Rašė Toma Vidugirytė
Nuotrauka Pios Henkel
Muzikos industrijos konferencijos „Murmurs“ metu pakalbinome keletą atvykusių svečių. Vienas jų – Danielis Kochas. Danielis yra muzikos žurnalistas, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis Ciuriche ir Berlyne. Savo karjerą jis pradėjo didžiausiame Vokietijos spausdintiniame indie muzikos žurnale „Intro“, o vėliau sugrįžęs tapo jo vyriausiuoju redaktoriumi. Jis taip pat dirbo Vokietijos „Rolling Stone“ redaktoriumi ir leidinio „APPLAUSE by Ticketmaster“ vyriausiuoju redaktoriumi.
Nuo 2020 m. D. Kochas yra Berlyne įsikūrusio žurnalo „Diffus“ redakcinės komandos narys ir prisidėjo prie šio sėkmingo internetinio žurnalo spausdintinės versijos atsiradimo. Šiuo metu jis taip pat dirba ir Šveicarijos internetinio muzikos žurnalo starzone.ch redaktoriumi Ciuriche.
Vis dėlto bene įdomiausia jo biografijos dalis – netikėtas posūkis į k-pop: Danielis tapo šios muzikos industrijos specialistu ir dabar daug rašo šia tema. Jam net pavyko parengti interviu su Lisa iš „Blackpink“, o tai itin reta galimybė. Apie muzikos žurnalistiką, tapimą k-pop ekspertu ir įsimintiniausius interviu kalbamės su Danieliu.
– Kaip tapai žurnalistu ir susidomėjai muzika?
– Tai prasidėjo mokykloje. Aš buvau gana mažas, atrodžiau labai jaunas ir klausiausi labai sunkios muzikos. Draugai labai domėjosi muzika ir aš tapau muzikos gerbėju. Vis dėlto negalvojau, kad rašysiu apie muziką.
Universitete studijavau kūrybinį rašymą ir kartą turėjome rašyti apie muzikinę patirtį, todėl parašiau tekstą apie Glastonberio festivalį, kuris daugeliui žmonių labai patiko. Tuo metu mano draugė Christina kūrė laidą universiteto radijo stotyje ir paklausė manęs, ar nenorėčiau kurti kartu. Staiga atsirado galimybė kalbinti grupes, kurios man patinka, ir taip pirmą kartą patekau į muzikos žurnalistiką, nors ir labai žemu lygiu.
Vėliau, baigiant studijas, reikėjo praktikos vietos, kur galėčiau dirbti tris mėnesius. Kreipiausi į „Intro“, nes tai buvo mano mėgstamiausias žurnalas. Jie mane priėmė ir staiga rašymas apie muziką tapo mano darbu. Pradėjau rengti daugybę interviu ir susitikti su muzikantais, išmokau kurti internetinius žurnalus, spausdintinius žurnalus… Dirbau Vokietijos „Rolling Stone“ žurnale, tada vėl grįžau į „Intro“ žurnalą ir tapau vyriausiuoju redaktoriumi. Neseniai sukūriau „Diffus“ – jaunimo muzikos žurnalą Berlyne. Taip pat rašau apie filmus, nes mūsų žurnale rašoma apie muziką, kiną ir knygas.
Visada sakau, kad nesu muzikos žurnalistas, o profesionalus gerbėjas. Pradžioje galvojau – kaip man pasisekė pasikalbėti su šiais nuostabiais žmonėmis? Tada supratau, kad visi į šį verslą pateko netikėtai ir čia dirbdami mokėsi. Visą laiką man labiausiai patiko darbas su kitais žmonėmis – kurti žurnalą su skirtingais žmonėmis, susitikti su muzikantais, padėti jiems jų kelyje arba kartais su jais susipykti. Man tai buvo puikus derinys.
– Kokie buvo didžiausi Jūsų karjeros iššūkiai?
– Pirmasis – išgyventi finansiškai. Pradžioje, kai dirbau biure pardavimų srityje, uždirbdavau daugiau nei būdamas žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi.
Antrasis – likti gerbėju arba išlaikyti aistrą, nes šis verslas gali tave tam tikra prasme išsunkti. Kartais tenka dirbti 20 valandų per dieną – tai nesveika. Kartais turėdavau kovoti su savimi, kad išlikčiau įsitraukęs į muziką ir netapčiau ciniku. Kai kurie panašaus amžiaus muzikos žurnalistai mėgsta sakyti: „Aš viską mačiau“, „10-asis dešimtmetis buvo daug geresnis“. Gana greitai supratau, jog reikia dirbti, kad toks netaptum. Norėjau atrasti naujų grupių ir sužinoti apie dalykus, kurių nesuprantu arba net nemėgstu. Dabar esu „Diffus“ žurnalo vyriausias redakcinės komandos narys ir dirbu su dvidešimtmečiais, kurie rašo savo pirmuosius ilgesnius tekstus. Viskas pasikeitė, bet man vis dar patinka kalbėtis su muzikantais, kurie tikrai aistringai kuria.
– Lietuvoje gana sunku gauti finansavimą. Kokia situacija Vokietijoje ir Šveicarijoje?
– Dauguma mūsų muzikos ir kultūros žurnalų negauna finansavimo. Daug jų užsidaro, nes negauna pakankamai pinigų iš reklamos. Visi jie kovoja, kad uždirbtų pinigus. Tačiau, kita vertus… Kai pradėjau rašyti profesionaliai, jau tada man visi sakė, kad muzikos žurnalistika miršta, tačiau ji vis dar yra.
„Diffus“ yra nemokamas internetinis žurnalas (spausdintinė versija pasirodys pavasarį ir rudenį, kainuos 10 eurų), todėl mes daug dirbame su reklama, bendradarbiaujame su įvairiais prekių ženklais. Pavyzdžiui, rengėme tarsi dokumentiką su „Adidas“ ir vienu didžiausių Vokietijos popmuzikos atlikėjų – Zartmannu. Rengėme „naujokų“ pristatymus su „Amazon Music“. Taip gali išgyventi, bet tai visada balansavimas tarp savo laisvės ir darbo, kuris beveik yra agentūros darbas. Taip, kartais jaučiuosi kaip PR žmogus. (Juokiasi.) Šveicarijoje sunku. Ten nėra didelių muzikos žurnalų. Didieji žiniasklaidos kanalai apima didžiąją dalį muzikos ir kultūros turinio.
Tad situacija įtempta, bet visada stengiuosi neprarasti vilties, nes yra labai įdomių žurnalų, be to, sugrįžta ir popieriniai leidiniai.
– Gal turėtumėte patarimų jauniems žmonėms, kurie domisi muzikos žurnalistika? Kaip išgyventi šiame chaose?
– Aš žiūriu į tai taip: viena – projektai, kuriais tikiu, degu, o kita – dalykai, kuriuos darau tam, kad uždirbčiau pinigų, naudodamasis šiuo amatu. Jei gerai rašai apie muziką ir kultūrą, galbūt gerai parašysi, tarkime, apie didelį automobilių prekės ženklo renginį. Aš visada galėjau tai suderinti.
Esu tekstų kūrėjas ir tai leidžia man imtis aistros projektų, tokių kaip „Diffus“… Turi galvoti ir apie išgyvenimą. Visada galvojau, kad muzikos žurnalistas tik klausosi muzikos ir rašo apie ją, bet tai darbas. Esi įmetamas į kambarį su roko žvaigžde ir turi parengti įdomų pokalbį su juo per 20 minučių – tai įgūdis. Taigi galbūt gali stovėti scenoje ir būti pokalbio vedėju ar imtis ko nors panašaus? Arba – aš daug žinau apie muziką, taigi gal galiu dalyvauti diskusijose ir t. t.?
Patarčiau jauniems žmonėms visada suprasti, kad būti muzikos žurnalistu yra tam tikras amatas ir jį gali panaudoti kitose srityse. Visada sakau – tobulinkis dirbdamas savo srityje. Daug žinoti apie muziką yra viena, bet paversti tai geru tekstu ar gera radijo laida – amatas, kurio turi išmokti.
– Gal turi patarimų, kaip gauti interviu su didelėmis žvaigždėmis?
– Tai sunku, nes daug žurnalų ar naujienų portalų nori tokių interviu. Šiais laikais tai dar sunkiau, nes tikrai garsūs atlikėjai duoda vieną interviu vienam žinomam TV veidui, ir viskas. Man visada pavykdavo gauti didesnių interviu, kai galėjau pasakyti, kad mes esame didžiausias, šauniausias, įdomiausias žurnalas.
Svarbu žinoti, kaip veikia muzikos industrija tavo šalyje. Pavyzdžiui, jei nori kalbėti su Billie Eilish, kuriai atstovauja „Universal“, turi eiti į šią kompaniją ir užmegzti kontaktus.
Jei gauni galimybę imti didesnį interviu, pasistenk, kad jis būtų labai geras, kad žmonės, dirbantys su tavimi, jaustų, jog tikrai išmanai savo darbą. Eidamas į interviu turi žinoti viską apie tą atlikėją. Be to, nereikia bijoti, kad muzikantas ar jo atstovai kartais nori gauti klausimus iš anksto, taip pat paskaityti tekstą, prieš jį publikuojant. Tai pasitikėjimo, teisingų kelių ir pasiekiamumo derinys.
– Kaip susidomėjai k-pop? Nusprendei sekti jaunimo tendencijas? Minėjai, kad bene svarbiausias Tavo interviu ir buvo su k-pop grupe…
– Už tai turiu padėkoti savo merginai. Ji kurį laiką buvo Japonijoje, Pietų Korėjoje ir grįžo užsikrėtusi šia muzika. Ji vis žiūrėjo vaizdo įrašus. Matydamas juos galvojau – tai per spalvota, šoka per gerai ir kodėl aš dainuoju dainą, kurios priedainis yra „Wa da da“?
Tai buvo tuo metu, kai BTS pradėjo tapti didesni nei pati k-pop scena ir ruošėsi koncertuoti Berlyne. Bilietai į didelę areną dviem dienoms iš eilės buvo parduoti per dvi minutes. Nebuvau girdėjęs apie šią grupę, o žmonės manęs klausinėjo, ar galiu įtraukti į svečių sąrašą jų dukrą ar sūnų. Nei aš, nei mano kolegos nežinojome BTS – tai reiškė, kad neatlieku savo namų darbų.
Pradėjau tuo domėtis ir supratau, kad turėjau tam tikrų neigiamų stereotipų apie k-pop pasaulį, pavyzdžiui, apie sunkias treniruotes ir klykiančius paauglius gerbėjus, ir šie susidaryti stereotipai tik iš dalies buvo teisingi. Supratau, kad daug kas yra perdėta arba neteisinga ir labai mažai žurnalistų rašo apie šį fenomeną.
Pradėjau apie tai rašyti ir susitelkiau į tai, kaip veikia ši industrija. Pirmasis tekstas buvo apie BTS – kodėl jie nėra tik dar vienas boy band? Papasakojau jų istoriją ir tai, kad keturi iš jų yra prodiuseriai, daug treniruojasi. Bandžiau tai paaiškinti žmonėms, kurie laikė juos kvaila berniukų grupe, ir BTS gerbėjams tai patiko. Niekada nesu gavęs tiek padėkų už straipsnį. Supratau, kad čia spraga – yra daug susidomėjusių žmonių ir gerbėjų, kurie jaučia, kad iš jų šaipomasi.
Labai į tai įsitraukiau, parašiau didelį tekstą apie tai, kaip veikia ši industrija, ir staiga tapau k-pop ekspertu. Niekada nebuvau gavęs tiek daug užklausų dėl vienos temos. Mane net pakvietė į konferenciją Paryžiuje. Ją organizavo Pietų Korėjos kultūros institutas ir kalbėjome apie tai, ką k-pop industrija turėtų daryti, kad dar labiau išpopuliarėtų Europoje. Taip viskas prasidėjo.
Vis dėlto problema ta, kad k-pop žvaigždės neduoda interviu. Jos turi kitų komunikacijos būdų ir pasirodo tik didžiausiose TV laidose Pietų Korėjoje ar pan. Taigi ilgai kovojau dėl kelių galimybių.
Vienas interviu buvo su Lisa iš „Blackpink“. Mano draugas buvo renginių organizatorius, dirbo su manimi daug metų ir jam reikėjo didesnio interviu Vokietijoje. Parašęs 200 elektroninių laiškų, sėdėjau Londone šalia žmogaus, turinčio 115 mln. sekėjų instagrame, ir komanda – iš viso keturiolika žmonių kambaryje. Tokie interviu vyksta kiek kitaip. Tačiau tai buvo tema, kuri mane domino, ir staiga tai tapo tema, su kuria visi mane sieja.
– Pabaigoje norėčiau paklausti apie kultūros žurnalistiką apskritai. Kodėl ji svarbi?
– Manau, jos žmonės supranta, kad kultūros žurnalistika nėra tas pats, kai žvaigždės pačios kalba su savimi tiktoke. Taip pat jie mato, kad ne kiekvienas nuomonės formuotojas gali pasakyti ką nors įdomaus. Pasaulyje – stipri kultūra, bet daugėja ir dirbtinio intelekto sugeneruoto šlamšto, o kultūros žurnalistai ir medija padeda jame susigaudyti. Man visada patiko, kad žurnalai / portalai taip pat kuria tam tikrą bendruomenės jausmą.
Kultūros žurnalistika reikalinga, kad padėtų orientuotis ir parodytų žmonėms naujų dalykų. Kita vertus, ji svarbi, nes kai prekių ženklai nori atrodyti kietai, jie visada atsisuka į popkultūrą ir ieško ryšio su ja. Kultūra formuoja ir įkvepia bendruomenę, tad kultūros žurnalistika taip pat yra svarbi.
