Kalbino Rasa Morkūnaitė
Kiek reikia laiko, kad už socialinės etiketės pamatytume žmogų? Fotografas ir dokumentikos kūrėjas Artūras Morozovas sako, kad kartais tam prireikia ne minučių ar dienų, o metų. Jo naujoji fotoesė knyga „Sutikau žmogų“ ir tuo pačiu pavadinimu kino ekranuose rodomas režisierės Gailės Garnelytės filmas – daugiau nei dešimtmetį trukusios kelionės rezultatas, kurioje susitikimai su žmonėmis tampa būdu pažinti ne tik kitą, bet ir visuomenę.
A. Morozovo kelias į šį projektą prasidėjo dar dirbant fotožurnalistu karo zonose – nuo Sakartvelo iki Ukrainos fronto. Tačiau ilgainiui fotografui ėmė nebeužtekti greito reportažinio žvilgsnio. Jis pradėjo ieškoti kitokio santykio su fotografuojamais žmonėmis – tokio, kuris atsiranda ne per trumpą interviu ar padarius sensacingą kadrą, o per laiką, klausantis ir stebint jų kasdienybę.
Knygoje „Sutikau žmogų“ sugulė dešimties žmonių ir šeimų istorijos, fiksuotos Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį. Fotografijos ir esė atveria tyliau gyvenančią šalies pusę – vienišumo patirtis miestuose, bendruomenių audinį regionuose, kartų traumas ir gyvenimus, kurie retai patenka į žiniasklaidos antraštes.
Apie fotografiją kaip klausymosi praktiką, apie santykį su knygos herojais ir apie tai, ką ši kelionė atskleidė apie Lietuvos socialinį audinį – pokalbis su A. Morozovu.
– Ką Jums reiškia „susitikti su žmogumi“ – kuo toks susitikimas skiriasi nuo įprasto fotografavimo ar dokumentavimo?
– Ilgai maniau, kad skirtumo nėra. Dirbdamas fotožurnalistu apie tai negalvoji – leki, skubi, fiksuoji. Tačiau skirtis yra, ji juntama ir, tikiu, matoma fotografijose. Tai pajaučiau kurdamas šią seriją. Yra visai kas kita, kai pas fotografuojamą žmogų užsuki ne trumpo interviu, o turi galimybę stebėti jo kasdienį gyvenimą, daugybę situacijų, apie kurias nė nebūtum pagalvojęs. Kitaip sakant, mezgi santykį, kalbiesi ne apie socialinę atskirtį, o bendražmogiškomis temomis, bandai pažinti, suprasti.
– Ar buvo konkretus momentas ar susitikimas, po kurio supratote, kad ši medžiaga jau turi virsti knyga?
– Pamenu, kai pradėjau kurti šią seriją apie socialinę atskirtį Lietuvoje, maniau, kad viskas čia ir taip gana aišku – ko aš, kaip žurnalistas, galiu nežinoti? Planavau apvažiuoti Lietuvą per porą mėnesių, pafotografuoti, pakalbinti ir visa tai sudėti į knygą. Praėjo aštuoneri metai nuo to laiko, o klausimų vis yra.
Tas lūžis įvyko sėdint pas pirmąjį pasakojimo herojų Povilą. Jo namai buvo sudegę, šeima iširo ir jis kelerius metus gyveno savo pirtyje. Be elektros, vanduo – tik šulinyje, miegojo ant pirties gulto. Ir gal tai buvo trečias kartais, kai pas jį apsilankiau. Sėdėjau su diktofonu ant priepirčio slenksčio ir jau nebeturėjau, ko klausti. Tuomet ėmiau stebėti ir matyti tai, ko net nenutuokiau esant. Pagalvojau, kad apie tokį sudėtingą reiškinį kaip socialinė atskirtis, aš ketinau papasakoti iš žmonių atsakymų. Tačiau juk klausimus formuluoju aš! Ir jie skurdūs, veikiami stereotipų, tad riboti. Tas susitikimas su žmogumi ir įvyko, kai atsisakiau savo žinojimo ir atvėriau jusles mane supančiam pasauliui.
– Ar buvo situacijų, kai nusprendėte nefotografuoti, nors istorija atrodė labai stipri?
– Buvo. Pirmiausia juk fotožurnalisto akis ieško skurdo temos dramų ir pigių to atributų – netvarkos, prie krosnies padėtų alaus butelių ar pan. Tačiau tai neįdomu – taip apie nepriteklių jau daugybę metų pasakoja dvi tragiškos TV laidos. Tad įsidėjau spalvotą juostelę ir ėmiau fotografuoti pačius žmones, fiksuoti jų buitį, kasdienybę. Tuomet pasidarė įdomu. Buvo situacijų, kurių neįtraukiau į pasakojimą. Stengiausi užduoti klausimą – ar tai praturtins istoriją, ar, priešingai, ją sumenkins.
– Knygoje pabrėžiate klausymosi, o ne vertinimo svarbą. Kaip praktiškai tai atrodo Jūsų darbe su žmonėmis?
– Blogiausia, kas fotografui gali nutikti, – žvelgimas į kitus iš viršaus, narciziškas ir kvailas žinojimas, noras aiškinti. Fotografas Antanas Sutkus visuomet pabrėžė lygiavertiškumo su savo fotografuojamais žmonėmis svarbą. To išmokau ir dirbdamas šalyse, kur vyksta kariniai konfliktai, fiksuodamas žmones, jaučiančius didžiulę įtampą, neužtikrintumą. Ten labai greit atpažįstamas apsimetinėjimas, nenuoširdumas ar jautimasis viršesniam.
Šiame pasakojime man labai natūraliai sekėsi kurti lygiavertį bendravimą – daugiau klausyti, nei sakyti, nes nuoširdžiai norėjau pažinti. Tada ir įvyksta labiausiai praturtinantys pokalbiai.
– Kaip herojai reaguodavo į tai, kad jų istorijos bus publikuojamos knygoje? Ar jautėte atsakomybės naštą?
– Knygos formatą pasirinkau po pirmųjų interviu. Visų paklausdavau, ar jie mano, kad yra socialinėje atskirtyje, gyvena didesniame ar mažesniame nepritekliuje. Tuomet papasakodavau, kaip viskas vyks, ir paprašydavau leidimo. Jau pirmieji du žmonės man pasakė: „Gerai, suprantu. Pasakosiu, bet jei tik nebus internete.“ Socialiniai tinklai ir nekontroliuojami anoniminiai komentarai yra žiaurus, griaunantis ir skaldantis reiškinys.
Žinoma, jaučiu jaudulį ir atsakomybę dabar prieš jiems parodant šią knygą.
– Ar palaikote ryšį su knygos herojais ir šiandien?
– Taip, palaikau beveik su visais – užsimezgė tikrai brangios draugystės. Deja, trys jų jau mirę. Dar vienos moters nerandu, per pandemiją dingo kontaktas su ja. Tačiau su kitais bendraujame gana reguliariai.
– Esate sakęs, kad karas Jus išmokė būti tyliuoju stebėtoju. Kaip ši patirtis pakeitė Jūsų fotografiją civiliniame kontekste?
– Tai buvo didelė pamoka – kaip išklausyti kitą (t. y. tau oponuojančią) pusę? Ar išvis reikia klausyti? Man tai nutiko, kai Sakartvele netikėtai atsidūriau rusų kontroliuojamoje pusėje. Taip pat Ukrainos okupuotose teritorijose pačioje karo pradžioje. Susidurdavau su kariškiais, kartą buvau suimtas ir jėga įsodintas į automobilį. Vienintelis būdas užmegzti tokius pokalbius yra būti maksimaliai drąsiam ir nuoširdžiam, nebijoti išsakyti net tai, kas nepatogu jiems. Tai nelengva – jausdamas baimę nori sukti uodegą, prisitaikyti. Tai niekur neveda.
Apskritai daugelį dalykų reikia tiesiog patirti atviromis juslėmis. Savo nuomonę kuriam laikui pasidėti kur nors toliau ir stebėti aplink tave vykstantį gyvenimą. Visi turėtume mokėti žvelgti į pasaulį, ne tik fotografai.
– Kada pajutote, kad klasikiniai žurnalistiniai metodai Jums tampa per siauri?
– Kaip ir visi taisyklių rinkiniai, jie apriboja. Tokia jų paskirtis. Tačiau kai narstome sudėtingas, kompleksines temas, tokias kaip socialinė atskirtis, žurnalistinių metodų, manau, nebepakanka.
– Kuo Jums artimesnė antropologiškesnė prieiga prie dokumentikos, palyginti su fotožurnalistika?
– Ji siūlo daug platesnį pažinimą. Pirmiausia – sulėtėti ir įsižiūrėti. Tada – megzti santykius, stebėti. Svarbi dalis yra ir vadinamieji lauko užrašai, t. y. tavo asmeniniai, vietoj užrašyti pastebėjimai, ir savianalizė. Interviu ir užfiksuota fotografija čia – tik dalis.
– Fotografuojate žmones, kurie dažnai lieka visuomenės paribiuose. Ar pastebite, kaip keičiasi žiūrovo reakcija, kai jis susiduria ne su etikete, o su asmenine istorija?
– Etikečių pasaulyje gyventi daug lengviau, tik reikia nepamiršti, kad ir pats tuomet esi su kokia nors etikete. Taip, pažintis su žmogumi, esančiu už to epiteto, populiaraus įvaizdžio, labai trikdo, erzina. Net per šio ciklo pristatymus buvo, kad vienas kitas žmogus labai paniškai reagavo, negalėjo klausyti, priimti šių istorijų, kaltino. Daugelio ir mūsų aplinkoje yra sunkiau besiverčiančių žmonių, gyvenančių ne pagal įprastas visuomenės taisykles. Tai priimti nelengva, daug lengviau atsiriboti numojant ranka.
– Ką ši knyga Jums pačiam atskleidė apie Lietuvos socialinį audinį?
– Tai, kad esame susiję labiau, nei įsivaizduojame. Gyvename nedidelėje šalyje, todėl esame nepaprastai priklausomi vieni nuo kitų. Daug gali palaikymas, bet daug gali ir lengvabūdiškas kito smerkimas.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
