Kalbino Ingrida Jankauskaitė
Režisūrą studijuojantis, vaidybos užsiėmimus jaunimui vedantis aktorius Matas Dirginčius į teatrą atėjo vedamas smalsumo ir aplinkybių. Pirmieji susitikimai su scena jam atvėrė kitokį pasaulio matymą – teatrą kaip būdą kalbėti apie tai, kas kasdienybėje lieka nutylėta. Su Matu kalbamės apie perspektyvas teatre ir kine, studijas, atsitiktinumus, kūrybiškumą, dėstymą ir tai, kaip keičiasi santykis su profesija augant patirčiai.
– Kodėl nusprendei pasirinkti vaidybos studijas?
– Kai pagalvoju, tai nebuvo vien mano pasirinkimas – didele dalimi mane paveikė gero bičiulio svajonė būti teatre ir tapti aktoriumi. Jis man pravėrė duris į teatro pasaulį. Susidomėjau teatro nežabotumu, kuris buvo ganėtinai priešingas mano paauglystės pasaulio suvokimui. Atvykęs į Vilnių ir pamatęs pirmuosius spektaklius, supratau, kad suaugusiųjų pasaulyje egzistuoja tie patys aspektai, kaip ir mūsų, paauglių, pasaulyje. Teatre mane sudomino išsilaisvinimo jausmas ir galimybė atvirai, nesislepiant nerti į temas, kurias kasdienybėje slėpdavome vieni nuo kitų: suaugusieji – nuo paauglių ir atvirkščiai.
Kadangi mano artimiausioje aplinkoje nebuvo profesinį menininko kelią pasirinkusių žmonių, tai atrodė kaip kitokio, rutinos neturinčio gyvenimo būdo pasirinkimas, nors dabar suprantu, kad tai klaidingas įsivaizdavimas. Mėgstu filosofą Byung-Chul Haną. Vienas jo pastebėjimų yra toks, kad šiuolaikinio žmogaus gyvenime nebėra rutinos, o tai tampa dar didesne rutina, nesibaigiančiu savęs išnaudojimu siekiant radikalaus produktyvumo, suvokiant, kad galimybės nėra beribės. Galiausiai tai baigiasi milžinišku nuovargiu ir perdegimu. Juk dabar neturime darbo pradžios ir pabaigos, gyvename nuolatiniame judėjime, kuriame nebėra atskaitos taškų, poilsio dienų ar užbaigtumo, nuo vieno projekto iki kito. Atsiduriame keistoje būsenoje, kurioje nebėra laiko.
– Kaip atsimeni studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?
– Į Vilnių atvykau su labai aiškiu tikslu – tapti aktoriumi. Tai man padėjo susikurti pagrindą ir šiandien gyventi iš savo profesijos, bet, atsigręžus atgal, gaila to, kas liko už borto: nutrūkusių draugysčių, neišnaudotų progų ir laiko, kurio neskyriau tiems, kurių jau nebėra. Siekti tikslų svarbu, bet vargu ar dėl jų verta paaukoti visa kita.
Iš studijų nelabai daug ką prisimenu – buvau labai susikoncentravęs, tuomet neišvengiamai atsiranda stresas, nuolatinis bandymas įrodyti savo galimybes, noras būti pamatytam, įvertintam, pakviestam, priimti visus pasiūlymus. Man atrodo, tai sukėlė tokį atminties rūką. Tačiau tikrai neprisimenu akademijos kaip traumuojančios patirties – mūsų kursui labai pasisekė, kad turėjome itin pedagogiškus dėstytojus: Vidą Bareikį ir Algirdą Latėną.
– Ką jų paskaitos Tau suteikė?
– V. Bareikis akcentavo, kad profesija ir jos pasirinkimas yra tik viena gyvenimo dalis. Jis norėjo atkreipti dėmesį ir į mūsų psichikos sveikatą, skatino neapsiriboti vien profesija. Toks požiūris leido matyti platesnį kontekstą – suprasti, kad nors Muzikos ir teatro akademija Lietuvoje yra vienintelė, pasaulio mastu ji yra tik viena iš daugelio aukštųjų mokyklų, rengiančių menininkus. Apskritai yra daugybė skirtingų būdų nugyventi gyvenimą, tad kodėl turėtume įsikabinti tik į vieną įsivaizdavimą? A. Latėnas suteikė stiprius aktorinio amato ir etikos pagrindus. Daug davė ir kiti dėstytojai – stiprino meilę profesijai ir gilino jos suvokimą. Čia privalau išskirti Nelę Savičenko ir Aldoną Vilutytę.
– Dar nebaigęs studijų buvai pakviestas prisijungti prie Valstybinio jaunimo teatro trupės – taip nutinka nedažnai. Ką Tau tai reiškė ir kaip jauteisi?
– Tiesiog taip susiklostė laimingos žvaigždės ir jau pirmo kurso pabaigoje A. Latėnas mane ir bendrakursę Robertą Sirgedaitę pakvietė vaidinti savo režisuotame spektaklyje Jaunimo teatre. Gavau vieną iš pagrindinių vaidmenų didžiojoje teatro salėje. Tada prasidėjo pasiūlymai dirbti ir kitur. Kai režisierė Kirsten Dehlholm spektakliui „Broliai Liūtaširdžiai“ pasirinko mane pagrindiniam vaidmeniui, Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga ėmė kviesti į kitų spektaklių aktorių atrankas. Taip užsimezgė ryšys. Nuo trečio kurso į akademiją ateidavau vis rečiau, kadangi repetuodavau spektaklius viename ar kitame teatre. Prieš baigdamas studijas gavau kvietimą prisijungti prie teatro trupės. Iš tiesų dvejojau, ar sutikti, nes tai skambėjo lyg tam tikras suvaržymas – juk priklausai vienai įstaigai ir prioritetą turi teikti jai, tačiau sutikau. Tuo metu net nesuvokiau, kokia retenybė buvo šis pasiūlymas.
– Tikriausiai ir studentiškam gyvenimui nebuvo itin daug laiko?
– Buvo, bet tikrai nedaug. Prisimenu, kad tuo metu buvau taip paniręs į darbus, kad net nesusimąsčiau apie dalyvavimą diplomų atsiėmimo ceremonijoje. Kaip tik vyko spektaklio repeticijos ir man net nekilo mintis jų praleisti. Šiandien tai skamba kaip nesąmonė, tačiau tada net nesuabejojau. Mintis neiti į repeticiją net dėl tokio svarbaus įvykio kaip studijų baigimas paprasčiausiai neegzistavo.
Žilvino Degučio nuotr.
– Minėjai stresą studijų metais. Ar jo dar patiri šiandien pradėdamas naujas veiklas? Kaip su tuo tvarkaisi?
– Prieš dvejus metus pradėjau dėstyti „Youngblood“ kino mokykloje – prisijungti mane pakvietė kolegė Gintautė Rusteikaitė. Turėjau daug abejonių: ar galiu dėstyti, ar esu tam pasiruošęs. Juk viena yra praktikuoti, o visai kas kita – dalytis tomis žiniomis. Vis dėlto vadovaujuosi tokia taisykle: jei kas nors pasibeldžia į mano gyvenimo duris, reikia jas atidaryti – atsiradus netikėtai galimybei, reikia ją priimti ir tada tik per praktiką įvertinti, ar tai mano. Galima daug ką įsivaizduoti, bet kol nepadarai pats, nesupranti, kas tai yra iš tikrųjų.
Pirmose paskaitose buvo baisu – nerimaudavau jau nuo savaitės vidurio, nors paskaita – tik savaitgalį. Man reikėdavo saugumo jausmo, kad turiu kelis variantus, jei kas nepavyktų, todėl ruošdavausi tarsi dešimties valandų paskaitai. Tačiau kai tą darai ne kartą, supranti, kad baimė dažnai nepagrįsta – tai galioja daugeliui situacijų. Geriausias būdas tvarkytis su stresu yra tiesiog daryti. Nesvarbu, ar pavyksta geriau, ar blogiau, visada gauni rezultatą arba pamoką.
Gaila, jog studijuojant akademijoje nebuvo akcentuojama, kad, susidūrus su kūrybinėmis krizėmis, nereikia visko spręsti sėdint tarp keturių sienų. Dažnai bandydavome atsakymų ieškoti tik galvoje, užsidarę auditorijoje, nors kartais net paprastas vaikščiojimas (tai įrodyta ir moksliniais tyrimais) gali padėti rasti sprendimų, aktyvinti kūrybos klodus, pamatyti situacijas iš kitos perspektyvos ir leidžia smegenims atsipalaiduoti. Todėl atsitraukimas man tapo kaip technika: kartais atsakymai ateina ne spaudžiant save, o nuo problemos šiek tiek nutolus.
– Kaip dėstydamas matai šiandienos jaunimą? Ar yra dalykų, kurie Tave džiugina arba stebina?
– Atsimenu labai įdomius stojamuosius į „Youngblood“ kino mokyklą. Buvo dešimties valandų maratonas. Ten pamačiau daug žmonių, kurie labai nori mokytis vaidybos ar režisūros, bet kartu žino, kad yra dar 50 programų, kurios jiems būtų įdomios, ir jeigu čia nepavyks – nieko tokio. Mane žavi, kai žmogus yra susidomėjęs kokia nors sritimi, bet nelaiko to vieninteliu gyvenimo keliu.
Stojamuosiuose egzaminuose dalyvavo 13–17 metų jaunuoliai ir man pasirodė, kad ateina labai įdomi, drąsi karta. Pastebėjau, kad jie natūralūs – savęs nepristato performatyviai, lyg reikėtų atrodyti drąsiam ar ypač įdomiam. Jie tiesiog ateina ir yra: „Esu toks“, „Man baisu“, „Nežinau“. Pajutau atvirumą, be didžiulės baimės ar bandymo slėpti emocijas. Pamačiau juos kaip žmones, kurie, pamatę ką nors, kas juos sudomintų gatvėje – nesvarbu, ar tai studentas, ar prezidentas, galėtų tiesiog prieiti ir užduoti klausimą. Nesvarbu, ar apie valstybės valdymą, ar apie tai, kur pirkai batus. Toks atvirumas man paliko labai gerą įspūdį.
– Kaip, įgijus dėstymo patirties, keitėsi Tavo supratimas apie šio darbo prasmę ir tikslą?
– Prieš porą mėnesių pradėjau dėstyti ir studijoje „Šeši pojūčiai“. Čia, kitaip nei „Youngblood“ akademijoje, orientuojamasi į teatro, o ne kino vaidybą.
Dėstant iškilo ir daugybė klausimų. Pavyzdžiui, mes mokome juos vaidinti, bet kartu tai žmonės, kurie po kelerių metų turės balsavimo teisę, taps mokesčių mokėtojais, rinksis, ar nori likti gyventi čia, ar kur nors kitur. Jeigu nori likti, kokią ateitį nori matyti? Tad šis edukacinis momentas pradėjo plėstis į labai platų lauką. Vienas svarbiausių klausimų – kokius žmones iš esmės ugdome? Ar pats žodis „ugdyti“ – nepasenęs, kadangi kuria hierarchiją, kurioje kažkas žino, o kiti turi išmokti. Tačiau ar tikrai žino? Gal turėtume kurti terpę žinojimui kurti, o ne perduoti?
Suprantu, kad užsiėmimas trunka tik dvi valandas per savaitę, bet tuo pat metu iš savo patirties žinau, kaip tam tikri kontekstai paauglystėje, pavyzdžiui, teatro pamokose, tapdavo tokia salele, kurioje galėjau įsivaizduoti visai kitokio pasaulio galimybę. Tad norisi pradėti kurti erdvę, kurioje mokomės vaidinti, kartu mokydamiesi, kaip būti vieniems su kitais, kaip būti bendruomene ir ja domėtis, kaip priimti vieniems kitų stiprybes ir silpnybes, kaip paskatinti smalsumą, kaip pradėti pasaulį matyti kaip terpę, kuriai galime daryti įtaką.
– Savo magistro studijoms pasirinkai nebe vaidybą, o režisūrą. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
– Reflektuodamas suprantu, kad per ganėtinai trumpą laiką man pavyko patirti labai daug skirtingų teatro procesų. Suskaičiavau, kad per dešimt metų teatre ir kine susidarė apie 45 vaidmenys – dirbau su užsienio ir lietuvių režisieriais, su jaunais ir vyresniais, su vyrais ir moterimis. Tai daugiau nei šešeri metai laiko, skirto repeticijoms, – brangiausios valiutos, kurią turime.
Tačiau pradėjau jausti, kad kūrybinio pasitenkinimo vis rečiau pakanka. Kartais procesas būna sunkus, bet atperka rezultatas, kartais – priešingai. Vis dėlto ilgainiui tas pasitenkinimas retėja, o laikas bėga vis greičiau. Tada atsirado labai paprastas jausmas – noriu daugiau.
– Ką Tau reiškia tas „noriu daugiau“?
– Daugiau pasirinkimo laisvės ir įrankių savo rankose, kad galėčiau pats inicijuoti kūrybos procesus. Ir tiesiog mokytis – plėsti žinių lauką tiek teoriškai, tiek praktiškai. Man atrodo, kad šiandien nebeužtenka būti geram vienoje srityje, svarbu tarpdiscipliniškumas. Akademinė aplinka yra vieta, kurioje galima pažadinti vaizduotę.
Be to, pasaulis tampa vis sudėtingesnis ir aš vis mažiau jį suprantu, todėl norisi šį atotrūkį mažinti. Režisūra šiuo atveju pasirodė logiškas pasirinkimas – turiu patirties teatre, atsirado įdomi eksperimentinė programa su kuratoriais, o ne kursų vadovais. Toks aplinkybių derinys mane sudomino. Gal ateityje norėsiu dėstyti, gal studijuoti doktorantūroje – kol kas tiesiog noriu mokytis.
– Ką apie aktorius žmonės dažniausiai klaidingai įsivaizduoja?
– Žmonės dažnai nustemba, kad aktoriai gali būti ne tik ekstravertai, bet ir introvertai. Jiems atrodo, kad jei pasirodai scenoje, automatiškai mėgsti dėmesį ir būti tarp žmonių. Iš tiesų pažįstu daugiau tų, kurie kaip tik vengia viešumo.
– Kokie naujausi Tavo vaidybos darbai?
– Filmavausi neseniai pasirodžiusiame Free Fingos vaizdo klipe „Liūdna!“ Seriale „Vasaris“ atlikau pagrindinį vaidmenį. Praėjusį pavasarį Valstybiniame jaunimo teatre išleidome Árpádo Schillingo režisuotą spektaklį „Keliaujantys“. Įgarsinau knygas „Demianas“, „Nakties namai“ ir „Kaip veikia Japonija“. Šiuo metu, ypač kai noriu daugiau laiko skirti studijoms, sąmoningai stengiuosi nesiimti naujų darbų. Kadangi studijos suteikia galimybę keliauti į mainus, vyksiu į Suomiją, kur tyrinėsime ritualinį teatrą. Pirmą savaitę turėsime teorinių paskaitų Helsinkio menų akademijoje, o antrąją keliausime į miškus, kur praktiškai išbandysime ritualinį teatrą. Įsivaizduoju tokį „Midsommar“ filmą. Nors gal nebus taip baisiai (juokiasi). Prisiminiau, kad mano brolio grafikos darbų paroda vadinosi „Gamta nekenčia tuštumos“, tad taip ir yra. Jei sumažėja vienų dalykų ar veiklų, juos vis tiek vienaip ar kitaip papildo kiti.
– Ką darytum kitaip, jei vėl atsidurtum karjeros pradžioje?
– Dabar į galvą šauna dvi mintys. Pirma, labiau norėčiau telktis į galimybes, kurių aš norėčiau, o ne į tas, kurios ateina pas mane. Antra, norėčiau, kad man kas nors būtų anksčiau paaiškinęs apie karjeros strategavimo svarbą. Neužtenka vien vaidinti, jeigu jau vaidini. Yra daugybė darbų, kuriuos privalu atlikti: atnaujinti informaciją apie save, nuolat susipažinti su naujais žmonėmis. Labai dažnai karjera nusakoma ne pagal talento dydį, o pagal tai, kaip sugebama prisistatyti kitiems. Manau, nemažai menininkų sutiktų, kad dabar apie 70 proc. darbo užima vadybos procesai ir tik 30 proc. – reali kūryba.
– Kokį spektaklį ar filmą galėtum rekomenduoti jaunimui?
– Filmus „Siratas“ (rež. Oliveris Laxe’as), „Mid 90’s“ (rež. Jonahas Hillas), „Post tenebras lux“ (rež. Carlosas Reygadas). Taip pat neseniai buvau pakvietęs jaunuolius, su kuriais dirbu, į spektaklį „Keliaujantys“ Valstybiniame jaunimo teatre. Iš jų atsiliepimų supratau, kad šis spektaklis yra būtent jiems – tai tas pats, kas žiūrėti reels’us. Spektaklyje labai daug veiksmo, viskas greitai keičiasi, vienu metu gali stebėti skirtingus planus, tad spektaklis pritaikytas šiuolaikiniam, dėmesį sunkiau išlaikančiam žiūrovui.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
