Kalbino Elena Jasiūnaitė
Balandžio 10 d. kino teatrus pasiekė režisierės Aistės Žegulytės dokumentinis filmas „Dulkės, kaulai ir stebuklai“. Keliaudamas laiku, per mikropasaulį ir makropasaulį, mokslą, kultūrą ir religiją, filmas kalba apie amžiną gyvybės ciklą, kovą su sunykimu ir bandymą išsaugoti atmintį. Apie filmą kalbamės su režisiere Aiste Žegulyte (A. Ž.), scenarijaus bendraautore Vėjūne Tamuliūnaite (V. T.) ir operatoriumi Vytautu Katkumi (V. K.).
– Filme matome daug grybų. Jie apauga paveikslus, kūnus, juostas. Kodėl jus sudomino šis pasaulis?
Ž.: Grybų pasaulį atradome filmuodami „Animus Animalis (istoriją apie žmones, žvėris ir daiktus)“ – filmo paskutiniame kadre pelėsis suvalgo pelę. Supratome, kad šiame procese slypi tęstinumas. Norėjome nufilmuoti visą ciklą – nuo sporos iki pasidauginimo.
K.: Iš pradžių procesas buvo įdomus iš techninės pusės – reikėjo žinoti sąlygas, išmokti, kaip grybus užauginti ir juos nufilmuoti. Taip atradome daug naujo ir supratome, kad galime ir norime tęsti pirmajame filme pradėtus darbus. Vėliau pradėjome kalbėti apie tai, ką mums reiškia grybai ir ką jie gali jungti.
Ž.: Priešingai nei „Animus Animalis“, kuriame kalbėjome apie sustojusį žvilgsnį, sąstingį, mirtį, šį kartą norėjosi kalbėti apie gyvybę. Grybai čia susiję su amžinu gyvybės ciklu ir jis niekada nesustoja.
T.: Nors grybai slepiasi net ir palaikuose, filme nerodome žmogaus kūno fizinio virsmo. Todėl grybai mums tampa metafora, leidžiančia kalbėti apie transformaciją.
K.: Dirbant su filme matomais paveikslų restauratoriais pradėjome suprasti, kad yra kažkas daugiau nei tik pelėsis ant freskos. Po jo sluoksniu gali slėptis visai kita veido forma, spalvos. Labai norėjosi, pasitelkiant kino formą, suprasti, kas slepiama po pelėsiu, jį nuvalyti ir atverti naujų sluoksnių.
– Svarbią vietą užima žmonės, labai jautriai prižiūrintys kūnus, restauruojantys paveikslus. Kaip radote savo personažus?
K.: Atsidūrėme Prano Gudyno restauravimo centre, kuriame restauruojami dideli paveikslai. Maniau, ten bus viena didelė erdvė, o nuėję pamatėme, kad viskas primena mokyklą, kurioje žmonės dirba išsiskirstę po mažus kabinetus. Buvo įdomu po juos vaikščioti, stebėti restauratorius, atsiriboti nuo scenarijaus. Tose erdvėse buvo justi laukimas, kartu laukėme ir mes.
Ž.: Pirmoji iš personažų atsirado Olga, kuri nuo paveikslų renka mikrobiomą. Buvo sudėtinga, nes ji bijojo kameros, o mes užsispyrėme ją prisijaukinti ir nufilmuoti. Užtruko daug laiko, bet belaukdami aplink ją atradome ir kitų žmonių. Taip atsirado Janina, kuri restauravo stebuklingą Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Labai šiltas žmogus.
K.: Ji taip pat nenorėjo filmuotis, bet labai norėjo būti kartu.
Ž.: Tada atsirado antropologai – Olga kaip tik tuo metu nuo palaikų rinko mikrobiomos mėginius. Nuėjome pas Rimantą Jankauską pasikalbėti apie tai, kaip filmui galėtume supūdyti mėsos gabalą, tačiau jis tapo mūsų personažu. Taip žmonės ir susirinko. Tada prie mūsų prisijungė scenaristė Vėjūnė, pradėjome galvoti apie papildomas scenarijaus linijas – ėmė ryškėti dar vienas paveikslas, kurio iš pradžių neplanavome.
T.: Aistė jautė meilę grybų pasauliui, o mano mylimiausias pasaulis buvo tas, kuris priklausė restauratoriams. Jo norėjosi vis daugiau, bet grybai jį vis apaugdavo. Dar vienas ciklas.
– Ar kova su grybais, jų pastangos išlaikyti, išsaugoti, atgaivinti nepasirodė beviltiškas darbas?
Ž.: Priešingai – jų darbuose pamatėme viltį. Kiek vilties įdedi, tiek prasmės ir yra. Viltis, prasmės kūrimas labai svarbus mūsų filme, jame matomuose cikluose, galvojime apie amžinybę. Žiūrint į filmo personažus labiausiai įkvepia jų darbe surasta prasmė.
T.: Žmogus turi stengtis išsaugoti atmintį. Matau daug prasmės žiūrėdama į restauratorius, į tai, kaip jie glosto savo paveikslus. Taip sakralu, tyra, paprasta. Leidžia atsiriboti nuo viso pasaulio triukšmo.
– Filmui būdinga neįprasta forma – personažus daugiausia stebime per apskritimą, primenantį Petri lėkštelę arba mikroskopą. Kodėl ją pasirinkote?
K.: „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ ir čia turėjo daug įtakos. Tai buvo mano, kaip operatoriaus, pirmas dokumentinis filmas. Tuo metu eksperimentuoti su formatu dar nebuvo taip populiaru. Filmavome 4×3 formatu ir dėl to mus daug kas bandė gąsdinti – „išnaudojate tik mažą ekrano dalį, filmo nerodys Leipcigo dokumentinių filmų festivalis“. O tada Leipcigas ėmė ir parodė. Tai įkvėpė eksperimentuoti toliau.
Ž.: Vytautas yra labai užsispyręs ir aš įtariu, kad jei jau jam kas nors pasakė, jog kvadratas yra per mažai, jis nusprendė visiems parodyti apskritimą.
K.: Formatas turi didelę reikšmę pasakojimui. Buvau Valjadolide, kur planetariume vyko kino festivalis, rodė eksperimentinius filmus. Filmai buvo rodomi apskritime. Matant smulkias detales apėmė jausmas, kad ir pats esi filmo dalis. Supratau, kad tai svarbu ir šiam filmui – būti tarp grybų, juose tarsi paskęsti. Tačiau reikėjo daug filmuoti, kad suprastum, kas turi būti apskritime, kaip jis turi veikti, kad žiūrėdamas į jį pasiektum begalybės, panardinimo jausmą. Atrodo, būtent sugrįžę į Valjadolidą supratome, kad žinome, kaip komponuoti kadrą ir kad šis formatas veikia, turi gilesnę prasmę nei vien tik forma.
Ž.: Kai montažo režisierius Danielius Kokanauskis montavo filmą, jis patvirtino, jog atrodo, kad ir buvo sukurtas būtent Valjadolide nufilmuotai procesijai.
– Paminėjote montažo režisierių – juo tapo turbūt geriausias savo srityje D. Kokanauskis. Ką filmui davė jo žvilgsnis?
Ž.: Iš jo išmokau, kaip jautriai reikia peržiūrėti nufilmuotą medžiagą, suprasti, kaip ji skleidžiasi, kokią istoriją pasakoja, o ne bandyti ją transformuoti pagal iš anksto sugalvotas idėjas.
– Pavyzdžiui?
Ž.: Jis subtiliai ir jautriai kūrė restauratorių pasaulį – su visais veiksmų ir atoveiksmių atspalviais. Jis žino, kaip išlaikyti dėmesį, kaip vesti žiūrovą per istoriją, kad jis joje nepasiklystų.
T.: Scenarijuje turėjome tik abstrakčias scenas, idėjas. Būtent po montažo režisieriaus prisilietimo vaizdai virto sklandžiu pasakojimu.
Ž.: Atrodo, kad jis kiekvienam žiūrovui įlindo į galvą ir viską sudėliojo taip, jog žiūrovas galvotų, kad ekrane mato savo mintis.
– Filme mažai žodžių. Tačiau, nors daugiausia pasakojama vaizdais, jis neįtikėtinai aiškiai artikuliuotas – judate per skirtingas materijas, viena istorija eina po kitos, viskas sukasi ratu, atsikartoja. Kada supratote, kad jūsų medžiaga virsta vientisu pasakojimu?
Ž.: Likus dviem mėnesiams iki premjeros. Buvome sumontavę, tada filmą vėl permontavome. Paieškų kelias buvo ilgas. Džiaugiuosi, kad galų gale viską sklandžiai sudėjome. Taip, kad filmu galėtum keliauti neužkliūdamas. Viršijome montažo limitus, užuot dirbę prie kitų filmų. Esu dėkinga visiems dirbusiems kartu, kad leido tam įvykti, sulaukti, kol ateis žinojimas, kaip viskas turi atrodyti.
T.: Manau, kad filmo prodiuserė Uljana Kim labai myli kiną, todėl sutiko palaikyti ilgai užtrukusią paiešką.
– Filmas prasideda archyviniais kadrais, kurie taip pat pasakoja istoriją: pasitelkiate skirtingus laikmečius, žmonių kartas, galų gale istorija persidengia su pelėsiais. Kodėl tai atsirado filme?
Ž.: Kino juosta čia turi filosofinę prasmę – joje užfiksuojame tam tikrą gyvenimo sekundės dalį. Tad kartu tai žaidimas su laiku – materialiu, reliatyviu. Mums buvo įdomu, kaip pelėsiai naikina juostą kaip materiją. Buvome net užsispyrę patys supūdyti juostą.
K.: Juostas kišome į žemę, laukėme, kol grybai jas sunaikins – norėjome, kad jie suvalgytų materiją, vaizdą ir mes užfiksuotume, ką jie pasirenka sunaikinti. Bandėme, bet neišėjo. Tada Aistė rado daug labai supuvusios juostos.
Ž.: Jos ieškojau visur, klausinėjau kitų kaip išprotėjusi. Ir žmonės padėjo – juostų buvo tikrai nemažai. Labiausiai tiko Šiaulių „Vairo“ dviračių gamyklos archyvai – taip filme atsidūrė juosta su labai gražiu grybu – drąsūs žmonės Rygoje sutiko mums ją nuskenuoti. Įdomu, kad mano seneliai kadaise dirbo toje pačioje gamykloje.
– Kaip filme atsirado paveikslai?
Ž.: Norėjome keliauti į viduramžius. Turėjome kadrų iš Valjadolido, reikėjo atspindžio. Su montažo režisieriumi peržiūrėjome Luvro, Amsterdamo muziejaus, Berlyno paveikslų galerijos (Gamäldegalerie) paveikslų rinkinius. Atsirinkę važiavome filmuoti.
– Įdomu, kad pasirinkote viduramžius. Istorikas Philippe’as Arièsas kalba apie viduramžiais buvusią „prijaukintą mirtį“ ir tai, kaip ji iš lėto dingo iš mūsų kasdienybės.
Ž.: Daug kalbėjome apie tai, kad mirtis mums dabar yra svetima. Taip atsirado freska „Danse Macabre“ – specialiai važiavome jos filmuoti. Kad ji yra 5 m aukštyje, sužinojome tik nuvažiavę. Šokio, danse macabre motyvas subtiliai lydi visas filmo linijas.
K.: Filme yra ir paveikslas „Amūro laidotuvės“. Nebeprisimenu, kaip mes jį radome, tačiau jis buvo vienas pirmųjų inspiracijos taškų.
Ž.: Šio paveikslo nuotrauką įtraukėme ir į scenarijų. Pradžioje mus labai sužavėjo paveiksle esantys maži amūrai – jų juodos kepurytės priminė grybukus.
K.: Ir šis paveikslas visada buvo šalia, lydėjo mus kūrybos proceso metu – jis turėjo didelę įtaką kompozicijos, spalvų prasme. Paveiksle vaizduojamos laidotuvės, procesija, tačiau kartu tai primena šventę – atrodo, kad visi jos dalyviai šoka.
– Valjadolido procesija jums svarbi ne tik dėl religijos?
Ž.: Daug filmavome bažnyčiose. Religija mums nebuvo svetima, tačiau svarbesnė buvo misterija, ritualas.
K.: Supratome, kad procesijoje slypi dar vienas atminties išsaugojimo ciklas. Atmintį saugo ne tik tiesioginiai jos dalyviai, bet ir visi gatvėje atsiduriantys žiūrovai. Atsidūręs joje prarandi laiko ir erdvės pojūtį. Ši procesija – ir ritualinis bandymas išsaugoti atmintį, bet kartu – ir šventė, buvimas kartu čia ir dabar. Šios scenos sukūrė bendruomeniškumo jausmą, kurio filme iki tol šiek tiek trūko.
T.: Filmo tema ten prasiplėtė, pabėgome nuo lokalumo, supratome, kad mūsų pasakojama istorija yra apie visą laiką ir apie visus žmones.
Ž.: Emocine prasme šie kadrai labai stiprūs. Juos nufilmavę supratome, kad radome tai, ko ieškojome.
– Ką jums davė šis filmas?
Ž.: Aš daug išmokau, patyriau ir, nors paraleliai patyriau ir skausmingų išgyvenimų, kartu švenčiau gyvenimą. Filmas padėjo gyventi toliau.
T.: Išmokė žaismingumo. Išmokė rašyti apie sudėtingas ir kartu abstrakčias temas. Pirmą kartą dirbdama komandoje pajutau, kad yra daug pasitikėjimo, įsiklausymo, viską darėme kartu. Buvo smagu dirbti ir ieškoti kartu, išbūti, keliauti per filmo istorijas.
K.: Aš niekada negalvojau, kad filmas – apie mirtį. Man jis – apie gyvenimą, amžinybę. Danse macabre – geras pavyzdys. Viskas yra apie šventimą, todėl ir išsinešu šventę. Dirbant kartu šis filmas kėlė daug klausimų. Smagu, kad mums pavyko gauti atsakymus.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
