Rašė Toma Vidugirytė
Dorotheos Tuch nuotrauka
Jūsų dėmesiui – interviu su vienu iš Vokietijos muzikos industrijos atstovų Christianu Morinu. Su juo susipažinau Muzikos salėje vykusioje „Murmurs“ konferencijoje. Christianas pažįsta visas muzikos industrijos puses – pats buvo muzikantas, garso ir technikos specialistas, organizavo koncertus, rengė klubų ir festivalių programas. Jis buvo „Eimer“ – legendinės daugiadisciplinės andergraundo erdvės Rytų Berlyne – komandos dalis.
Ch. Morinas rūpinosi šio klubo programa 1990–1997 m. 1997-aisiais Christianas įkūrė savo agentūrą „Headquarter Entertainment“ ir organizavo muzikantų turus visame pasaulyje. 2009–2021 m. dirbo muzikos kuratoriumi bene garsiausiame Vokietijos teatre „Volksbühne“.
Dar 2014 m. kartu su komanda jis buvo paprašytas sukurti koncepciją naujam festivaliui ir taip 2015 m. gimė kūrybos industrijos festivalis „Pop Kultur“. Nuo tada Ch. Morinas kuruoja jo programą, o nuo 2021 m. vadovauja festivalio dramaturgijai. Įprastai per tris festivalio dienas „Pop Kultur“ pritraukia apie 10 tūkst. žmonių.
Naujausi Christiano kūriniai – 2022 m. startavusi renginių serija sename krematoriume „Sonic Morgue“ ir mini festivalis teatre Vienoje „Deserchore“. Su Christianu kalbėjomės apie jo kelią muzikos industrijoje, projektus ir įvairias patirtis.
– Pradėkime nuo pradžių. Kaip patekai į muzikos verslą ir kas Tave sudomino?
– Turėjau grupę, tada ankstyvajame 10-ajame dešimtmetyje, po Berlyno sienos griūties, įsitraukiau į klubų kolektyvus. Mes radome savo mažą svajonių pasaulį, kuris tada buvo įmanomas, nes nebuvo ekonominio spaudimo. Dirbau ir kaip garso inžinierius, todėl turiu daug praktinės patirties. Vieną dieną pagalvojau, kad viskas, ką darome, yra uždara, o aš norėjau išeiti į pasaulį. Norėjau sukurti platformą, kur meninis ir ekonominis augimas bei stabilumas gali derėti. Taigi, su dviem draugėmis įkūrėme agentūrą.
Tuo pačiu metu kitas draugas atidarė leidybos kompaniją ir kartu išsinuomojome labai mažą biurą su vienu stalu ir trimis ar keturiais žmonėmis, sėdinčiais aplink jį. Neturėjome pinigų, bet buvo daug entuziazmo ir pradėjome organizuoti grupių pasirodymus. Iš pradžių tik Vokietijoje, tačiau staiga atsitiko taip, kad jau galėjome organizuoti koncertus Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Prancūzijoje, o vėliau – Amerikoje ir Azijoje. Viskas augo labai greitai. Po kelerių metų jau organizuodavome apie 500 renginių per metus. Pavargau nuo to, nes jaučiausi tapęs tarsi mašina ir prarandantis savo kūrybinį impulsą, todėl pradėjau dirbti teatre kaip muzikos dramaturgas. Būti įsitraukusiam į teatrą ir literatūrą, filmus ir bendrauti su visais žmonėmis, kurie dirba šiose srityse, – intriguojantis dalykas ir tai man suteikė impulsą.
2014 m. buvęs mūsų kolega atėjo pas mane ir pasakė: „Mes kuriame naują festivalį – susėskime kartu ir sukurkime keletą idėjų.“ Užsirakinome kambaryje ilgam laikui – pakvietėme daug svečių iš muzikos industrijos ir kalbėjome apie tai, kas yra būtina. Taip gimė „Pop Kultur“. Paraleliai rengiau kitus savo renginius, o tada atėjo pandemija. Turėjome atšaukti gyvus renginius, todėl pradėjau dirbti tik su keletu atlikėjų. Niekada nenuobodžiauju ir visada turiu naujų idėjų.
– Šiame versle esi ilgai, susidūrei su įvairiomis jo pusėmis. Kas Tau labiausiai patinka jame?
– Man patinka būti įsitraukusiam į kūrimo procesą. Nesvarbu kaip – ar esu už miksavimo pulto, ar kuriu dainą, ar dirbu prie kūrybos strategijos su atlikėju, ar kuriu festivalio programą… Visada yra tas pats – turi tuščią baltą lapą ir turi sukurti paveikslą. Esu tikrai priklausomas nuo kūrimo proceso. (Šypsosi.)
– Kokios charakterio savybės, Tavo nuomone, reikalingos šiame versle?
– Pirmiausia, kai dirbi su atlikėjais, reikia būti tolerantiškam ir supratingam su žmonėms, kurie priima sprendimus remdamiesi ne logika, o jausmais. Turi kūrybiškas keisti tai, ką darai, nes pasaulis keičiasi kasdien. Tai nuolatinis pergalvojimas. Negali laikytis ko nors, ko jau išmokai, nes rytoj viskas gali būti kitaip. Per mano gyvenimą pasaulis pasikeitė labai smarkiai… Internetas man, kaip tarptautiniam agentui, buvo galimybių sprogimas, bet staiga žmonės pradėjo nebeuždirbti pinigų iš įrašytos muzikos ir pajamos iš perklausų tiesiog dingo. Kaip tuomet dirbti ir atrasti naujų modelių? Manau, svarbiausia visada būti pasiruošusiam išmokti visiškai naujų dalykų ir naujų būdų ką nors daryti.
– Kaip prasidėjo festivalis „Pop Kultur“ ir kokia buvo pagrindinė idėja?
– Mes turime organizaciją „The Music Board“ – tai kultūros finansavimo organizacija Berlyne. Anksčiau vykdavo didelė konferencija „Popcom“, bet jos dabar nebėra. Tada buvo „Berlin Music Week“, kuri neveikė, ir norėjome sukurti ką nors naujo. Taigi, buvo tam tikras biudžetas ir turėjome keletą idėjų. Viena jų buvo pradėti ką nors, kas apimtų menines perspektyvas ir matytų meną ne tik kaip turinį, bet ir kalbėtų apie jo prasmę: socialines ir politines vertybes, ekonominės nepriklausomybės strategijas ir t. t. Mes norėjome įtraukti visas šias temas į festivalį ir matyti muzikantą ne kaip antrarūšį menininką. Norėjome sukurti pusiausvyrą ir suteikti žmonėms priemonių meninei išraiškai. Berlynas – vieta, kurioje labai skirtingos bendruomenės ir kurios, bėgant metams, keitėsi. Tai labai didelis kultūrų mišinys ir norėjome suteikti šiai įvairovei erdvę būti reprezentuotai. Mes įtraukėme labai skirtingas bendruomenes ir suteikėme joms vietą išreikšti save. Taip pat tada pradėta kalbėti apie tai, kad muzikos industrijoje dominuoja vyrai ir mes pasakėme: pakeiskime tai ir parodykime kitiems, kad tai nesunku. Pradėjome tai daug anksčiau, nei tai tapo svarbi tema. Manau, tai buvo gana svarbus žingsnis.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai pradedant tokį festivalį?
– Kai pradedi ką nors naujo, visada yra daug žmonių, kurie klausia, ar to reikia, bet turi laikytis savo pasirinkto kelio. Žinoma, kartais turi keisti, ką reikia keisti, ir mokytis, bet visada tas pats – reikia kelerių metų, kol įtvirtini naują idėją. Dabar jau dvylikti metai, taigi išgyvenome gana daug, be to, dar atėjo ir pandemija.
– Taip, pandemija buvo didžiausias iššūkis festivaliams. Kaip pavyko ją išgyventi? Kas pasikeitė po jos?
– Pandemijos metais rengėme labai didelę filmų programą. Tuo metu tai buvo trys dienos, todėl rengėme tris programas ir kiekvienoje buvo apie dešimt vaizdo įrašų: tai buvo ir pokalbiai, ir meniniai, ir muzikos pasirodymai… Norėjome ne tik nufilmuoti koncertus, bet matyti filmą kaip meno formą. Šios trys programos buvo labai sėkmingos ir surinko daug peržiūrų. Taip pat kiekvieną dieną rengėme peržiūras kino teatre, kuriame telpa apie 600 žmonių, bet dėl ribojimų galėjome įleisti tik 130 žmonių su kaukėmis ir jie turėjo sėdėti toli nuo vienas kito. Visi daug išmokome, bet tai nėra mūsų pasaulis. Mes norime kurti žmonėms, kurie susirenka realybėje patirti ką nors kartu kaip bendruomenė ir patirti kūrinį gyvai. Žinoma, tai buvo didelis iššūkis po pandemijos, nes staiga visi technikai ar scenos vadybininkai dingo – jie tiesiog išėjo ar pakeitė darbą ir buvo labai sunku rasti žmonių. Su pandemija, karu ir energetikos krize, kuri atėjo, augo kainos ir staiga produkcijos kaštai išaugo. Tai buvo labai sunku suvaldyti, o juk reikia turėti pinigų ir kūrėjams. Aš nuo pat pradžių sakiau, jog noriu, kad menininkams būtų mokama sąžiningai, todėl tai pakeitė daug dalykų.
– Pandemijos metu Lietuvoje buvo panašiai – reikalavimai dėl žmonių skaičiaus, atstumų ir pan., išaugę kaštai… Taip pat buvo sunku rasti darbuotojų ir dėl finansinių priežasčių daug muzikos festivalių baigė egzistuoti. Apskritai po karantino žmones nustojo dominti muzikos festivaliai. Ką manai apie šią tendenciją?
– Ne tik Lietuvoje festivalių mažėja… Jei organizuoji festivalį su daug atlikėjų ir galbūt skirtingų meno ir diskusijų programų, neįmanoma jo finansuoti tik iš bilietų. Tai neįmanoma, nes niekas neateitų už tokią kainą, kurią turėtum nustatyti, ir yra tik keli būdai tai išspręsti. Vienas – visiškai DIY festivalis, kuriame visi dirba nemokamai, visiems tai hobis, niekas iš to negyvena, bet įdedi visą savo gyvenimą ir energiją į tai, o tai paprasčiau, kai tau 20 ar 25-eri metai. Antras būdas – viešasis finansavimas, kai turi dirbti su kultūros administracija, o tai gana sudėtinga. Trečias būdas – turėti privačių kompanijų finansavimą, tai irgi gali būti sudėtinga, nes gali nesutapti vertybės su pinigus skiriančiomis kompanijomis. Žinoma, kompanijos nori reklamuoti savo produktus ir klausimas, ar nori reklamuoti tą produktą ir ar tavo pakviesti menininkai irgi nori tai daryti? Lengvo sprendimo nėra, visada ieškai kompromiso.
– Kaip manai, kaip festivaliai atrodys netolimoje ateityje? Ar jie vis dar vyks? Galbūt tik maži?
– Manau, pandemija aiškiai parodė, kad, net atsiradus visai naujų galimybių – skaitmeninių / nuotolinių pasirodymų ir t. t., žmonės vis tiek nori turėti bendrą patirtį su kitais žmonėmis fiziškai toje pačioje erdvėje. Energija, kuri sukuriama būnant kartu, negali būti pakeista kuo nors kitu. Festivaliai yra erdvės bendruomenei ir bendroms patirtims, todėl nemanau, kad jie išnyks. Galbūt tiesiog šiek tiek pasikeis. Galbūt darysime pokyčių ir sieksime socialinės lygybės programose, atsižvelgsime į festivalių poveikį gamtai, kalbėsime, kaip galime gyventi tvariau, kaip galime įtraukti žmones su negalia, kad jie jaustųsi laukiami festivalyje. Yra daug darbo, bet noras susiburti ir turėti ypatingą patirtį kartu su kitais žmonėmis išliks, kol egzistuos žmonija.
– Pastebėjau, kad Lietuvos atlikėjai įgavo daugiau pasitikėjimo savimi rengti didelius koncertus ir investuoti į techninius sprendimus. Žinoma, bilietų kainos pakilo, bet žiūrovai sulaukia kokybiškų pasirodymų. Kaip pandemija pakeitė koncertus Vokietijoje?
– Problema, kad žmonės turi tam tikrą pinigų sumą pramogoms – nueiti į kiną, teatrą, barą ar restoraną. Koncertams tenka dalis tų pinigų. Bilietų kainos kyla kartu su produkcijos kaštais, bet žmonės neturi daugiau pinigų pramogoms, todėl turi labiau atsirinkti ir investuoja savo pinigus į atlikėjus, kuriuos jau žino. Šie atlikėjai pritraukia daug auditorijos ir viskas gerai, bet naujokams, kurių niekas nežino ir kuriems reikia galimybės būti išgirstiems ir įvertintiems, tai tampa iššūkiu. Šiuo aspektu festivaliai yra labai svarbūs, nes dažniausiai yra keletas atlikėjų, kurie paskatina žmones pirkti bilietus, bet kartu klausytojams pristatoma daug naujų grupių, kurių jie niekada negirdėjo. Apskritai, festivalyje žmonės gali pamatyti ir išgirsti naujų dalykų, todėl tai puiki galimybė naujokams rasti savo auditoriją.
– Grįžkime prie Lietuvos scenos. Pernai ieškojai naujų kūrėjų „What Makes Music“, kuris dabar persivardijo į „Murmurs“, ir „Kyla Vėjas!“ bei Migluma pasirodė Tavo festivalyje… Kokie atlikėjai turėtų būti, kad pamatytum potencialą?
– Būti originaliam yra labai svarbus dalykas. Žinau, kad tai madingas terminas ir kiekvienas gali tai suprasti skirtingai, bet matau grupių, kurios nori skambėti kaip užsienietiška / amerikietiška grupė, ir man tai visiškai neįdomu. Aš norėčiau matyti ką nors, kas reprezentuoja, kaip viskas vyksta čia, ir tai gali labai skirtis nuo kito regiono. Manau, kad žmonėms kitose šalyse irgi neįdomu matyti kopijas to, ką jie jau žino. Jie nori atrasti ką nors, apie ką galvotų – kas čia per velnias? Tai tampa įdomu tada, kai atlikėjas sugeba sukurti ką nors, ką gali jausti ir kas tikrai tave paliečia.
– Galbūt pastebi ką nors, kas išskiria Lietuvos atlikėjus iš kitų šalių?
– Sunku pasakyti, bet manau, kad bendra Baltijos šalims yra tam tikros baltų folkloro įtakos, kurios pereina į skirtingus stilius. Kartais tai net nematoma – tik tam tikras jausmas ar būdas veikti. Manau, tai įdomiausia, net jei tai nelabai akivaizdu. Naudoti folkloro elementus gali būti ir labai cheesy, todėl viskas priklauso nuo to, kaip tai darai. Yra daugybė būdų tai daryti, bet įtraukti ką nors, kas lokalu, – visada labai įdomus faktorius. Tačiau gebėti tai transformuoti į ką nors, kas patraukia žmones iš kito regiono, yra sunkiausia.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
