiais muzikantais, poetais, dailininkais. Linksminausi, lankiau koncertus, nuolatiniai vakarėliai, festivaliai, niekada nieko neatsisakydavau. Linksmindavomės klubuose, baruose, pas ką nors namuose, visada su alkoholiu. Kalbėdavomės apie meną, koncertus, parodas, poeziją ir pan. Prasidėjus karui, supratau, kad negaliu niekaip kitaip pasielgti, tik eiti į kariuomenę. Pirmomis karo dienomis bandžiau savanoriauti. Susirinkdavome šalia stoties ir mamas su vaikais vesdavome į Šv. Jelizavetos bažnyčią, nes iš ten vairuotojai nemokamai veždavo moteris su vaikais iki sienos. Geromis dienomis ten būdavo iki 40 automobilių. Taip veikiau iki kovo 7 d. Į kariuomenę ėjau todėl, kad tai vienintelė struktūra, kuri iš tiesų gali sustabdyti Rusijos agresiją. Kiek ji efektyvi, kitas klausimas, bet į jį šiame interviu neatsakysiu, nes tai mūsų vidiniai reikalai.
Dabar gyvenu visai kitą gyvenimą, visai kitomis sąlygomis, pradedant nuo buities ir baigiant saugumu. Gyvenime pasikeitė viskas. Gana dažnai klausiu savęs, ar galėjau pasielgti kaip nors kitaip, neiti į kariuomenę, išvykti ar slapstytis. Nė karto nepasigailėjau dėl savo pasirinkimo.
– Ar daug Tavo kolegų muzikantų šiuo metu tarnauja?
– Deja, bet džiazo muzikantų, prisijungusių prie kariuomenės, nedaug. Iš mūsų, bosistų ir kontrabosininkų bendruomenės, kelis žinau. Vienas jų – mano draugas Andrijus Koganas. Jis kovoja, buvo sužeistas. Kiek žinau, po nelaimės jis buvo pervestas iš kariaujančios brigados į orkestrą. Buvo vienas kontrabosininkas iš Dnipro, Sergijus Jegorovas, deja, jau žuvęs. Jei neklystu, žuvo prie Bachmuto. Asmeniškai jo nepažinojau. Žinau keletą kariaujančių kontrabosininkų iš klasikinės muzikos pasaulio. Yra nemažai kovojančių pažįstamų dailininkų, aktorių, poetų.
– Gal gali papasakoti, kokios Tavo dabartinės pareigos kariuomenėje?
– Mano sektorius rūpinasi socialine pagalba. Visų pirma – darbas su sužeistaisiais. Bendrauju su jais ir stengiuosi padėti visais iškilusiais klausimais. Dokumentų tvarkymas, ko reikia iš medicininių tarnybų, teisininkų, finansiniai klausimai. Kitas labai svarbus sektorius – tai bendravimas su žuvusiųjų, dingusių be žinios ar paimtų į nelaisvę giminėmis. Taip pat į mano pareigas įeina sužeistųjų lankymas. Važiuojame į ligonines, lankome, bendraujame, vežame dovanas, suvenyrus. Tačiau 95 proc. mano pareigų sudaro darbas prie dokumentų, kuriuose fiksuojame karių patirtas žaizdas, be to, turiu informuoti apie tai karo vadus. Į mano pareigas įeina susitikimai su studentais, moksleiviais – vedu patriotinio ugdymo užsiėmimus. Jaunimui pasakoju, kas yra kariuomenė, brigada, iš ko ji susideda, kokie būna skyriai, kuo jie užsiima, atsakau į klausimus, kurių būna labai daug. Pasakysiu atvirai: tokie susitikimai man labai patinka. Jie kažkuo labai primena koncertus. Ketverius metus užsiimu labdara. Koncertų metu renku pinigus ir stengiuosi aprūpinti savo brigadą viskuo, ko reikia: maskuojančiais tinklais, medicininėmis priemonėmis, nešiojamaisiais akumuliatoriais, prožektoriais, automobiliais. Didžiausią paramą mano brigadai suteikė mano draugai Lietuvoje. Praėjusiais metais Vilniaus rotušėje darėme renginį kartu su organizacija „Stiprūs kartu“, Vilniaus savivaldybe ir mano draugais – džiazo muzikantais. Surinkome beveik 100 tūkst. eurų, už kuriuos lietuviai nupirko antidroninių radarų, radijo stotelių.
– Esi sau atsakęs į klausimą, už ką kariauji?
– Mano didžiausia motyvacija – sūnus, kuriam, kai prasidėjo karas, buvo vienuolika metų. Tai mano asmeninis motyvas. Antra – labai nesinorėtų palikti šį karą mūsų vaikams. Suprantu, kad būtent mūsų kartai tenka spręsti šią situaciją. Kalbant filosofiškai, šis karas yra už civilizaciją, už civilizuotą pasaulį. Nenorėčiau, kad mano kraštas ir toliau priklausytų nuo orkostano. Labai nenorėčiau grįžti atgal, kur žmogiškų vertybių arba iš viso nėra, arba jos labai toli nuo laisvo, demokratiško pasaulio vertybių.
– Kokią norėtum matyti Ukrainą po karo?
– Tai – žydintis, klestintis kraštas. Šiuolaikiška, civilizuota, europietiška valstybė, esanti priekyje daugeliu aspektų. Tiek ekonominiu, tiek kultūriniu, dvasiniu. Beje, dabar, kai kalbu, girdžiu, kaip virš mūsų praskrenda šahedai.
Galbūt iš dalies mąstau egoistiškai, bet norėčiau, kad mano kraštas turėtų gerą susisiekimą, gerus oro uostus, kelius, automagistrales, gerą komunikaciją tarp miestų, – kaip Europoje, kur gali gyventi viename mieste, o dirbti kitame, kur 120 km nieko nereiškia.
Girdėjau gražų šiuolaikinio miesto apibūdinimą, pagal jį, centre turi būti trys pagrindiniai akcentai – rotušė, bažnyčia arba cerkvė, sinagoga arba mečetė. Arba visų religijų šventovės kartu. Ir džiazo klubas. Labai norėčiau, kad ateityje kiekviename Ukrainos mieste būtų džiazo klubų: ir dideliuose, ir mažuose, kad muzika, kurią aš propaguoju, būtų populiari, kad ją klausytų, gerbtų, būtų gera džiazo bendruomenė, kad tarp džiazo klubų egzistuotų toks tinklas, kuris leistų daryti turus po visą šalį. Tebūnie 30, 50 koncertų. Norėčiau, kad ši muzika gyvuotų ir kad ją klausytų taip, kaip skaito ukrainiečių rašytojus, poetus. Taip įsivaizduoju ateities Ukrainą.
– Labai graži vizija. Tikiuosi, kad ji išsipildys. Beje, Tavo mylimas Vilnius yra būtent toks miestas, kurio centre yra visi Tavo išvardyti dalykai: rotušė, daug bažnyčių ir džiazo klubas.
– Vilnius yra vienas gražiausių mano matytų miestų ir pats artimiausias visoje Europoje. Pirmą kartą čia apsilankiau 2016 m. ir paskui gana dažnai grįždavau. Man patinka jo kuklumas ir jaukumas, jis ne toks pompastiškas kaip Paryžius ar Viena. Vilniaus dvasia man artimesnė ir dėl to, kad jis panašus į Lvivą. Miestas su upe yra nuostabu, Lvive man to labai trūksta. Mano draugai muzikantai padėjo atrasti įvairiapusį Vilnių. Kiekvienas iš jų parodė savo mylimiausius miesto kampelius, kavines. Petras Vyšniauskas – Vilniaus universitetą su savo draugo Petro Repšio freskomis. Bičiulis Algirdas Kumža, buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje, – universitetą su ukrainietiškais akcentais, Taraso Ševčenkos kabinetą ir kitų nuostabių dalykų. Arkadijus Gotesmanas – žydiškąjį Vilnių. Vladimiras Tarasovas – savo dovanotą kolekciją Radvilų rūmuose. Liudas Mockūnas – Užupį su kiemeliais, kur praėjo jo vaikystė ir paauglystė, meno galerijas. Daug kur Vilniuje grojau – klubuose, bažnyčiose, daug kur gyvenau. Taip per pastaruosius dešimt metų dėliojosi Vilniaus dėlionė. Visada aplankau savo mėgstamas vietas ir kaskart randu kažką naujo. Man tai tikrai pats įdomiausias ir mylimiausias miestas Europoje.
– Paminėjai savo bičiulius, lietuvių džiazo muzikantus. Papasakok apie pažintis ir bendrus projektus su jais.
– Pirmasis, su kuriuo man teko groti, yra P. Vyšniauskas. Tai buvo trio: kartu koncertavo mano draugas, būgnininkas iš Vokietijos Klausas Kugelis, su kuriuo groju jau beveik 20 metų. Su Petru susipažinome ir pirmą kartą grojome 2007-aisiais Serhijaus Grabario festivalyje „Jednist“ Kyjive. Po šio koncerto su Petru ir Klausu daugybę sykių kartu lipome į sceną. Tiek trio, tiek su kitais muzikantais, esame išleidę bendrų įrašų.
Antroji lietuvė, su kuria susipažinau ir koncertavome kartu, – Andrė Pabarčiūtė. Grojome ir Vokietijoje, ir Lietuvoje, su ja ir Klausu Vokietijoje įrašėme ir išleidome koncerto įrašą. Vėliau turėjome keletą projektų su perkusininku A. Gotesmanu, Janu Maksimovičiumi, prasidėjo bendri projektai su L. Mockūnu. Su juo mūsų keliai susikirsdavo gana dažnai: Prahoje, Londone, Lenkijoje. Prisijungdavo ir kiti – Dalius Naujokaitis, Arnas Mikalkėnas, Eugenijus Kanevičius. Jau prasidėjus karui, susiformavo unikalus mūsų trio – Liudas, aš ir A. Mikalkėnas, kuris vienu metu grojo ir mušamaisiais, ir klavišiniais. Estetika, kurią propaguoja šie muzikantai, man labai artima. Tai mano muzika. Aš groju tiesiog save – labai atvira, nuoširdu ir konkretu. Mūsų trio rezultatas – vinilinė plokštelė, kurią įrašėme 2024 m. Lvive, šiuolaikinio meno centre „Jam Factory“. Ji taip ir vadinasi – „Live at Jam Factory Art Center“.
Dar reikia pasakyti, kad puikių projektų turėjau su Dovydu Stalmoku, D. Naujokaičiu, Dima Golovanovu.
Labai svarbių koncertų turėjau su V. Tarasovu. Kartu grojome Kyjive ir Vilniuje, festivalyje „Vilnius Mama Jazz“. Prasidėjus karui tai buvo pirmas mano išvažiavimas iš Ukrainos – 2022 m. gegužę.
– Suprantu, kad Tau, kaip menininkui, tokios išvykos, pabėgimai iš karo zonos yra labai svarbūs.
– Kaip jau minėjau, kare esu nuo pat jo pradžios, nuo 2022 m. kovo 7 d. Pirmoji kelionė buvo į Vilnių, į festivalį „Mama Jazz“. Vėliau, per ketverius metus, ne kartą buvau Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Belgijoje. Aišku, šios išvykos man leidžia šiek tiek atsitraukti nuo karo, nuo vidinių ir išorinių sirenų, pailsėti, sugrįžti į buvusį gyvenimą, kuriame esu kūrėjas, menininkas, muzikantas, kur žinau, ką darau, kur bendrauju su žmonėmis, turiu savo publiką. Tačiau pastebėjau, kad jei išvykstu ilgesniam laikui, tai labai prilimpu prie naujienų per televiziją, internete, seku, kas vyksta ne tik Ukrainos kare, bet ir politikoje, ekonomikoje. Supratau, kad tai mane įtraukia ir tam išnaudoju labai daug energijos. Anksčiau man patikdavo Europoje pabūti ilgiau, o dabar norisi kuo greičiau grįžti, nes man Ukraina dabar yra visų įvykių centras. Čia sprendžiasi ne tik mūsų, bet ir Europos ar net pasaulio likimas. Nuo šio karo rezultatų priklausys mūsų civilizacijos ateitis. Tai nėra patetiški žodžiai. Nuo to priklausys, ar pasaulyje įsivyraus demokratinės taisyklės, ar įsigalės vienvaldystė arba dvivaldystė, ar jis bus padalytas tarp kelių galingų valstybių ir jų lyderių, koks bus laisvės supratimas, moralė. Juk dabar viskas radikaliai keičiasi. Taigi, kad ir kaip man gera groti, mėgautis menu, kūryba, aš visada noriu grįžti į Ukrainą. Ne tiesiog į Ukrainą, bet į rytus. Net būdamas Lvive, noriu kuo greičiau į rytus, nes čia mano vieta.
– Kokie Tavo kūrybiniai planai po karo?
– Iki karo turėjau planų – kurti ir leisti muziką, ten ir ten, su tuo ir tuo pagroti, bet dabar viskas priklauso nuo karo baigties. Pagrindinis planas – mano ir Ukrainos pergalė. Ne kokie nors taikos susitarimai, bet pergalė.
