Kaip ir kiekvieną mėnesį publikuojame Jono Braškio parengtą muzikos albumų apžvalgą, kurioje pristatome naujausius Lietuvos alternatyviosios muzikos kūrėjų darbus. Tai muzika, kurios reikia klausytis įdėmiai, nes ji… įdomi. Klausytis jos rekomenduojame nurodytose legaliose srautinėse muzikos transliacijų platformose.
GALÈRA
GARSU
Self-released
Oho… Kas čia buvo? Prieš keletą metų laimėtas konkursas „Garažas“ ir mes jau turime tai? Ponai ir ponios, buvau labai optimistiškai nusiteikęs dėl jaunosios kartos, bet jeigu taip ir toliau, aš sakysiu: „Tempkite mane ir visus velnius į šitą galerą!“ Albumas „Garsu“ yra rimtas kandidatas tapti šių metų geriausiu darbu, provokuojančiu kitus kolektyvus mąstyti giliau, bandyti drąsiau ir nebijoti suklysti. Grupė, dėl narių gausos labiau primenanti grupuotę, nusprendė į vieną katilą sumesti žanrus, kurie, švelniai tariant, nėra pats dažniausias jaunimo pasirinkimas: džiazą, progresyvųjį roką, psichodeliką ir netgi roko operą, ir išvirė tokią sriubą, kad ją ragauti – pats didžiausias malonumas. Mano manymu, „Galèra“ dar ir sugebėjo iš visos šitos eklektikos išspausti popmuziką, padaryti ją skanią ir lyg kokie Franko Zappos ar Kamasi Washingtono anūkai paskleisti gerą žinią. Aš jus patikinu, užtikrinu ir skelbiu, kad taip ištransliuoti akademiškai muzikai artimas kompozicijas plačiajai visuomenei Lietuvoje retai kam pavyksta. Nežinau net kaip pasakyti, bet šis albumas – lyg elementorius tokiai muzikai svetimiems žmonėms, o ja jau besimėgaujantiems – šviežio oro ir šviežio rokenrolo gurkšnis. Jau laukiu nesulaukiu, kur „Galèros“ klajonės, o gal net ir šiek tiek klejonės, nuves (man pačiam norėtųsi vienos kitos ramesnės kompozicijos, nes dabar dauguma yra larger than life), kokius sprendimus priims ir kaip derins meną su ribota doze kičo. Fantastiškas darbas, kurį pasitinku ne tik garsiu, bet ir susižavėjusiu šūktelėjimu.
94/100 („Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)
DESPOTIN FAM
DRUGELIAI
Self-released
Po M.A.M.A. apdovanojimų OG Version piktinosi teigdamas, kad Lilas ir Innomine muzika nėra tikras repas. Nori tikro repo? Štai tau albumas, kuris yra tikras repas ir kuriam dabar mažai kas prilygsta. Sukauptas, iškentėtas, užaugtas, išgyventas ir papuoštas liūdna šypsena, lyg trijulė priėmė juos nuolat lydėjusią melancholiją, suprato, kad pačios karščiausios dienos jau už nugaros, ir nusprendė nebebėgti. Pasakysiu paprastai: tai mano kartos albumas, žmonių, kurie, kaip sakė vienas klasikas, norėjo kažką įrodyti, o dabar jau… Na, jūs žinote. Aišku, jame nėra „Greičio“, kuris grupei yra ir palaiminimas, ir prakeiksmas, tačiau yra labai brandžių tekstų, yra aiški pozicija ir, kad ir kaip būtų keista, noras gyventi paprastai, tikrai, nuoširdžiai, be revoliucijų, įrodinėjimų ir pareiškimų. „Drugeliai“ skamba lyg apibendrinimas visko, kas buvo grupei nutikę, supratimas, kuo esi dabar, nesmerkimas savęs dėl to, kas pavyko ar nepavyko, ir viltingas, tačiau realistiškas žvilgsnis į priekį. Na, ir dar instrumentalai, kurie visas šias mano suprastas žinutes įsiuvo į tokį gražų ir turiningą rūbą, kad net pats klausydamas šio albumo nurimau, atsisėdau, paklausiau, par… Ai, gal jums šitos dalies žinoti nereikia. Tiesa, jeigu tikitės senųjų despotinų, turiu jus nuvilti. Visi augame, visi keičiamės, visi permąstome, todėl dabar jie ne apie vakarėlį. Jie apie pasibuvimą, pasisėdėjimą, pasikalbėjimą ir džiugesį būti vienas kito kompanijos dalimi. Kitaip sakant, jų pilvuose drugeliai nebeskraido, jie juos stebi ir šiltai šypsosi.
93/100 („Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)
SISYPHEAN
DIVERGENCE
Edged Circle Productions
2026-ieji gali tikrai tapti lietuviško metalo metais. Tiek skandalai, tiek išties stiprūs kolektyvai, tiek vienas po kito leidžiami įdomūs albumai užtikrina, kad sunkioji scena vėl neatsidurtų kažkur pramogų pasaulio paribiuose, o įkaitinta iki baltumo geležis būtų kalama čia ir dabar, be jokių kompromisų. Šių įvykių fone išleidžiamas vilniečių „Sisyphean“ albumas skamba laiku ir vietoje. Šiek tiek oldschoolinis komandos juodmetalis veda nors ir pramintais, tačiau vis dar nemažai galinčiais takais, o sprendimai suteikti skambesiui groove’o tikrai nekenkia. Peržvelgdamas darbo pranašumus, galiu pasakyti, kad tai labai tvirtas darbas, kuriame labai tiksliai perduodama tai, kas norima, grupė nesiblaško, nesitaršo, o groja labai aiškiomis taisyklėmis pagrįstą metalą. Nesakyčiau, kad čia yra koks nors purizmas, tačiau save vadinantiems true metalistams „Divergence“ gali būti labai prie ausies. Kita vertus, muzika pastaruoju metu gyvena labai gyvastingą laiką, perkuria save, kontrastuoja, todėl tą pat akimirką jaučiu albumo uždarumą, pasirinkimą mažiau skirti dėmesio eksperimentams, o daugiau ištikimybei, ir šiokį tokį senamadiškumą. Aišku, kaip minėjau, iki paskutinės odinės striukės siūlės lojaliems metalistams tai gali atrodyti kaip tik pats tas, tačiau aš norėjau, kad „Sisyphean“ juodmetalis būtų šiek tiek įvairesnis, šiek tiek atsisakantis kanonų, šiek tiek labiau crazy. Paprastai kalbant, gal šiek tiek skirtųsi nuo klasikų darbų ir ne ramintų, o piktintų. Metalas juk visada yra protestas, tai kodėl gi nepaprotestavus prieš pačius save?
74/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“)
MIGLOKO
IEVOS OBUOLIAI
Creative Industries
Kas per mėnuo! Lengvai kūrenti studijų kampučiuose nuostabūs albumai tiesiog suliepsnojo ir niekas neplieskė taip ryškiai kaip Miglė Vilčiauskaitė, arba Migloko. Jos „Ievos obuoliai“ yra tiesiog fantastiškas albumas, stebinantis kiekvienu kūriniu. Žanrai keičiasi, vaizdiniai pinasi, balsas vinguriuoja, ir kiekviena „Ievos obuolių“ sekundė yra grynas malonumas. Senokai teko girdėti tokį nuogą, tokį jausmingą, tokį nuoširdų ir be baimės dvasingą darbą, su kuriuo norisi tiek ryte keltis, tiek vakare eiti miegoti. Įmesdama hiphopo, triphopo, ambientinio folko ir kažko, ką turi tik ji (vadinčiau tai neįveikiama drąsa), Migloko sudėjo visą širdį į šį pusvalandį, nesijaudindama, ar albumas turi pusiausvyrą, ar galbūt kai kur būtų padėjęs vokalas, ar galbūt kai kurie kūriniai pagal logiką turėtų būti ilgesni. Čia logikos nėra, čia yra jausmas ir kūryba, kurią turi išgirsti kuo daugiau žmonių, nes man atsibodo, kad dažnai dėmesio sulaukia vidutinybės, o tikri talentai, dažnai nepatogūs talentai yra nustumiami į šoną, lyg būtų tik sau įdomūs menininkai. Nuo puikių ir gilių eilučių „Alkoholikų vaikuose“ iki ašarą spaudžiančio jautrumo „Žirgų mergaitėje“, nuo pirmykščių balsų dainoje „Ką reiškia mylėti“ iki jau minėto triphopo „Labirintuose“, – viskas čia lekia su tokio kūrybos vėju, kad ant tos Ievos obelėlės nė vieno obuolio nelieka, o jie tiesiog daužosi į galvą, tau vis dar ir dar kartą šaukiant „Eureka!“ (žinau, kad pavadinimo paralelės yra ne tos, bet mane irgi nunešė…). Iš tiesų, tai yra kažkas ypatingo. Labai labai ypatingo!
96/100 („Spotify“, „Apple Music“)
BARBORA MATUZAITĖ
CIRCLES IN THE WIND
Self-released
Pernai neprastai Lietuvos muzikinio pasaulio vandenis sudrumstusi Barbora Matuzaitė šiemet nusprendė dar pakelti ir vėją ir netrukus po debiutinio įrašo išleido mini albumą, kurio, spėju, pagrindinė funkcija buvo atsikratyti palyginimų su amerikiečių legenda Joni Mitchell. Aišku, ironizuoju, bet tokių palyginimų buvo gausu, todėl nenuostabu, kad atlikėja ir jos komanda skambesį papildė, praplėtė ir, nors Barboros balsas (ir nieko čia nepadarysi) labai panašus į Joni, visa kita dvelkia tiesiog 8-uoju dešimtmečiu. Aranžuotės tapo sultingesnės, įvairesnės, nuo gryno folko nueita link popmuzikos skambesio, tačiau „Circles in the Wind“ vis tiek skamba labai kokybiškai ir įdomiai. Juk ko jau ko, bet dainų konstrukcijos išmanymo iš šios atlikėjos neatimsi. Mini albumas į ausį keliauja labai švelniai, be keistų viražų ar nepatogių fillerių. Tai išties geras minėtąją erą menantis darbas, kuriam labai norint galima prikišti copy paste elementą, tačiau girdėdamas, kokios išties išraiškingos yra Barboros dainos, susitaikai, kad tiesiog mergina… nežinau, gimė ne tuo laiku? Ne toje šalyje? Ir dabar telieka pasidžiaugti, kad tai nėra eilinis pop / dance ar kokio kitokio beato projektas, kuris vargina, o tiesiog jauna mergina su gitara (dabar jau ne tik su gitara, bet ir su krūva kitų instrumentų), turinti drąsos groti nepopuliarią Lietuvoje muziką, ir tai daryti gerai. Todėl tegul „besisukantys vėjai“ įsisuka ir į jūsų ausines, primindami, kad viskas, kas nauja, yra tiesiog pamiršta sena. Ir tai toli gražu neblogai.
85/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „YoTube“, „Pakartot“, „Soundcloud“)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
){kind=link}