Rašė Toma Vidugirytė
Ansamblis „Lietuva“ šį kovą pristatė premjerą – šokio spektaklį „Sofija. Genijaus šešėly“ ir su juo leidžiasi į turą po kitus Lietuvos miestus. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio asmenybė skatina atsigręžti į patį menininką ir jo kūrybą, tačiau šio spektaklio režisierė ir choreografė Aušra Krasauskaitė pasirinko kitą kryptį – jautrią ir atvirą pažintį su jo gyvenimo bendražyge ir mūza Sofija Kymantaite-Čiurlioniene. Apie spektaklio idėją, kūrybos procesą ir santykį su šiomis itin ryškiomis ir Lietuvai svarbiomis asmenybėmis kalbamės su režisiere Aušra Krasauskaite (A. K.) ir vienu iš Čiurlionio vaidmens atlikėjų (jų spektaklyje yra keli) Mariumi Pinigiu (M. P.).
– Aušra, kaip Jus sudomino S. Kymantaitė-Čiurlionienė ir jos istorija, kad nusprendėte sukurti šokio spektaklį „Sofija. Genijaus šešėly“?
K.: Praėjusieji metai buvo skirti mūsų tautos genijui M. K. Čiurlioniui, tad su dramaturge Giedre Kriaučionyte-Vosyliene ilgai diskutavome, kokiu kampu pažvelgti į būsimą kūrinį. Kalbantis gimė idėja pažvelgti į Čiurlionio mylimąją Sofiją – kas buvo šalia taip mums visiems gerai žinomo Čiurlionio ir su kokiais iššūkiais ji susidūrė? Ar tikrai viskas taip romantiška, kaip esame įpratę įsivaizduoti? Dažnas yra skaitęs Čiurlionio laiškus Sofijai, bet man buvo įdomu pažvelgti giliau ir plačiau – juk šalia šviesos egzistuoja tamsa.
– Galbūt, nagrinėdama jos biografiją, atradote faktą ar detalę, kuri iš esmės pakeitė Jūsų požiūrį į Sofiją? Kokios detalės nustebino?
K.: Iki kūrybos proceso mažai žinojau apie S. Kymantaitę-Čiurlionienę, tad mane nustebino, kokia ypatinga, aktyvi ir veikli moteris ji buvo. Tikrai nustebino faktas, kad ji buvo skautų vadė, bet labiausiai įkvėpė atsidavimo momentas – tyros meilės aspektas.
– Kas Jums buvo svarbiausia renkantis pagrindinio vaidmens atlikėjus: technika ar personažo atitiktis?
K.: Čia daug mistikos – turiu stiprią nuojautą ir tarsi matau žmones kiaurai. Nežinau, iš kur ši duotybė, bet tai padeda naviguoti gyvenime. Dėl Čiurlionio vaidmens iškart buvo aišku – vos ištariau, kad statysiu šokio spektaklį apie Čiurlionį, kitas sakinys buvo, kad Čiurlionis bus M. Pinigis. Taip pat stebuklingai prisijungė ir šokėjai Paulina Čistovaitė ir Robertas Vinik – pamačiusi juos, iš karto pagalvojau: „Juk čia Sofija ir Konstantinas.“ Man svarbiausia yra asmenybės gylis, emocinis jautrumas ir intelektas. Technika dažniausiai yra repeticijų klausimas ir meistriškumas pritaikyti choreografiją. Visada įdomu, ką savyje talpina šokėjas, ką galiu jam duoti ir ką gali jis. Esu reikli choreografė ir noriu maksimalaus rezultato, bet kartu atiduodu visą širdį kartu dirbantiems.
– Mariau, M. K. Čiurlionis yra itin ryški ir beveik mitologizuota asmenybė. Ar sudėtinga buvo kurti šį vaidmenį?
P.: Įkūnyti Čiurlionio asmenį scenoje buvo mano sena svajonė. Vis grįždavau prie šios idėjos, bet kaskart sukaustydavo baimė ir nepasitikėjimas savimi, nes Čiurlionio kūryba be galo plati ir kartu jautri.
Sulaukęs Aušros pasiūlymo įkūnyti Čiurlionį spektaklyje, be jokių dvejonių sutikau, nes ji juk kiaurai mato žmones. Kai paaiškėjo, kad centrinė spektaklio ašis bus Sofija, o Čiurlionis visada bus kažkur šalia, aplink, man labai patiko. Iškart suvokiau, kad spektaklyje esminis dalykas bus Sofijos ir Čiurlionio santykis, taigi jo žmogiškoji ir kompleksiška pusė. Mane toks priėjimas išlaisvino, nes į Čiurlionį galėjau pažvelgti ne tik per jo kūrybą, bet per jo gyvenimo prizmę ir nelengvą menininko kelią. Beje, ši pusė man asmeniškai pasirodė labai artima, rezonuojanti, turinti daug paralelių ir pavyzdžių mano gyvenime. Regis, daug scenų spektaklyje atgimdavo mano galvoje kaip koks nors panašus mano asmeninio gyvenimo vaizdinys ar įvykis.
Be abejo, kad ir kokiu kampu žvelgsi į šį Lietuvos meno milžiną, atsakomybė, kuriant jo portretą scenoje, išties didelė. Kita vertus, dėl šios atsakomybės, iššūkio ir Aušros pasiūlytos kūrybinės vizijos dar labiau norėjau įsitraukti ir sukurti sau pačiam ir, tikiuosi, žiūrovams įsimintiną Čiurlionio vaidmenį.
Esu dėkingas komandai, kad galėjau išlaikyti savitą įvaizdį, kuris gal visiškai ir neatitinka to, kaip atrodė Čiurlionis. Šokti ir jį įkūnyti yra santykinis dalykas – Čiurlionis niekada nebūsiu ir nepretenduoju būti. Norėjosi turėti laisvės būti įkvėptam Čiurlionio – ieškoti jo savyje, įnešti autentiškumo ir gyvybės, sąsajų ir paralelių su savąja patirtimi.
– Šiame spektaklyje Čiurlionis tarsi atsiduria Sofijos šešėlyje. Ar buvo keista pasitraukti iš pirmo plano? Kaip, Jūsų manymu, tai išgyventų pats Čiurlionis?
P.: Paradoksalu, bet šiame spektaklyje nesijaučiu antrame plane ar šešėlyje. Šiuolaikinio šokio spektakliuose neretai vyrauja kolektyvinis priėjimas prie veiksmo scenoje, tad jei ir yra solinių dalių, jos įsilieja į bendrą visumą. Šiame spektaklyje priėjimas kitoks. Esu solistas nuo pirmos iki paskutinės spektaklio minutės, tad man čia nauja teritorija. Turiu įkūnyti konkrečią asmenybę, pasakoti istoriją… Su didele pagarba žvelgiu ne tik į pačią temą ir spektaklio formą, bet ir į visus kitus atlikėjus scenoje – ar tai būtų Sofija, ar masinės scenos, kuriose šoka ansamblio šokėjai, – visi atliekame savo vaidmenis spektaklyje, kad istorija būtų papasakota, o žiūrovai dalyvautų kelionėje ir ji juos sujaudintų tiek dvasiškai, tiek estetiškai.
Ar Čiurlioniui būtų sunku pasitraukti iš pirmo plano, galiu tik spėlioti. Manau, tarp jų vyravo didelė meilė ir pagarba pasirinktam keliui, palaikymas. Beje, tuo metu Čiurlionis nebuvo taip plačiai pripažintas menininkas, tad veikiausiai buvimas pirmame plane apskritai nebuvo esminė tema.
– Kuo, ruošiantis šiam vaidmeniui, labiausiai nustebino Čiurlionio asmenybė? Ar teko paneigti kokius nors susiformavusius mitus?
P.: Mane sudomino komandos priėjimas prie Čiurlionio asmenybės, ne tik prie jo kūrybos. Buvo pažvelgta ir į jo psichikos sveikatą, kaip tai veikė jo gyvenimą, kūrybą, santykius su Sofija. Galbūt tai padėjo pažvelgti į šį kūrėją jautresniu, žmogiškesniu žvilgsniu ir panagrinėti jo gyvenimiškąsias asmenybės puses, kurios nebūtinai pozityviai jį veikė, darė įtaką jo gyvenimui ir likimui.
Man įstrigo Aušros frazė: „Už didelės šviesos kažkur turi būti ir tamsa.“ Šiais socialinių medijų laikais lengva pasiklysti paviršiniame informacijos sraute, kur įvairios žvaigždės ar visuomenės veikėjai pristatomi kaip idealai, trumpos žinutės socialiniuose tinkluose atveria tik mūsų highlight’us ir beveik niekur nematome sunkių akimirkų. Tos kitos, labiau pažeidžiamos, Čiurlionio asmenybės pusės atskleidimas spektaklyje leidžia demitologizuoti šį kūrėją, nuimti tobulybės skraistę ir parodyti jį artimesnį mums.
– Ansamblis „Lietuva“ dažniausiai siejamas su tautiniu šokiu, o šis spektaklis – šiuolaikinio šokio. Kaip šios dvi kryptys susijungė viename kūrinyje ir ką ansamblis davė spektakliui?
K.: Pirmiausia, ansamblis „Lietuva“ yra man artimas ideologiškai ir vertybiškai, tad sulyginčiau jį su namo pamatais, ant kurių viskas stovi. Spektaklyje ansamblis sukūrė emocinį krūvį ir suteikė erdvės atsiskleisti solistams. Svarbiausia – ansamblis patikėjo idėja ir leido jai materializuotis. Už tai aš jam be galo dėkinga.
– Kodėl ši istorija svarbi šiandienos žiūrovui? Ką ji pasako apie kūrėją, mūzą ir jų santykį dabar?
P.: Šis spektaklis kalba ne tik apie Čiurlionį, bet ir Lietuvos žmonėms atskleidžia mūsų šaliai ir jos kultūriniam palikimui svarbią asmenybę S. Kymantaitę-Čiurlionienę. Jos indėlis į Lietuvos mokslo, meno ir kultūros sklaidą yra svarbus, o laikmetis ir kontekstas, kuriame ši asmenybė gyveno, buvo nepalankus moters saviraiškai ir tai tik dar labiau pabrėžia jos drąsą, ryžtą, veiklumą ir universalumą.
K.: Istorija svarbi todėl, kad nepamirštume, jog už kiekvienos iškilios asmenybės yra žmonės, kurių dėka tai galėjo įvykti. Man buvo svarbu prikelti ypatingą Lietuvos moterį S. Kymantaitę-Čiurlionienę ir priminti, kad ne tik vyrai veikė mūsų valstybėje. Taip pat noriu, kad žiūrovai pamatytų ansamblį „Lietuva“ kitoje šviesoje – noriu parodyti universalumą ir neaprėpiamą potencialą.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
